Toks atvejis, kai prezidentas ir premjeras atstovauja priešingoms politinėms stovykloms, politikos mokslininkų įvardinamas kaip „sugyventinio“ režimas. Iš nesenų Algirdo Butkevičiaus komentarų galima suprasti, kad šis sugyvenimas su prezidente nebuvo lengvas nuo pat jo vadovaujamos Vyriausybės veiklos pradžios.
Abejotina, kad ir Daliai Grybauskaitei iš tikrųjų patiko tokia situacija. Ne viename savo pasisakyme ji menkindavo A.Butkevičiaus Vyriausybę prieš tai buvusio Andriaus Kubiliaus Ministrų kabineto atžvilgiu. Todėl visiškai pagrįsta tikėtis, kad prezidentė dar įdės pastangų siekdama, kad po šiais metais įvyksiančių Seimo rinkimų susiformuotų jai ideologiškai priimtinesnė dešiniųjų Vyriausybė. Pastariesiems prezidentės parama – tai vienas pagrindinių kozirių artėjančiose rinkimų kovose. Ypač kai reitingų padėtis iki šiol nėra labai džiuginanti.
Klausimas – kuo šis tyrimas išskirtinis, kad būtent jį nuspręsta viešinti, ir kodėl visuomenei atrinktos tik kelios jo stenogramos? Toks teisėsaugos organų šališkumas atrodo įtartinai.
Plačiai nuskambėjusi Vijūnėlės „dvaro“ istorija nėra kvapą gniaužiančios korupcijos atvejis. Juolab kad pats ikiteisminis tyrimas galiausiai nutrauktas. Jeigu kas ir kelia nerimą šioje istorijoje, tai valdymo „kompromatais“ – savitos politinės korupcijos formos – požymiai.
Rimtų abejonių kelia sprendimas išplatinti dalį ikiteisminio tyrimo medžiagos. Klausimas – kuo šis tyrimas išskirtinis, kad būtent jį nuspręsta viešinti, ir kodėl visuomenei atrinktos tik kelios jo stenogramos? Toks teisėsaugos organų šališkumas atrodo įtartinai.
Šiuo atveju verta atkreipti dėmesį į premjero išsakytus teiginius, esą prezidentė jam iš anksto pareiškusi, kad šis tyrimas bus nutrauktas, o jo metu surinkta medžiaga – paviešinta. Jei šie žodžiai – tiesa, tai yra rimtas valdžių padalijimo principo pažeidimas.
D.Grybauskaitės atsisakymas komentuoti šią situaciją vertintinas nevienareikšmiškai. Viena vertus, taip tarsi mėginama numalšinti augančią įtampą tarp aukščiausių valdžios sluoksnių ir tokiu būdu išsaugoti politinį stabilumą. Kita vertus, aiškios reakcijos į mestus kaltinimus nebuvimas yra netiesioginis jų tikrumo pripažinimas.
Viešų įtarimų, paskleistų aukščiausių valstybės pareigūnų lūpomis, kad prezidentė neleistinai kišasi į operatyvinį teisėsaugos institucijų darbą, būta ir anksčiau.
Turbūt garsiausiai nuskambėjęs – tai slapta padarytas tuometinės Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pokalbio įrašas, kuriame ji atvirai kaltino Prezidentūrą kuriant Lietuvoje policinę valstybę. Tuo metu viskas taip pat nuleista negirdomis, tačiau pačių įtarimų tai visgi nepašalino.
Politikų polinkis naudotis teisėsauga tarpusavio kovose yra ypač ydingas. Tai viena rimčiausių grėsmių valstybei, jos demokratijos ir valdymo kokybei. Deja, Lietuvoje politikams būdinga įvelti teisėsaugos institucijas į savo kovas.
Labai rimti atvejai, kai tai vyksta prieš pat rinkimus. Vienas ryškesnių pavyzdžių – STT kratos partijų, rėmusių Valdo Adamkaus kandidatūrą 2004 metų prezidento rinkimuose, būstinėse prieš pat jų antrąjį turą. Minėtinas ir Panevėžio STT vadovo Povilo Urbšio išrinkimas į Seimą 2012 metais paraleliai STT vykdant tyrimą prieš tiesioginį jo konkurentą – TS-LKD atstovą Vitą Matuzą.
Politikų polinkis naudotis teisėsauga tarpusavio kovose yra ypač ydingas. Tai viena rimčiausių grėsmių valstybei, jos demokratijos ir valdymo kokybei.
Kai tokios bylos subliūkšta, – o tai atsitinka gana dažnai, – gyventojų pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis ir apskritai valstybe patiria dar vieną rimtą smūgį. Lietuvos negebėjimas tinkamai ir laiku išspręsti įvairias, politinę veiklą liečiančias bylas menkina taip pat šalies tarptautinį prestižą.
Daug klausimų kelianti Darbo partijos bylos baigtis, iki šiol besitęsiančios Neringos Venckienės gaudynės, galiausiai neišspręstas Rolando Pakso politinių teisių klausimas liudija, jog teisės viršenybė Lietuvoje dar nėra visiškai įsitvirtinusi.
Galų gale, jei teisėsaugos institucijos leidžiasi būti politizuojamos, apnuodijama pati šalies politika. Užuot ieškojus bendrų sprendimų dėl esminių valstybės problemų, pagrindiniu dėmesio objektu tampa būtos ir nebūtos ką nors kompromituojančios istorijos. Skandalai ir kriminalai iš viešosios erdvės išstumia visas kitas diskusijas ir taip „geltonoji spauda“ paima viršų.
Turint omenyje šiuos Lietuvos politikos ypatumus, visiškai tikėtina, kad artėjant Parlamento rinkimams politikų spaudimas teisėsaugos institucijoms tik augs. LSDP išplatintas pranešimas ir vėliau sekę premjero komentarai šiuo atveju veikiausiai suvoktini kaip perspėjimas prezidentei, kad ji žinotų savo įgaliojimų ribas.
D.Grybauskaitė savo ruožtu turbūt supranta, kad dabartinės A.Butkevičiaus Vyriausybės žlugimas sujauktų politinę padėtį ir vargu ar pačiai būtų naudingas šią akimirką. Pastaruoju metu krentantys jos reitingai rodo pozicijų silpnėjimą. Vyriausybės griūties atveju jai gali būti sunku išvengti kritikos dėl savo pačios atsakomybės už tokią įvykių eigą.
Atvira kova tarp prezidentės ir socialdemokratų – panašu – dar neprasidėjo. Tačiau socialdemokratai negali jaustis visiškai saugūs. Pasitaikius progai, prezidentė kontratakuos.
Dr. Liutauras Gudžinskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
