 |
Šiuolaikiniams Rusijos politikams atrodo labai svarbu visus pasaulyje įtikinti, kad Rusija yra Europos kultūros dalis. V.Putinas, pavyzdžiui, savo ikirinkiminiame straipsnyje rašė: „Rusija yra neatsiejama, organiška Didžiosios Europos – plačios europietiškos civilizacijos, dalis.“
Panašių teiginių galima rasti daugybėje oficialių dokumentų ar atskirų politikų straipsnių. Tezes dažnai mėginama paremti argumentais apie didžiuosius rusų rašytojus ir kompozitorius, o tikrosios autorių mintys ir tikslai atskleidžiami išvedžiojimais, kad egzistuoja kažkoks „rusiškas“ Europos kultūros variantas, kuriame Putino tipo režimas – natūrali politinė santvarka. Suprask, tokia santvarka „rusiškoje“ Europoje esanti natūralesnė už demokratiją.
Tačiau mus čia turėtų labiau dominti ne tiek akivaizdi Rusijos valdžios pretenzija būti supervalstybe ir „dalyvauti“ šiek tiek mitologinėje globalaus pasaulio lyderių kompanijoje, kiek problema, slypinti už šio kasdienybės fasado. Jei Rusija taip atkakliai kartoja esanti Europa, tai ji tikrai (dar) nėra Europos dalis. Tai žinome iš savo pačių patirties. Kai Lietuva tapo Europa, mes nustojome tai kartoti. Tačiau, grįžtant prie rusų, tie argumentai apie didžiuosius rašytojus skamba įtikinamai ar bent paveikiai, tiesa?
Apibrėžti kultūrą ar civilizaciją apskritai labai sudėtinga, tačiau turbūt galima be didesnių ginčų kalbėti apie kelis priklausymo kultūrai lygmenis. Politinė santvarka yra labai svarbi, nes valstybė ir toliau yra svarbiausia žmonių bendro gyvenimo forma, kuri mūsų gyvenimo būdą lemia labiau, nei esame linkę pripažinti.
Jei Rusija taip atkakliai kartoja esanti Europa, tai ji tikrai (dar) nėra Europos dalis.
Taip pat svarbi yra kasdienybė – europietis visoje Europoje jaučiasi kaip namuose, nesunkiai randa maisto ir buities reikmenų, lengvai orientuojasi, o sutikti žmonės savo apranga ar elgesiu tokį keliautoją gali nustebinti tik folkloro festivalyje.
Dar vienas priklausymo kultūrai lygmuo, žinoma, yra intelektualinis. Iš esmės intelektualas kultūrai priklauso tada, kai ją kritikuoja. Kritikuoja plačiąja prasme – giria arba peikia, papildo svarbiomis mintimis ir panašiai. Kai intelektualas domisi svetima kultūra, ją pažįsta ar net ja žavisi, jis išlieka stebėtoju, o ne dalyviu. Šia prasme Vakarų orientalistai, žinoma, nėra Rytų kultūrų veikėjai.
Apie Rusijos politiką – ką ir kalbėti. Kasdienybė – labai daug diskusijų keliantis klausimas. Kai kas tikriausiai pasakytų, kad kasdienybė šiandien jau baigia supanašėti visame pasaulyje, bet su tuo negaliu sutikti. Iš tiesų, visas pasaulis šiandien labiau nei bet kada yra pasirengęs šiltai priimti dosnų svečią vakarietį, bet europietis nesijaučia kaip namuose net Amerikoje, kuri taip pat nėra Europos dalis.
Vis dėlto palikime kasdienybę keliautojams po Rusiją. Kaip ten su tais didžiaisiais rusų rašytojais? Juos pasieksime, bet pirmiausia atkreipkime dėmesį į neegzistuojantį žmogų – tipišką rusų inteligentą (čia svarbu pažymėti, kad Rusijoje iš esmės nežinoma sąvoka „intelektualas“, o Europoje nevartojama sąvoka „inteligentas“; tai galbūt yra diskusija dėl plonybių, bet dėsninga, kad maždaug XXI a. pradžioje Lietuvoje išnyko „inteligentas“ ir atsirado „intelektualas“).
Jei inteligentai ar intelektualai būtų muzikos instrumentai, rusus galėtume lyginti su Stradivarijaus smuikais.
Lietuvos gyventojams jis gerai pažįstamas. Tai labai mandagus, net kuklus žmogus, dažnai barzdotas. Jis daug rūko ir kalba nepaprastai minkštu, bet kartu kontrastingu (sakyčiau – šiurkščiai švelniu) balsu. Šio balso tariama rusų kalba turi keistą raminantį, net hipnotizuojantį poveikį. Joje nuolat skamba gelmė, ji tarsi įkūnija erudiciją. Žodžiu, jei inteligentai ar intelektualai būtų muzikos instrumentai, rusus galėtume lyginti su Stradivarijaus smuikais.
