Pirma reikėtų pasakyti, kad susigaudyti lietuviškų programų, jų priedų, metodinių instrukcijų ir lentelių gausoje žmogui iš šalies (universiteto) nėra lengva. Ypač nepalengvėja atsivertus Danijos gimnazijoms skirtus aprašus – jie profesionalesni, konkretesni, su švietimo idėjomis lengva tapatintis, galima atpažinti taip pat mąstant save. Skaityti gerokai lengviau, neperkrauta šimtais nefunkcionalių terminų kaip lietuviškose programose. Ir kompiuterinis raštingumas aukštesnis – dokumentai patogiai sumaketuoti, su turiniu, interaktyviomis nuorodomis.
Programų idėja, sandara ir didaktika Lietuvoje ir Danijoje skiriasi kaip diena nuo nakties. Danijoje raštingumu laikomas sugebėjimas profesionaliai skaityti, analizuoti ir kurti įvairaus žanro dalykinius tekstus. Per egzaminą vertinama, kaip tikslingai mokinys naudojasi lingvistikos, literatūros ir medijų mokslų žiniomis ir metodais. Taigi – žanrinė įvairovė, mokslinė prieiga.
Taip pat danukams keliami informacinio ir skaitmeninio raštingumo reikalavimai. Mokiniai studijuoja ir kuria multimodalius tekstus – tokius, kurie įtraukia vaizdinę, garsinę, video medžiagą (filmus, tinklalapius, youtube filmukus, grafines noveles ir kitus). Mokykla augina jų sugebėjimą, cituoju: „kaip piliečiams, susivokti ir veikti šiuolaikiškoje, demokratiškoje, digitalizuotoje ir globalioje Danijos visuomenėje“. Baigę gimnaziją tokie piliečiai, tikimasi, „nepasiklys, mokės atsirinkti ir kritiškai bei analitiškai vertinti įvairių žiniasklaidos kanalų pateikiamą informaciją“. Taigi – medijos, kritiškumas, skaitmena, ateitis.
Bet grįžkime namo, kur mes turime savo kozirį – „puoselėjame“, „saugome“ ir „gryninamės“, nes esame netaisyklingi berniukai ir mergaitės.
Raštingumas pagal biurokratų reglamentus
Lietuviškuose dokumentuose esama užuominų į Danijos mokyklinę raštingumo sampratą ir praktiškai dirbdami lietuvių mokytojai moko vaikus rašyti rišlų, sklandų, argumentuotą tekstą, bet visa tai užgožia specifiškai lietuviškas raštingumo suvokimas, įteisintas šūsnimis biurokratiškų instrukcijų, reglamentų ir egzaminavimo kriterijų.
Jokių tyrimų normintojai neatlieka. Nepaisant kalbos mokslo žinių apie kalbos natūrą ir sandarą, jų konstruojama „kalbos sistema“ veikiau primena būrėjo veiklą.
Štai „Baigiamųjų darbų kalbos vertinimo aprašas“ pradedamas juokingai paraidiškai išvardijant VLKK nutarimus (su visa numeracija, metais mėnesiu diena, kada kuris nutarimas buvo priimtas). Jį sudaro beveik 30 puslapių gramatikos ir žodyno „klaidų“ sąrašas. Iš esmės tai tie patys kalbos variantai, kuriuos prieš keletą, keliolika ar keliasdešimt metų klaidomis sugalvojo pavadinti mūsų kalbos normintojai. Vertinant iš kalbos mokslo perspektyvos ar tiesiog pažiūrėjus bent kiek kritiškiau, matyti, kad taisomos įprastos – skolintos ar savos – lietuvių kalbos formos (kai kurios neformalesnio stiliaus). Taip pat matyti, kad net patiems egzaminų kūrėjams ir taisytojams neaišku, kodėl kai kurie žodžiai laikomi klaidomis:
„Kalbos patarimuose“ vngt. (vengtina – aut. past.) vertinama kaip ne bendrinės kalbos norma (prilygsta klaidai). Bet vieni tų atvejų yra aiškesnės klaidos, lengviau priskiriamos prie neteiktinų dalykų, vadovėliuose jie paaiškinti, tik tokius vngt. dalykus ir galima laikyti klaidomis mokinių darbuose [...]. O tų atvejų, kurie „Kalbos patarimuose“ vngt. dėl to, kad neaiškūs ir per mažai ištirti, mokinių klaidomis laikyti nereikia, todėl jų ir nėra Apraše.
