Istorijoje apie brolius Wrightus svarbiausias žodis ne „patobulino“, o „patys“. Kai kitą kartą sėdėsite lėktuve, pagalvokite, kur būtų pasukusi aviacija, jei savo skraidyklę sukonstravę broliai į ją būtų ne patys lipę, o įsodintų du atsitiktinius praeivius. Šie, žinoma, tėkštųsi žemėn, nes iki lemtingojo skrydžio arčiausiai lėktuvų pilotavimo yra buvę tada, kai mokėsi vadelioti arklius.
Tada Wrightai patys pabandytų skristi ir šiaip ne taip pakybotų ore kelias sekundes. Nusileidę pripažintų, kad naujoji skraidyklė nemaloniai nustebino – ją išties sudėtinga valdyti. Todėl aparatą dar reikėtų tobulinti. Sulaukę priekaištų dėl praeiviams sukelto streso ir sugriautos ateities, skraidyklės autoriai suburtų komisiją. Toji aiškintųsi, kodėl sukonstruotas vos paskrendantis ir su aviacija nesusipažinusiems žmonėms mirtinai pavojingas aparatas. Galiausiai broliai atsistatydintų.
Palaukite, prie ko čia vėl tie Wrightai, jei ką tik žadėjau kalbėti ne apie juos, o apie tarpinius egzaminus? Ogi prie to, kad jei broliai būtų kūrę lėktuvus taip, kaip mūsuose konstruojami brandos egzaminai, net ir prabėgus šimtui metų bijotume koją kelti į lėktuvą. O po kiekvieno skrydžio reikalautume atleisti pilotą.
Pokyčių valdymas – ne raketų mokslas. Ir ne lėktuvų konstravimas. Tai daug paprasčiau. Bet be tinkamo pokyčių valdymo nei lėktuvą patobulinsi, nei naują egzaminų tvarką sėkmingai įdiegsi.
Pažiūrėkime, kaip Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai sekėsi valdyti pokytį. Po matematikos tarpinio vienuoliktokų patikrinimo ministras Gintautas Jakštas įpareigojo sukviesti komisiją užduotims įvertinti.