Taigi, šis malonus žmogus, kad ir kaip žiūrėsi, Europos kultūros nekritikuoja. Jis ją cituoja (dažnai gausiai ir iš atminties), bet tai visai kas kita. Priklausomai nuo padėties Rusijos kultūroje ir asmeninio nusistatymo rusų inteligentams Europa gali atrodyti žavi, kaip kaleidoskopas (kad ir kaip suksi, vis tiek gražus paveiksliukas išeina), viliojanti, kaip miražas, ar pavojinga, kaip užkratas, tačiau jiems tai visada yra kita, svetima kultūra.
Inteligentai visada kalba apie Rusiją ir Europą. Taip kalbėjo ir didieji rašytojai. Gogolis, Čechovas, Dostojevskis ir kiti mėgstami postringavimų apie „rusišką“ Europą personažai rašė ir kalbėjo apie Rusiją. Jie kritikavo Rusijos kultūrą. Žinoma, Europą ir Rusiją nuo seniausių laikų siejo krikščionybė, todėl galima rasti kultūrinių bendrumų. „Nusikaltimas ir bausmė“ galėtų būti pavadintas, sakykime, krikščioniškosios civilizacijos romanu.
Tačiau labai plačiai žiūrint jis artimas ir žydų kultūrai, taip kultūrų atskyrimas prarastų bet kokią prasmę. „Nusikaltimas ir bausmė“, jei jau pradėjome, greičiau yra išimtis Dostojevskio kūryboje, kurioje pačios svarbiausios temos – išimtinai rusiškos. Tam patvirtinti nėra geresnio pavyzdžio už „Idiotą“. Jurodivo figūra turbūt aiškiausiai ir griežčiausiai atskiria Europos ir Rusijos krikščionybę.
Apskritai Rusijos XIX a. (visi Rusijos „didieji“ yra XIX a. kultūros veikėjai) yra fenomenas, kažkuo panašus į Lietuvos Baroką. Abiem atvejais pastebimas priartėjimas prie Europos. Tačiau tai iš tikrųjų yra ne žengimas į Europą, o mėginimas kuo daugiau Europos parsivežti namo. Juk būtent tai darė Petras I ir jo įpėdiniai. Jie vežėsi europietiškas technologijas, architektūrą, maistą, aprangą, muziką, šokius, net prancūzų kalbą, o vis tiek išliko rusai.
Manote, kad lietuviškas Barokas – tai visai kas kita, kad LDK buvo pažangiausia daugiakultūrinė Europos valstybė? Šiek tiek pavojinga taip manyti, nes galime sukurti pasakojimą apie neva buvusią išskirtinio tipo „lietuvišką“ Europą, o tai jau būtų labai rusiška. Sutikčiau su teiginiu, kad Lietuvos santykis su Europa visada buvo kitoks nei Rusijos, ir būtų galima atskirai diskutuoti, kiek ir kada Europoje atsirado Lietuvos.
Tačiau nepagrįstą entuziazmą visada verta numalšinti, prisimenant XIX a. parašytą Prospero Merimee novelę „Lokys“. Šioje siaubo istorijoje pasakojama apie Lietuvos miškuose užaugusį pusiau žmogų, pusiau lokį. Tai labai aiškus paliudijimas, kad Merimee laikais Lietuva (kaip ir, be jokios abejonės, Rusija) europiečiams buvo lokių žemė.
Lietuva buvo (o Rusija ir tebėra) lokių žemė tokia pat tiesiogine prasme, kaip Afrika šiuolaikiniams nuotykių ieškotojams (taip pat ir lietuviams – pvz., A.Bosui) vis dar yra liūtų žemė. Hic sunt leones, kaip rašydavo senieji Europos kartografai.
Lietuva buvo (o Rusija ir tebėra) lokių žemė tokia pat tiesiogine prasme, kaip Afrika nuotykių ieškotojams (taip pat ir lietuviams – pvz., A.Bosui) vis dar yra liūtų žemė.
Vis dėlto Lietuvoje nuo to laiko įvyko keletas esminių pokyčių. Visų pirma, išnyko lokiai. Žinoma, į tai galima su šypsena pažvelgti kaip į simbolį, tačiau įmanoma tai interpretuoti ir kaip geopolitinį faktą. Mąstant istoriškai nesunku pastebėti, kad lokiai su Europos kultūra nesuderinami. Jiems reikalingos didelės erdvės, jie mėgsta žmonių gaminamą maistą (kurio randa, žinoma, ne virtuvėje, o, pvz., šiukšlių sąvartynuose), todėl tampa lengvu medžiotojų grobiu. O žmonės, beje, mėgsta lokius medžioti ir šiais, sakytum, buitiniais argumentais galima pagrįsti skambų teiginį, kad lokių paplitimas Europoje yra geopolitinis (o gal biopolitinis ar biokultūrinis) veiksnys.