Beje, jokių tyrimų normintojai neatlieka. Nepaisant kalbos mokslo žinių apie kalbos natūrą ir sandarą, jų konstruojama „kalbos sistema“ veikiau primena būrėjo veiklą. Jei tokia kalba liktų konstruotojo sąsiuvinuke, bala jos nematė. Tačiau užsiėmimas laipsniuoti kalbos variantus (didžioji, mažoji, vidutinė klaida ar pan.) tapo pagrindu Lietuvos vaikų raštingumui vertinti. Kaip čia jums paprasčiau paaiškinti. Įsivaizduokite, kad jūsų vaiko suvokimą apie pasaulio sandarą matuotų pagal teoriją „žemė laikosi ant dramblių“.
Parodykit man mokinį, kuris – be atskiro motyvo – rašydamas ar kalbėdamas per egzaminą pažertų: kompikas, magė, čikis, priklus, okei, basankės, pridubasinti? Ir neklauskite manęs, ką reiškia priklus. Dešimtys sąraše pateiktų žodžių ar formų atrodo išvis nebevartojami ar nežinia, iš kur ištraukti. Kiti – neformalių stilių ir kontekstų žodžiai, dar kiti – neutralūs lietuvių kalbos variantai (tokie kaip hamburgeris, lygsvara, ofisas, sponsorius). Visi jie laikomi klaida. Kaip ir daugybė paplitusių žodžių reikšmių (pvz., ypatingai, tamprus, naudoti).
Taisomi formaliojo stiliaus variantai: išsireikšti, kas liečia, įtakoti. Ir taip beveik trisdešimt puslapių. Ne tik žodžių ir frazių, bet ir gramatikos formų taisymai. Pamirškite apie teksto kūrimą, žanrinę įvairovę ir mokslinę prieigą. Apie skaitmeninį, informacinį, medijų raštingumą. Visa jūsų vaiko energija sueis išmokti, kad žodžio klasiokas lietuvių kalboje nėra. Nebuvo. Nebus.
Akivaizdu, kad klaidų gamintojai nepažįsta nei lietuvių kalbos, nei kalbėtojų. Matosi, girdisi, jaučiasi – ne klaida. Žiūrisi, skaitosi, rašosi – klaida. Užsimerkite, pakartokite. Užprogramuota, kad žmonės iš baimės ims vengti visų šių formų, nes taisymai prieštarauja kalbos dėsniams. Vengs vietininko. Vengs metaforos. „Vien pinigai nepadaro žmogaus laimingu“ – už tokią frazę (tiksliau, už visiškai taisyklingą įnagininko linksnį „laimingu“) jūsų vaikui bus mažinamas pažymys. Prie frazių „literatūroje dažnai sutinkamas“ arba „paminti idealus vardan šlovės“ bus pažymėta po kalbos kultūros klaidą, o sakinys Žmogus, kuris sugeba šaltai reaguoti į kitų apkalbas, smerkimus, nėra silpnas bus laikomas gramatiškai netaisyklingu!
VLKK nesmalsu, kodėl lietuviai greta „todėl, kad“ sinonimiškai vartoja „todėl, nes“. Užtenka pareikšti, kad antrosios konstrukcijos lietuvių kalboje... nėra. (Man „Google“ išmetė keliasdešimt tūkstančių pavartojimų).
Ar kitur leidžia kalbėti „bet kaip“?
Pirma, tai ne valdžios ir ne leidimo klausimas. Kiekvienoje kultūroje galioja viešojo ir privataus bendravimo normos, jos apima ir kalbą, tad žmonės „bet kaip“ nekalba net ir ten, kur nėra juos stebinčių kalbos institucijų.
Antra – mano cituotų Danijos švietimo sistemos raštingumo reikalavimų „bet kuo“ nepavadinsi. Jie tokie aukšti, kokių mes sunkiai mėginame siekti jau tik universitete. Mūsų mokyklinis raštingumas smarkiai atsilieka nuo skandinaviškojo ir toliau vilkina jau universitetines studijas. Nesakau, kad neturime išskirtinių mokytojų ir mokinių, bet kalbu apie visą lietuvišką švietimo sistemą ir jos principus.
