Bobutei papasakokit, o ir ta nepatikės
Neįmanoma įrodyti to, ko nėra, tad gąsdinami žmonės. Štai, pavyzdžiui, „užsienietis“ Johannas Wolfgangas Goethe įtrauktas į lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą.
Aha, viskas aišku – tuoj nebeskaitysime lietuviškai. Vilniaus universitete pasikeitė Lietuvių kalbos katedros pavadinimas? Voila, turime priežastį, kodėl žmonės emigruoja. (Girdėjau dar vieną neblogą – kad jaunimas nebeišvažinės iš Lietuvos, jei atstatysime Gedimino pilį). O jau tie, kurie viešina lietuvių kalbos politikos ydas, yra ne kas kita kaip organizuoti valstybės ir tautos išdavikai. Net mūsų seimūnai leidžia sau pažeidinėti žmogaus ir mokslo raiškos laisves viešai politizuodami knygos „Lietuvių kalbos ideologija“ tyrimus.
Aš suprantu, kad jūs suprantate, kad tai sąmoningos nesąmonės. Bet jų liejama taip gausiai ir sistemingai, kad melą darosi sunku atpažinti. Kaip propagandoms būdinga, vietomis įmaišoma pusiau tiesos. Pavyzdžiui, yra tiesa, kad švietimas ir mokslas turėtų būti geriau finansuojamas ir mažiau biurokratinamas, bet tai nereiškia, kad turi būti finansuojami tie, kurie nepajėgūs užsiimti nei švietimu, nei mokslu.
Daugybė žmonių apglušę tiražuoja klišes apie beraštį jaunimą, kaip mieste lietuviškai nebepaskaitysi ir nebesusikalbėsi ir kad lietuviai negerbia savo kalbos. Viešpatie, atleisk jiems, jie nesuvokia, ką kalba. Bet eikime prie tų, kurie suvokia.
Iš naujausio VLKK dokumento – kalbos politikos 2018–2022 m. gairių – matyti, kad į visuomenės kritiką VLKK nereaguoja.
Duokit pinigų ir nieko neklausinėkit
Panika keliama nuolat, bet paprastai suaktyvėja kaip atsakas į kritiką, prasidėjus kokiai struktūrinei reformai, artėjant finansų ar postų skirstymui. Siekiama įtvirtinti vaizdinį, kad lituanistika ir ja užsiimantys žmonės turi būti „globojami“ valstybės – suprask, kad biudžetinis finansavimas būtų pajungtas tiesiai į tašką ir kuo mažiau siejamas su rezultatų kontrole.
Aš pati lituanistė – ir dėstytoja, ir tyrėja, bet man užtenka padorumo padėkoti už rūpestį „ačiū, bet ne“. Pinigai ir galia manęs nevilioja tiek, kad nauda sau taptų svarbiau už naudą bendruomenei. Nes visi puikiai žinom, kad valstybiniai kiaulių ūkiai nenaudingi nei Lietuvos humanitariniams mokslams, nei valstybei.
Apie tai daug kalbamės su kolegomis. Noriu, kad jūs žinotumėt, kad Lietuvos humanitarai puikiai supranta, kad visas šis lituanistikos „saugojimo“ reikalas dažniausiai išplaukia iš savisaugos, galios ir pasipelnymo paskatų ir, blogiausia, užgožia iš tiesų svarstytinas problemas. Noriu, kad žinotumėt, kad tarp Lietuvos humanitarų esama ir kitokios pozicijos.
Kalbos saugojimas kaip politinis įrankis
Savisaugos ir grėsmių varžybose pirmąją vietą, ko gero, laimi tie, kurie rašo VLKK dokumentus, nors apskritai mūsų bendruomenė tokia maža, kad skirtingų institucijų balsu neretai kalba tie patys asmenys.
Iš naujausio VLKK dokumento – kalbos politikos 2018–2022 m. gairių – matyti, kad į visuomenės kritiką VLKK nereaguoja. Priešingai, gairėse ryškiai plečiamos normintojų galios. Tai mūsų posovietiškumo požymis. Šiuo metu kontroliuojama viskas – visos įmonės, visa viešoji erdvė, visos medijos, literatūra. Užuot atsikračius biurokratijos balasto, gairėse reglamentavimas didinamas, ruošiamasi keisti ar kurti naujus dokumentus, kištis į tarptautinių įmonių vidaus kalbą, universitetų rašto darbų ir dėstytojų sakytinę kalbą, mokytojų sakytinę kalbą, netgi einama į privačią sritį ir emigrantus.