Kuo daugiau lokių, tuo mažiau Europos kultūros ir atvirkščiai. Didžiojoje Britanijoje lokių nebėra nuo XI a., o kitose senosiose Europos valstybėse jie išliko tik tokiose vietose, kurių neįmanoma civilizuoti, visų pirma, kalnuose. Nenuostabu, kad lokių nuosekliai daugėja pereinant į tokius abejotino europietiškumo regionus kaip Balkanai ar Ukraina.
Beje, ši analizė verčia įtariai pažvelgti į mūsų kaimynes Latviją ir Baltarusiją, kuriose vis dar pasitaiko lokių, nors šių valstybių gamta lokio ir žmogaus susidūrimui tokia pat palanki, kaip Lietuvos. Na, o Rusijoje gyvena maždaug 120 000 iš maždaug 200 000 visame pasaulyje gyvenančių rudųjų lokių. Tai tiek „lokikos“.
Tai, kad paskutinis lokys Lietuvoje buvo sumedžiotas XIX a. pabaigoje prasidėjus tautiniam atgimimui yra, manyčiau, tiek pat neatsitiktinis dalykas, kiek ir tai, kad Jurijų Borisovą įdarbinęs Rolandas Paksas susiejo save su lokius garbinančiu Žemaitijos pogrindžiu.
Mat tautinis atgimimas buvo kitas svarbus Lietuvos žingsnis į Europą. Nenuostabu, kad Lietuvos tautinis atgimimas įvairiais keistais aspektais buvo rusiškas (lokių žemes visada siejo savotiškas artumo jausmas, kurio iliuzija gyva dar ir šiandien). Daug įdomiau, kad tas atgimimas, turėjęs sentimentų Rusijai ir nusigręžęs nuo europietiškos Lenkijos, vis dėlto užsibaigė labai europietišku įvykiu – tautinės valstybės nepriklausomybės paskelbimu.
Tautos suverenitetas įvedė Lietuvą į Europos politinę bendriją. Daugelis Lietuvos problemų nuo tada tapo europietiškomis problemomis – tauta, laisvė, demokratijos likimas, konstitucinė teisė, valstybės ir Bažnyčios santykis.
Tai savaime vedė prie to, kad Lietuvos intelektualai Europos kultūra jau ne vien domėjosi kaip stebėtojai, bet kritikavo ją kaip savą kultūrą. Būtent tuo mus džiugina Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis ar Mykolas Riomeris. Žinoma, apie tarpukario Lietuvą, kaip kultūrine prasme Europos valstybę, tenka kalbėti su išlygomis, bet tai jau buvo pradžia.
Na, o XX a. pabaigoje paaiškėjo, kad Lietuvos įsijungimas į Europą yra natūralus ir neišvengiamas. Sovietmetis, jei suprasime jį kaip per karą ir pasipriešinimą įvykusį kultūrinį išsiskyrimą su Rusija, tam taip pat turėjo įtakos. Jau minėta politinės santvarkos reikšmė kultūrinei bendrystei, todėl įstojimas į ES buvo toli gražu ne simbolinis Lietuvos žingsnis. Jis gal net buvo svarbesnis pačiai Europai. Kultūros vienovę aiškiai paliudijo ir greita sąvokos „Rytų Europa“ mirtis, nes iš tikrųjų niekada nebuvo jokios Rytų nei Vakarų Europos. Ne vakariečiai buvo naivūs, sakydami, kad Europa yra viena, o mes patys tuomet dar ne viską aiškiai supratome. Europa yra viena, tai supranti tik jon patekęs.
Rusijoje klesti lokiai, tauta nėra suvereni, o mąslus barzdotas inteligentas vis dar nepakeitė savo laikysenos.
Tuo tarpu Rusijoje klesti lokiai, tauta nėra suvereni, o mąslus barzdotas inteligentas vis dar nepakeitė savo laikysenos. Ar Rusija kada nors taps Europos dalimi – tai nelabai nuo mūsų priklauso ir tik labai menka prasme tai yra mūsų reikalas. Daug svarbesnis mūsų interesas – suvokti, kaip smarkiai pagaliau pasibaigusi Lietuvos europeizacija pakeitė mūsų kultūrinį santykį su Rusija.
Kai šiandien gręžiamės (nesvarbu – vykstame turistauti ar planuojame verslą) į Rusiją, mes jau esame europiečiai, keliaujantys į lokių žemę. Ten vyksta daugybė dalykų, kurie gali būti mums nesuprantami, stebinantys ar net šokiruojantys.
