Organizacija, kuri 1994 m. dėl savo neveiksnumo neužkirto kelio 800 tūkstančių žmonių žūtims Ruandoje, o dar po metų, 1995 m. vidurvasarį, pasyviai stebėjo, kaip serbų pajėgos išžudo 8000 musulmonų bosnių vyrų ir berniukų Srebrenicoje.
Dar ji mėgsta kalbėti apie būtinybę padaryti pabaigą mirtims, kurių galima išvengti, harmoniją su gamta ir sporto naudą. Skambius lozungus be turinio dievinanti ir už taiką pasaulyje oficialiai atsakinga Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) savo nenaudingumu konkuruoja su pirmtake Tautų Sąjunga, kurios veiklą nutraukė Antrasis pasaulinis karas.
Pirmadienį vykusioje 70-ojoje JTO Generalinėje Asamblėjoje pasaulis nieko naujo neišgirdo. Renginio vinimi tapo dar sykį pakartotos skirtingos Vašingtono ir jo sąjungininkų bei Maskvos pozicijos dėl Sirijos krizės bei karo Ukrainoje.
Vakarai čia aiškino apie būtinybę kovoti su Sirijos prezidentu Basharu al Assadu, o Rusija savo ruožtu pastarąjį gyrė, pabrėždama jo, kaip kovotojo su „Islamo valstybės“ džihadistais, įvaizdį.
Šimtus sykių girdėtas kalbas praskaidrino tik politinis klounas iš Zimbabvės Robertas Mugabė, Niujorke pareikšdamas, kad jo šalyje gėjų nėra. Tiesa, ir toks pareiškimas milijonine infliacija ir badu garsėjančios šalies lyderio retoriką sekančių žmonių nenustebino.
Valstybės narės dažnai demonstratyviai spjauna į tarptautinės teisės principus, o atsiperka JTO atstovų pagrūmojimais ir išreikštu susirūpinimu.
JTO Generalinė asamblėja jau seniai tapo viso pasaulio vadovų turgaus aikšte, kurioje pateikti įrodymai ar jų trūkumas vienu arba kitu klausimu visai nereiškia, kad organizacija padarys kažką, kas pakeistų status quo. Maža to, pačios jai priklausančios valstybės narės dažnai demonstratyviai spjauna į tarptautinės teisės principus, o atsiperka JTO atstovų pagrūmojimais ir išreikštu susirūpinimu.
„Tarptautinė bendruomenė“, kaip save labai dažnai mėgsta vadinti JTO, nesustabdė nei 2003 m. JAV invazijos į Iraką, nei padarė ką nors Ukrainos teritorinio vientisumo labui. Rezoliucija, smerkianti Rusijos organizuotą referendumą Kryme praėjusiais metais, buvo vetuota pačios Rusijos, o dar kitai rezoliucijai, raginančiai šalis nares nepripažinti referendumo rezultatų, pritarė 100 valstybių.
Tiesa, klausantis kai kurių JTO atstovų pasisakymų, galėjo susidaryti vaizdas, kad pastaroji rezoliucija yra milžiniška pergalė, parodžiusi Maskvai pasaulio bendruomenės nepritarimą sienų keitimui.
Tačiau ar galima tikėtis greitų ir efektyvių sprendimų, galinčių bent šiek tiek prisidėti prie saugumo atmosferos sustiprinimo pasaulyje, jeigu už taiką ir saugumą visame pasaulyje atsakingas JTO padalinys, Saugumo Taryba, seniai yra paralyžiuotas.
Tai, kad penkios nuolatinės šios tarybos narės, disponuojančios veto teise, – Kinija, Rusija, JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija dažnai turi radikaliai viena nuo kitos besiskiriančias pasaulinės tvarkos vizijas ir dėl to blokuoja bet kokią jiems neįtinkančią vienos ar kitos pusės iniciatyvą, aišku net ir vidurinės mokyklos nebaigusiajam.
Kodėl veto teisę čia gali turėti nuo liberaliosios demokratijos standartų nutolusi Rusija, bet didžiausios pasaulyje pagal gyventojų skaičių demokratinės šalies Indijos balsas nelemia nieko?
Be to, JTO nenori pripažinti ir įteisinti pasikeitusių pasaulinės politikos realijų. Saugumo Tarybos nuolatinių narių sudėtis vis dar yra tokia kaip ir prieš 69 metus. Kodėl veto teisę čia gali turėti nuo liberaliosios demokratijos standartų nutolusi Rusija, bet didžiausios pasaulyje pagal gyventojų skaičių demokratinės šalies Indijos balsas nelemia nieko?
Ir ar ne laikas seniai kolonijų netekusiai 67 mln. gyventojų turinčiai Prancūzijai atlaisvinti savo vietos vienai iš BRICS šalių, pavyzdžiui, 204 mln. gyventojų turinčiai Brazilijai?
Tačiau JTO pastaruoju metu nesiseka ne tik daryti politiką, bet ir puoselėti taip mėgiamas aplinkosaugos iniciatyvas. Neseniai nustatytus JT Tvarios plėtros tikslus 2030 metams britų savaitraštis „The Economist“ pavadino „blogesniais, negu beverčiai“, o kiti Vakarų šalių komentatoriai pašaipiai pavadino „vidurinės mokyklos lygio norais išsaugoti pasaulį“.
O kaip kitaip galima pavadinti tokius gairėse įvardintus tikslus kaip „užtikrinti, kad 2030 m. žmonės visur turėtų tinkamą informaciją ir būtų sąmoningi dėl tvarios plėtros ir gyvensenos, užtikrinančios harmoniją su gamta“?
Tiesa, net ir iškeldama tokias gražiai utopines idėjas JTO rekomendacijose užmiršo parašyti, kokiomis lėšomis gairių įgyvendinimas turėtų būti finansuojamas, kadangi turtingiausios pasaulio šalys kol kas nepasiryžo padidinti savo skiriamos finansinės pagalbos dydžio vardan Tvarios plėtros tikslų įgyvendinimo.