Prisidengiant rūpesčiu kalba ir valstybe, lygioje vietoje kuriama lietuvių kalbos prastėjimo ir nykimo problema. VLKK ketina tenkinti mūsų „vienybės poreikį“ ir kelti „sąmoningumą“, svajoja mūsų bendruomenę paversti panoptikumu – visuotinai stebimu kalbos kalėjimu, nes ligšiolinis beprotiškas vartotojų sekimas kalbos planuotojams vis dar regisi „fragmentiška stebėsena“. Net lietuvių kalbos prestižą ketinama reguliuoti lyg prestižas būtų koks iš viršaus nurodomas dalykas.
Pasaulinėje praktikoje, jei kalba vartojama valstybės administravimui, teismuose, švietimo sistemoje ir medijose, ji apibrėžiama kaip prestižinė ir stipri kalba. Lietuvių kalba yra stipri ir turi prestižą, ačiū. Prestižo neturi VLKK, todėl lenda į mokyklas ir oficialiai verčia mokinius kartoti, kaip puikiai veikia lietuvių kalbos institucijos ir kalbos įstatymai.
Nusižengdami elementariai etikai VLKK gairių autoriai jaunus žmones (mokinius, studentus) vadina neraštingais, tačiau beraščiais tegalėtum pavadinti pačius normintojus, kurie tapatina savo konstruojamas normas su kalbos normomis. Lingvistika nežino tokio normos ir taisyklingumo apibrėžimo, nėra tokio mokslo, kokiu prisidengia lietuvių kalbos normintojai. Norminimas nebūna pagrįstas mokslu – tai skonio ir nuomonės dalykas, todėl VLKK siūlomos kalbos formos tegali būti rekomendacija.
Daugybė žmonių apglušę tiražuoja klišes apie beraštį jaunimą, kaip mieste lietuviškai nebepaskaitysi ir nebesusikalbėsi ir kad lietuviai negerbia savo kalbos.
Kalbos įvairovė nėra nusikaltimas. Visos natūralios kalbos egzistuoja tik turėdamos gausybes įvairių kalbos formų ir variantų, žmonės kalba skirtingai, nes kalbos skirtumai būna socialiai reikšmingi. Naikinimas to, kas reikšminga bendruomenei, peikiant ir muštruojant vartotojus atskleidžia ne tik kalbos dalykų neišmanymą, ne tik trukdo plėtotis lietuvių kalbai, bet ir prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, kuri užtikrina piliečiams teisę į jų kalbą – tokią, kokia ji yra. Politika turi siekti mažinti, o ne didinti diskriminaciją, o VLKK diskriminuoja kalbos pagrindu. Tą įteisinantis anachroniškas Lietuvių kalbos įstatymas turi būti kuo greičiau panaikintas.
Išgalvotos kliūtys mokslui ir studijoms
Lietuvoje nėra jokių kliūčių vykdyti mokslinius lituanistinius tyrimus. Tai galimybė, kurią mes atgavome kartu su Lietuvos nepriklausomybe. Net pinigų nebėra taip mažai ir tikrai ne lituanistams, o veikiau kitų sričių humanitarams sunkiau gauti finansavimą, jei tyrimas neturi tiesioginio ryšio su lituanistiniais objektais. Greta Lietuvos mokslo tarybos programų, atskirai vien lietuvių kalbai skiriamas nuolatinis VLKK programų biudžetas, vien lietuvių kalbai paskutinį dešimtmetį nuolat įsisavinama dešimtys milijonų ES struktūrinių fondų lėšų.
