„Seimo narių pagundos“ – ši frazė visiems, be abejo, prieš akis iškelia žiniasklaidos piešiamus vaizdus: lagaminėliai su šlamančiais, naujutėliais „Gazprom“ doleriais, kokaino juostelės, vienos partijos lyderio šniaukščiamos prieš Edmundo Jakilaičio laidą, nebaudžiamas lakstymas, nuspaudus gazo pedalą iki galo, 40 kartų pro greičio kamerą prabangiu automobiliu, už kurį Lietuvos valstybei nesumokėti mokesčiai, prie Seimo viešbučio lango ilgesingai rymančios seksualios barakudos blondinės...
Tačiau kalbėti noriu ne apie tas pavaizdžias ir lengvai suprantamas – žmogiškas, pernelyg žmogiškas – pagundas. Seimo nariai valstybės santvarkoje užima išskirtinę padėtį, todėl ir jų pagundos – išskirtinės.
Pavyzdžiui, tipiška parlamentarų pagunda – mėginti spręsti problemas, užmėtant jas įstatymais.
Pavyzdžiui, tipiška parlamentarų pagunda – mėginti spręsti problemas, užmėtant jas įstatymais. Jeigu spauda rašo, kad valstybėje yra kokia nors problema, jeigu ją įvardija ekspertai ir ja skundžiasi piliečiai – Seimo nariams aišku: reikia priimti atitinkamą Problemos sprendimo įstatymą.
Nėra taip svarbu, kad galbūt to įstatymo nebus kam ir iš ko vykdyti, kad jis deklaratyvus ir tuščias, kad tą problemą galima būtų išspręsti užtikrinus, kad būtų vykdomi jau jau esami įstatymai, arba tiesiog priverčiant veikti vykdomosios valdžios ar savivaldos institucijas ar pan. Buitinė analogija būtų ta, kad perdegus lemputei šeimos galva iškilmingai surašytų ir matomiausioje buto vietoje iškabintų dekretą, raginantį kuo greičiau pakeisti lemputę, užuot nuėjęs į parduotuvę, ją nupirkęs, atsinešęs kopėčias ir įsukęs.
Tačiau Seimo nariai neturi galimybės tiesiog „įsukti lemputę“ – jie nėra vykdomoji valdžia ar savivalda, todėl vienintelis būdas jiems pademonstruoti savo veiklumą – kurti įstatymų projektus.
Anaiptol nesakau, kad visi ar net dauguma įstatymo projektų bereikalingi, bet tokia pagunda neabejotinai egzistuoja.Todėl kartais svarbesnis darbas yra užkirsti kelią, pumpuro stadijoje nugnybti beprasmę įstatyminę rašliavą, kurios gamyba kainuoja mokesčių mokėtojams ir kuria perdėto reguliavimo problemą.
Šios pagundos kraštutinė, sutirštinta versija – jeigu yra problema, tai reikia sukurti ir įstaigą, kuri tą problemą spręstų. Vėlgi, aš esu už tai, kad valstybės aparato institucinė sąranga būtų lanksti ir prisitaikytų prie valstybės poreikio – jeigu yra strateginis uždavinys, jam tikrai gali būti sukurtos tikslinės institucijos, kaip kad buvo sukurta Energetikos ministerija.
Tačiau kai aparato struktūra išlieka nelanksti, kai jokios įstaigos nėra uždaromos kaip nebereikalingos, o tik nuolat sukuriama naujų įstaigėlių, tuomet eismas tėra vienos krypties – valstybės aparatas pampsta veiksmingumo sąskaita, didėja mokesčių našta juos uždirbantiems.
Dar viena pagunda – vadinamoji „veidrodžio politika“, kai politikai tik atgal retransliuoja rinkėjams jų lūkesčius ir mintis, o ne kuria naują tikrovę, aidu atkartoja sociologinėse apklausose sužinotus žmonių poreikius
Dar viena pagunda – vadinamoji „veidrodžio politika“, kai politikai tik atgal retransliuoja rinkėjams jų lūkesčius ir mintis, o ne kuria naują tikrovę, aidu atkartoja sociologinėse apklausose sužinotus žmonių poreikius, o ne ieško, kokiomis priemonėmis kurti geresnę visuomenę, kurioje tie poreikiai bus patenkinti.
„Veidrodžio politika“ ne ieško sprendimų, o skleidžia pažadus – ar tai būtų 1509 litų minimalus atlyginimas, ar 6400 litų vidutinė alga kažkada ateityje. „Veidrodžio politiką“ skleidžia ir ciniški viešųjų ryšių guru, redukuojantys politiką į viešuosius ryšius bei diegiantys mintį, kad rinkėjui reikia pasakyti būtent tai, ką jis nori išgirsti.
