Kai toks žingsnelis skamba kaip laimėjimas, supranti, kad mūsų švietimo sistema kadaise pasuko ir ilgai pėdino ne tuo keliu. Tiesą sakant, tą jau seniai matėm, bet dabar jausmas lyg atsidūrus naujoje kryžkelėje, kur vėl turime šansą. Rinktis tarp kūrybos, laisvės, kritiško, skaitančio, abejojančio, empatiško piliečio arba boto, kuris paraidžiui išspjauna sumaitintas gatavas frazes. Ką čia rinktis, juokiatės? Tai kad nejuokinga. Dirbu universitete ir mes su studentais tikrai galėtume nuveikti daug daugiau, jei nereikėtų pradėti iš taip toli.
Neseniai viešėjau lietuvių kalbos egzamino ir programos kūrėjų virtuvėje. Yra geros valios, noro keistis ir keisti, bet greta tebėra baimė nesusigaudyti atviresniame pasaulyje, prarasti autoritetą, vadovėlį, reglamentą, galią nurodinėti mokytojams ir mokiniams, ką skaityti, kaip skaitymą suprasti, kokiomis kalbos formomis kalbėti ir kuo tikėti. Lyg tyčia tas tikėjimas visas tautinėmis rūtomis apkaišytas, toks savimi pasitikintis, valstybės vardu prisistatantis, tautinių vertybių aukurą užsikūręs. O žyniai, žinia, žino geriau.
Tai liekam prie beliašų ar kursime ką nors ateičiai? Čia jau jums spręsti, bendrapiliečiai. Mano darbas – dalintis tuo, ką žinau. Labiausiai man rūpi, kaip mokykloje kalbama apie lietuvių kalbą, todėl toliau neparaidžiui pasidalinsiu ištraukomis, kaip mokiniai mokomi atkartoti lietuvių kalbos pažinimui skirtas tiesas (jas publikavau knygoje „Lietuvių kalbos ideologija: norminimo idėjų ir galios istorija“ (sud. Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys, 2016).
Dvi lietuvių kalbos pažinimo tiesos ir atsakymas
Pirmoji: Lietuvių kalbos niekas nemoka.
Antroji: Lietuvių kalbai ir tautai gresia nuolatinis pavojus.
Atsakymas: TODĖL lietuvių kalba turi būti taisoma ir saugoma valstybės kalbininkų.
Šios su tikrove kiaurai prasilenkiančios „tiesos“ nėra skirtos vien mokyklai, jos išlenda nuolat ir visur, kur prabylama apie lietuvių kalbą ir iš tikrųjų tarnauja kalbos kontrolei palaikyti. Mokykla šiam tikslui yra labai svarbi. Kalbos kontrolieriai neslėpdami siekia, kad mokykla sunaikintų savarankišką mąstymą apie kalbą. Nemąstant, tik tikint tuo, kas sakoma.
Kaip tas vyksta? Per galią vertinti (egzaminuoti mokinius, tikrinti mokytojų darbą ir kalbą) ir įvairias užklasines veiklas.
Štai viena iš daugelio panašių temų, į kurias mokiniai turėjo atsakinėti per „viešojo kalbėjimo pasiekimų“ patikrinimus:
Kalbininkė Rita Miliūnaitė teigia: „Spaudimas lietuvių kalbai, esančiai kitų kalbų apsuptyje, didžiulis – tiek iš vidaus, mūsų pačių, tiek iš išorės, ir jis vis stiprės.“ Ar pritartumėte šiai minčiai? Argumentuokite savo požiūrį konkrečiais pavyzdžiais (2011).
Pateikiant tokias užduotis visada siūloma padiskutuoti – neva ugdomas savarankiškumas, kritiškumas stereotipams, nuomonių įvairovė. Vis dėlto justi, kad mokyklinis kontekstas ir užduočių formuluotės orientuoja į gatavą atsakymą.
Primygtinai peršamas kalbos saugojimas išduoda pačios kalbos kontrolės sistemos savisaugą – siekimą išlikti politiškai ir ekonomiškai nepajudinamai.
