Neseniai atšventėme liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną. Liepos 15 –ąją pažymėjome Žalgirio mūšio pergalės dieną. Tad pats laikas pakalbėti apie istoriją. Ne konkrečiai apie kažkurią datą, bet apskritai, kaip mes suvokiame istoriją ir ką iš jos pasiimame.
Autoritariniuose režimuose naudojamame juokelyje, kad: valstybė turi garantuotą šviesią ateitį ir nuolatos kintančią praeitį. Yra tik dalis juokelio. Visa kita – teisybė. Istorija, praeities įvykiai jau įvykę, kad ir kiek iš naujo juos nagrinėtume, jie nepasikeis. Kolumbas atrado kelią į Ameriką, jungtinė Lietuvos – Lenkijos kariuomenė 1410 m. sutriuškino Kryžiuočių ordiną, o 1945 m. rugpjūčio 6 d. ant Hirosimos JAV numetė atominę bombą. Vartyk kaip nori niekas nepasikeis. Tai tiesa, bet tik dalinė.
Propagandistai, autoritariniai lyderiai ir ryšių su visuomene specialistai žino, kad paties įvykio fakto nepakeisi. Užtat gali vos ne 180 laipsnių kampu pakreipti požiūrį į įvykius. Priklausomai nuo šiandienos politinių poreikių, pralaimėjimas gali virsti naujos eros ir pergalių pradžia. Istorinis veikėjas, kuris buvo laikomas gėdingu ir nesektinu pavyzdžiu, peržiūrint ir pergalvojant istoriją, gali virsti herojumi, kuriuo verta žavėtis.
Carinėje Rusijoje, Ivano Rūsčiojo figūra nebuvo lyderystės pavyzdys.
Tikėtina, kad caras sirgo psichine liga, kuri jo pykčio priepuolius padarydavo nekontroliuojamus. Manoma, kad vieno iš tokio pykčio priepuolio metu, caras ginčo įkarštyje nudūrė savo sūnų ir sosto įpėdinį. Ivanas Rūstusis šalį valdė despotiškais metodais, caro paliepimu bajorų galvos nuo pečių galėdavo lengvai nulėkti. Nepaisant to, kad valdymo laikotarpiu Maskva pagal teritorijos plotą tapo didžiausią pasaulyje karalyste, Rusija Ivano Rūsčiojo metu gyveno vos nenuolatinio teroro sąlygomis.
Požiūris į carą Ivaną Rūstųjį pasikeitė, kai šalį valdė diktatorius Stalinas.