Jei jau reikia taisyklingumo, žinoma, kad danukai taip pat mokosi rašybos ir skyrybos, mokosi nepainioti artimos reikšmės darinių, vienodai tariamų, bet skirtingai rašomų žodžių (danų kalboje tokių formų nemažai). Mokytojai gali atkreipti mokinių dėmesį į kelis sintaksės atvejus, dar kokių gramatikos neatitikimų gali pasitaikyti imigrantų vaikų tekstuose. Bet iš esmės čia danų taisyklingumo reikalavimai ir baigiasi. Jie elementarūs net tiems, kurie (kaip šio straipsnio autorė) išmoko danų kalbos kaip negimtosios. Kodėl? Nes taip rašo ir kalba dauguma žmonių. Priešingai nei Lietuvoje, kur normas (net žodžių tarimo ar kirčiavimo) sukuria valstybiniai normintojai, Danijoje rašybos ir gramatikos taisykles formuoja bendroji žmonių vartosena.
Be to, mokiniams rašybą pasitikrinti padeda kompiuteris. Taip, Danijoje vaikai rašo kompiuteriais – ir egzaminą taip pat. Ir nacionalinius egzaminus mokytojai taiso elektroniškai, vertinimus įrašydami tam skirtoje sistemoje. O štai sparčiausiu internetu ir kiečiausiais informatikais besididžiuojančioje Lietuvoje vaikai kompiuterinio raštingumo nepraktikuoja. Atėjus egzaminui mokytojos paromis skenuoja tūkstančius ranka rašytų puslapių ir taiso ranka. Mokykloje leidžiamas laikas ne mokantis universitetui ir karjerai reikalingo raštingumo, o kalant kalbos būrėjų taisykles ir žaidžiant kalbos inspektorius.
Danijoje rašybos ir gramatikos taisykles formuoja bendroji žmonių vartosena.
Stiliaus preparavimas
Jūs manėt, kad jau išgirdote visą baisumą? Deja, ne. Greta šimtų sukonstruotų „kalbos kultūros“ klaidų, lietuvių mokytojai ir mokiniai dar kankinami vadinamąja „stiliaus kultūra“. Remiantis normintojų aprobuotais XI–XII kl. vadovėliais, sukurtas keliasdešimties puslapių dokumentas mokinių stiliui per egzaminą vertinti.
Apskritai, kas yra geras ir prastas stilius? Koks netiktų lietuvių kalbos egzaminui? Gal pernelyg neformalus? O jeigu autorius kūrybingai laužo tai, kas galėtų būti įsivaizduojama kaip žanro norma? Iš viešųjų kalbėtojų ir rašytojų matyti, kad geri tekstai būna labai skirtingi ir sunku įsprausti stilių į rėmus, tai dažnai skonio ir individualios raiškos reikalas. Man užtektų, būtų tobula, jei įstoję į universitetą studentai mokėtų rašyti ir kalbėti rišliai, aiškiai, glaustai, fokusuotai, jei jie suprastų, kad raiškos formos pasirenkamos derinant su teksto tikslais.
O štai mūsų švietėjai apie stilių žino viską. Žino, kad stilinga kalba turinti būti gryna, be „prisiskverbusių, gyvumui kenkiančių“ naujadarų. Be nesaikingų metaforų, bet kad netrūktų išraiškingumo. Be nereikalingo susireikšminimo ir „parazitinių“ (?!) įvardžių. Be monotonijos ir nenuasmeninta (kas tai būtų?). Be specialių terminų (kaip gali būti analitinis tekstas be terminų?) ir kad veiksmažodžiai būdvardžių „neišstūminėtų“ (Ji rodo reiklumą keičia į Ji yra reikli tarsi tai būtų vienodi pasakymai).
Apskritai kas yra geras ir prastas stilius?
Yra tame stiliaus dokumente ir visai tinkamų dalykų, bet jie taip pramišę su niekiniu reguliavimu ir raiškos cenzūra, kad norisi šaukti – ką darote su mūsų vaikais ir su mūsų kalba! Štai prašom stiliaus „klaidų“ pavyzdžių:
-
Žemė pasipuošė baltu patalu, šaltis išmargino langus. (Puoštis patalu negalima)
-
Viešnioms teko nusileisti šeimininkėms. (Taisytojai apsimeta nesuprantantys, kas kam nusileido)
-
Novelės pasakotojas, išgirdęs Sabaliūno pasakojimą, labai sutrinka, jam pasidaro keista, kaip tokį gerą žmogų, kuris seniau visiems padėdavo, galėjo išvaryti iš namų jo paties sūnus. (Taisytojai apsimeta nesuprantantys, apie kieno sūnų kalbama)
-
Upėje augo tarsi gulbės baltos vandens lelijos. (Taisytojai žino, kad šiam sakiniui reikėjo parinkti kitokią žodžių tvarką)
-
Jo kūriniai mus patraukia savo paprastumu, meile žmogui. (Įvardžiai čia nereikalingi)
-
Vienas man labiausiai patikusių veikėjų paveikslų – Grėtės paveikslas. (O čia „nepamatuotas žodžio kartojimas“)
-
Ant žemės matyti minkštučiukai samanų patalai. (Žodis „matyti“ nepakankamai vaizdingas)
-
Ir ši šventė bus įspūdinga, jei jai ruošis kiekvienas. (Kliūva per daug „panašių skiemenų“)
-
Ak, tik kad tu taip toli! (Taisoma: Ak, tu esi taip toli!)