Kalbėdamasi su mokytojais ir mokiniais dažnai girdžiu, kad dėl saugumo pasirenkama pakartoti „teisingą“ nuomonę. Užduotims būdinga apeliuoti į autoritetą arba į neva objektyvų tikrovės faktą, o tada prašoma pateikti vertinimą. Šitaip mokiniui praktiškai nepaliekama pasirinkimo: net ir turint kitą požiūrį nelengva prieštarauti autoritetams ar „faktams“.
Primygtinai peršamas kalbos saugojimas išduoda pačios kalbos kontrolės sistemos savisaugą – siekimą išlikti politiškai ir ekonomiškai nepajudinamai. Mokykloms siūlomose temose atvirai naudojamasi galia daryti poveikį. Štai dar kelios viešojo kalbėjimo patikrinimo temos:
Aptarkite Valstybinės kalbos politikos gaires. Paaiškinkite, kodėl jos yra svarbios (2011).
Ar pritartumėte minčiai, kad lietuvių kalbai negresia rimtas pavojus, kol ją gina Valstybinės kalbos įstatymas ir saugo kalbininkai. Savo nuomonę pagrįskite (2011).
Čia manipuliuojama nebe grėsme, o kalbos norminimo institucijos poreikiu. Valstybė (per kalbos įstatymą), kalbos komisija, kalbininkai pateikiami kaip kalbos globotojai, gynėjai ir sergėtojai.
Mylėk kalbininką
Kasmetiniuose jaunųjų filologų konkursuose mokiniai varžosi, kas vaizdingiausiai aprašys lietuvių kalbai iškilusias grėsmes ir globos poreikį, atskleis, kokia „netaisyklinga“, „žargoniška“, „svetimybėmis užteršta“ yra klasės draugų, jų šeimos, kaimo ar miestelio, jų krašto žiniasklaidos, grožinės literatūros kalba.
Mokyklose vykdoma nacionalinė programa „Kalbą kuriu AŠ!“ (pradėta 2009 m.). Iš tiesų kalbos vaikai čia nekuria, bet užsiima kažkuo panašiu į sovietinį kritikos-savikritikos-cenzūros diegimą. Iš programos nuostatų matyti, kad ji įgyvendinama visose Lietuvos ir užsienio lietuvių mokyklose ir siekia supažindinti mokinius „su viena iš opiausių problemų – raštingumo sumenkėjimu bei gimtosios kalbos nevertinimu“ (Programos nuostatai 2013–2014). Programa įtraukia moksleivius į įvairių žanrų veiklas. Pavyzdžiui, siūloma sukurti filmą tema „Ką MAN reiškia lietuvių kalba“ ar dalyvauti nuotraukų konkurse „Aš ir mano herojus“.
Lyg anais laikais, kai pionierių būriai privalėdavo turėti savo herojų – SSRS didvyrį, šiandieninėje Lietuvos mokykloje herojumi siūlomas... kalbininkas. Moksleiviai kviečiami „suburti visą klasę ir nusifotografuoti su plakatu, ant kurio būtų užrašytas ir kūrybingai perteiktas mylimiausias lietuvių kalbininkas“, taip pat „pateikti 5–10 sakinių aprašymą, kodėl jis yra mylimiausias“ (Programos nuostatai 2013–2014).
Galima vėl prisiminti viešojo kalbėjimo patikrinimo temas, kur mokiniams siūloma studijuoti kalbininkų biografijas: „Pristatykite knygą apie XX–XXI a. lietuvių kalbininką. Jeigu tektų ją reklamuoti, ką išskirtumėte?“ (2012). Matome tą pačią ideologinę schemą: siūloma kolektyviai tapatintis su tinkamu modeliu.
Kalbininko-herojaus idėja palaiko sukaltą schemą, kur visus lemiamus vaidmenis atlieka kalbininkas: saugo, kuopia šiukšles, tvarko normas ir reikšmes, galiausiai, sergsti tautinę tapatybę ir moralę. „Parodykime visiems, kad mes žinome, kas kuria kalbą ir kam turime padėkoti!“ – skelbia herojaus konkurso plakatas. Toks ištikimybės projektavimas yra visiškai atitrūkęs nuo šiandieninio švietimo ir jauno žmogaus pasaulio. Jis išduoda mėginimą įdiegti, kad kalba turi rūpintis valdžios ekspertų institucijos ir už tai reikia būti joms dėkingiems.