Tokią nuostatą skatina ir iškreipta demokratijos samprata, pasak kurios, išrinkto politiko misija yra kalbėti jį išrinkusių rinkėjų balsu ir mąstyti jų mintimis. Kitaip tariant, būti jų garsiakalbiu ir lobistu Seime, o ne ieškoti visiems piliečiams geriausio sprendimo. Geriausias sprendimas ne visuomet maloniausias: pavyzdžiui, taupymo politika krizės metu daug kam buvo skausminga, tačiau jeigu būtų vykdoma „veidrodžio politika“, iki šiol tebebūtume gilioje krizėje, kaip Graikija.
„Veidrodžio politika“ skatina pataikauti, kalbėti apie teises, jokiu būdu neužsimenant apie pareigas, ir niekada nedrįsti rinkėjui pasakyti: „Tai, ką kalbate, yra netiesa“ arba „Jūsų iškelta problema – ne problema, o nenoras dirbti ar negebėjimas mąstyti“.
Taip atsriranda dar viena politinio korektiškumo atmaina – „neįvardykime kai kurių problemų, kad neįskaudintume atskirų elektorato grupių“. Pavyzdžiui, nedarbo socialinių išmokų griežtinimas (įvedant bedarbiams reikalavimą dirbti viešuosius darbus ir išgaudant piktnaudžiavusius pašalpomis) niekada nebus populiarus tarp bedarbių, ir į šį elektoratą besitaikantys politikai garsiai prieš jas protestavo – nepaisant to, kad jis naudingas visai valstybei.
Tačiau neįvardijant problemų, nepavyks rasti ir sprendimų – „veidrodžio politika“ veda į saviapgaulę ir politinę impotenciją.
Atskirą įstatymų leidėjo pagundą įkūnija frazė „neišradinėkime dviračio“.
Atskirą įstatymų leidėjo pagundą įkūnija frazė „neišradinėkime dviračio“. Žinoma, dviračių išradinėti tikrai nereikia, tačiau dažniau šie žodžiai dangsto tinginišką kažkur nugirstos svetimos politikos fragmentų kopijavimą, nesusimąstant, ar tai Lietuvoje veiks, ar neveiks, kodėl tai veikia kitoje šalyje, ir ar tos sąlygos yra čia. Šita frazė dažnai išmetama kaip koziris, kai tingisi arba nesugebama mąstyti apie kūrybiškus, į konkrečią situaciją ir jos ypatumus atsižvelgiančius sprendimus.
Dar kita pagunda politikams kyla dėl psichologinio klimato, kuriame jie dirba: demokratinėje politikoje, kur nuolat žarstomasi pelnyta ir nepelnyta kritika, kur priešininkų puldinėjimai dažnai suprantami kaip pagrindinė politinės veiklos forma, sunku išlaikyti tikėjimą savo veiksmų prasmingumu ir sprendimų teisingumu.
Vienus tai stumia į cinišką reliatyvizmą – „nesvarbu, ar teisingai nusprendėme, svarbu, kad žmonės nubalsavo / žiniasklaida pagyrė/ rėmėjai liko patenkinti“.
Kitus prigimtas psichologinio saugumo impulsas skatina apsistatyti pataikūnais ir per juos nematyti tikrovės, gaunant patarėjų „patiuninguotą“, komfortišką jos versiją. Toks atotrūkis nuo tikrovės anapus politikos sunaikina empatiją, politikų ryšį su žmonių gyvenimu, – jo netekus, grynų demokratinių procedūrų kartojimas gali nesunkiai virsti demokratinės politikos parodija.
Su empatijos stygiumi susijusi ir dar viena pagunda – polinkis apskritai matyti tikrovę per savo ideologinių įsitikinimų ar interesų prizmę, baisus, iki neapykantos vedantis susipriešinimas: „Niekšai – kaip jie gali nepripažinti, kad mes teisūs?!“
Su empatijos stygiumi susijusi ir dar viena pagunda – polinkis apskritai matyti tikrovę per savo ideologinių įsitikinimų ar interesų prizmę
Toks susipriešinimas kyla, kai stinga paprasčiausios empatijos, kuri įgalintų suprasti kitos pusės požiūrio tašką. Tai nereiškia, kad būtina su tuo požiūriu sutikti, tačiau protingos diskusijos, dialogo ir tikro sutarimo negali būti, jeigu nemėginama suprasti, kodėl oponentai laikosi tokių pažiūrų. Susipriešinimo sąlygomis racionalios diskusijos, tikrų parlamentinių debatų dėl idėjų nelieka, kaip nelieka ir pastangų siekti kompromiso, kuris siektų derinti skirtingus politinės valios vektorius. Telieka mechaninisdaugumos valios primetimas, kurį opozicija vėliau, tapusi dauguma, vėl bandys apversti. Tai pasmerkia politiką nuolatiniam blaškymuisi, ir ilgalaikių strateginių tikslų įgyvendinimas tampa vargiai įmanomas.
Jeigu pavyktų pasipriešinti šioms pagundoms, Seimas gal taptų tuo, kuo klasikinėje demokratijos sampratoje yra pašauktas būti – racionalių diskusijų vieta, kur ieškoma labiausiai bendrąjį gėrį atitinkančių sprendimų. To, prasidedant Seimo sesijai, ir norėčiau jam palinkėti.