Skaudu žiūrėti, kaip mokinių tekstai preparuojami be jokio racionalaus pagrindo. Mokykla, kuri turėtų suteikti kalbotyros išsilavinimą ir mokyti taip reikalingo raštingumo, operuoja išgalvotais terminais ir kriterijais. Užuot skatinus savarankiškai suvokti pasaulį ir tą suvokimą išreikšti kalba, mokiniams (ir mokytojams) diegiama, kad yra išoriniai ekspertai, kurie žino, kokias savybes turi visi daiktai ir kokias reikšmes turi visi žodžiai.
-
Įvairių epochų rašytojai skirtingai reprezentuoja Lietuvos praeitį. (Taisytojai atsiverčia žodyną ir reprezentuoti pakeičia į reflektuoti, nereflektuodami vargingos lietuviškų žodynų būklės)
„Šiuolaikiniuose vadovėliuose linkstama į pozityvųjį stilingos kalbos reikalavimų pobūdį“ – formuluoja vaikus stiliaus mokantis Ugdymo plėtotės centro dokumentas. Ir geros kalbos pavyzdžiui ištraukia tokį sakinį:
-
Kerštingumas itin aktuali tema sumaterialėjusioje mūsų dienų civilizacijoje – žmonės vis žiauresni ir negarbingi.
Puikiai suprantu mokinius, kuriems dėl mokyklos rašymas tampa atgrasus. Pati bijočiau mėgautis stiliumi, jei žinočiau, kad mano raštingumą vertins pagal „ugdymo plėtotojų“ instrukcijas.
Bet alio? O turinio, idėjos, argumentų, autoriaus išsilavinimo vertinimas? Tikrinant kiekvieną žodį ir frazę su dešimtimis puslapių neva netinkamų formų ir stiliaus „pažeidimų“, žodžių reikšmę kaskart pažiūrint žodynuose (ar tikrai leidžia tokią?) prarandamas konteksto ir teksto visumos pojūtis. Ar pagal VLKK formų nurodymus sudėliotos banalybės yra mūsų švietimo siekiamybė?
Lygindama lietuvių ir danų egzaminavimo sistemas matau, kad gyvename skirtingose planetose. Danijos švietimo ministerijos gairėse rašoma, kad vertinant turi būti ne skaičiuojamos „klaidos“ ir „trūkumai“, o žiūrima visumos, įvertinamos stipriosios ir silpnosios darbo pusės. Net aukščiausiu balu įvertintuose darbuose visada kas nors (iš formos ar turinio dalykų) galėtų būti atlikta geriau. O štai lietuvių mokytojams priekaištaujama, kad jie neskiria stiliaus, kalbos kultūros ar gramatikos „klaidų“, pernelyg griežtai laikosi taisymų „rekomendacijų“. Bet kad neįmanoma profesionaliai vertinti, kai tos klaidos išgalvotos ir taisymai nemotyvuoti. Be oficialių popierių, mokytojai dar gauna šūsnis vidinių instrukcijų. Aš atsisakyčiau dirbti tokiomis sąlygomis. Puikiai suprantu mokinius, kuriems dėl mokyklos rašymas tampa atgrasus. Pati bijočiau mėgautis stiliumi, jei žinočiau, kad mano raštingumą vertins pagal „ugdymo plėtotojų“ instrukcijas.
Lietuvoje yra ir gerų idėjų, ir suprantančių mokytojų. Deja, sisteminis biurokratų aparatas laiko švietimą įkaite savo sukurtoje paralelinėje tikrovėje. Ką reikėtų daryti? Decentralizuoti sistemą, naikinti biurokratines įstaigas ar bent mažinti jų galias. Suteikti daugiau laisvės patiems mokytojams ir mokykloms. Nepatikėti švietimo reformos tiems patiems veikėjams, dėl kurių mūsų švietimas jau šitiek metų stagnuoja. Ieškoti naujų žmonių programoms ir vadovėliams kurti. Mokyti mokytojus. Mokytis iš kitų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Elžbieta Banytė: Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš vidaus