Štai taip samprotaujančius mokinių filmukus konkursą rėmusios kalbos institucijos atsirinko įvertinti prizinėmis vietomis:
Kiek gimtosios kalbos žodžių turi ištarti, kad būtum dvasiškai ramus ir stabilus, gyvas, pilnavertis tautos individas? [...] Tik gimtosios kalbos dėka aš esu žmogus (I vietos laimėtojas, 2014).
Gimtosios kalbos taisyklingas vartojimas kasdienybėje – ne tik būdas ją puoselėti, bet ir kelias į šviesesnį rytojų (III vietos laimėtojas, 2014).
Lietuvoje švietimo kalbos politika veikia kaip kalbos propagandos dalis, nepaliekanti vietos jauno žmogaus balsui. Gali būti, kad mokykla dėl konservatyvios lietuvybės idėjos ir nuolatinės išorinės kontrolės (mokytojų kvalifikacijos kursų, mokytojų ar mokinių apklausų ir kalbos patikrų) yra tapusi ideologijos įkaite, kuriai „subtiliu ir draugišku dėmesiu“ parodoma, kaip elgtis ir ką manyti apie lietuvių kalbos būklę. Būklė, žinoma, vaizduojama sunki, tarsi dabartinė Lietuva tebegyventų praėjusio šimtmečio pradžioje, kai tauta tik ėmė mokytis bendros kalbos ir vartoti ją viešiesiems reikalams.
Tikėk ir paklusk
Bendrame lietuvių kalbos politikos kontekste mokyklą galima laikyti mikrokosmosu – Lietuvos valstybės santykio su lietuvių kalba modeliu. Dėl galios daryti poveikį bręstančiai asmenybei ir per tai veikti bendruomenės mąstymą švietimo sistema kalbos kontrolieriams yra labai svarbi.
Kad būtų lengviau manipuliuoti pseudopatriotine kalbos gynimo idėja, jiems būtina ne tik išlaikyti ir tiražuoti stereotipus ir klišes, bet ir kurti tikėjimu pagrįstą santykį.
Nuo vėlyvojo sovietmečio veikiausiai dėl bundančios kritikos kalbos normintojai vis dažniau pradeda užsiminti apie kalbos kultą. Kažkaip tas ima ir už(si)lieka nepriklausomoje Lietuvoje:
„[K]ą daryti, kad mokykloje vėl atgytų gimtosios kalbos kultas, kad mokinukai būtų mokomi ne tik kablelius dėlioti, nosines raides rašyti, bet ir tikrąją kalbos dvasią justi“, – klausia A.Vidžiūnas labai patraukliai ir įtaigiai moksleiviams parašytame straipsnyje [...] O kad šitokių straipsnių ir pokalbių dabar ypač reikia, rodo pačių mokinių abejingumas kalbai. Štai viena Dusetų K.Būgos vidurinės mokyklos aštuntokė mano, kad jos skaitomam laikraščiui esąs nereikalingas skyrelis „Kalbos palapinė“ (Miliūnaitė 1988: 38).
Be galo svarbu, kad į mokyklas grįžtų gimtosios kalbos kultas. Mokykla turi tapti kalbos šventove, o ne jos niekinimo vieta (Pupkis 1990: 9).
Tautinė mokykla neįsivaizduojama be gimtosios kalbos kulto. [...] Sakoma, kad tarybinės okupacijos metais mūsų visuomenė buvo sąmoningai rusinama. Tai tiesa, bet tautinės mokyklos ugnelė vis tiek buvo gyva. Visose mokyklose dar tebebuvo gimtosios kalbos kultas. [...] Kalbos kultūra kaip privaloma disciplina buvo dėstoma visuose humanitarinių mokslų fakultetuose (Paulauskienė 1998: 1–2).
Kalbos klausimą įtraukiant į šventenybės sritį, iš kalbinės savivokos išbraukiamas laikas, natūrali kalbos normų kūryba ir asmeninis santykis su savo kalba. Apie 1990 m. prasidėjusi „lietuvių kalbos šventovės“ statyba tęsiasi.
O kuo mes pradėjome? Ai, kad praverstų kritiški ir savarankiški žmonės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Giedrius Subačius, Loreta Vaicekauskienė: Ar reikia valstybinės lietuvių kalbos bastilijos?