Beje, ar neatrodo keista, kad politikai iki šiol nėra užsakę suskaičiuoti, kiek europinių ir Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų kainuoja lietuvių kalbos, vertybių, tradicijų saugojimas? Ir pasverti rezultatus – „išsaugotų“ dalykų apimtis, sukurtų produktų kokybę, jų naudą ir naudojimą visuomenėje? Būtų be galo įdomu pamatyti sumas ir visuomenės labui skirtus rezultatus, pavyzdžiui, prieš skiriant VLKK finansavimą dirbtinio intelekto kūrimui (neišgalvojau, tai iš gairių). Finansų klausimą, beje, kaskart kelia užsieniečiai, išgirdę apie mūsų kalbos „priežiūrą“.
Kada atsikratysime posovietinio mentaliteto?
Tikresnė kliūtis lituanistikai nei išgalvotos grėsmės yra vidinis nenoras suprasti, kad mokslas Lietuvoje yra mokslo pasaulyje dalis, kad lituanistiniai tyrimai gali remtis tik bendrosiomis savo srities prielaidomis, teorijomis, metodais. Rimtą mūsų mentaliteto problemą atskleidžia nuostata, kad Lietuvos humanistikai nėra labai svarbu profesionaliai pažinti kitų šalių kalbą, literatūrą, kultūrą, filosofiją. Tokį mąstymą iš dalies galima paaiškinti sovietmečio palikimu, bet nuo to jis nepasidarys mažiau provincialus, prieštaraujantis pasaulinei mokslo praktikai, kur humanitarinių tyrimų horizontai gerokai platesni ir atviresni.
Sovietmečiu teoriniai mokslai, pavyzdžiui, teorinė lingvistika, užsienio filologijos kėlė valdžios įtarimą, buvo nepageidaujami kaip sunkiau kontroliuojami ideologiškai. Bet net ir tada Lietuvoje buvo humanitarų, kurių tyrimai solidžiai įsiliedavo į tarptautinį mokslo diskursą, kurie suvokė, mokslas neturi apsiriboti tautinėmis ribomis. Galima paminėti šviesaus ir tragiško atminimo, spėjama, nuo KGB rankos žuvusį pirmąjį VU Filologijos fakulteto dekaną, lietuvių kalbos istoriką prof. Joną Kazlauską, mėginusį tiesti tiltus tarp lituanistikos ir užsienio filologijų.
Iki šiol ypač lituanistams vis dar trūksta tarptautinių kalbų (pirmiausia – anglų) įgūdžių ir šlubuoja tarptautiškumas. Būtent atotrūkis nuo pasaulinio mokslo diskurso gali būti stiprių lituanistinių tyrimų ir studijų stokos priežastis, tačiau grėsmių kūrėjai nenori pripažinti savo pačių trūkumų ir dėmesį nukreipia į šoną. Pavyzdžiui, į anglų kalbą ar į jų neglobojančią finansavimo tvarką.
Rimtą mūsų mentaliteto problemą atskleidžia nuostata, kad Lietuvos humanistikai nėra labai svarbu profesionaliai pažinti kitų šalių kalbą, literatūrą, kultūrą, filosofiją.
Mėgėjams įsisavinti resursus, žinoma, paranku įsiteisinti tiesiogines valstybės dotacijas, pakišant politikams valstybės vardu užsakyti tyrimus. Eskaluojant grėsmes tautai, ciniškai sudaromi barteriai su politikais, sudaromos sąlygos chaltūrai ir korupcijai. Lietuvos mokslo taryba su mokslininkų bendruomenės ekspertais, su konkurenciją užtikrinančiu konkursiniu finansavimu ir objektyvizuotais vertinimo kriterijais lietuvybės „saugotojams“ tampa kliuviniu, tad apšaukiama kaip „naikinanti lituanistiką“.
Bet kantrybės. Aš tikiu Lietuva, kuri bus kritiškesnė ir sąžiningesnė. Lietuvos humanitarų bendruomenėje pakanka stiprių mokslininkų, kuriems nereikia prisidenginėti lituanistikos „unikalumu“, prisistatinėti visuomenei dvasingais patriotais, iš tiesų siekiant išlaikyti galią ir pinigus. Lituanistika natūraliai buvo ir liks mūsų humanitarinio švietimo ir mokslo šerdis, viešųjų diskusijų tema. Bet ne tokia, iš kurios daromas nekvestionuojamas stabas, o stipri, savikritiška, atvira kitų bendruomenių ir jų mokslo rezultatų pažinimui.
