Pataisomis siekta įtvirtinti, kad ne mažiau kaip 90 proc. Lietuvoje retransliuojamų televizijos programų būtų rodoma oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis bei sustiprinti šalies informacinę apsaugą nuo kitų valstybių iniciatyva skleidžiamos dezinformacijos, karo ir neapykantos kurstymo, propagandos.
Siūlyta stiprinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos įgaliojimus, numatyti kad už karo propagavimą ir kurstymą, raginimus kėsintis į Lietuvos suverenitetą ir nepriklausomybę būtų numatytas ne tik transliavimo ar retransliavimo licencijos sustabdymas, bet ir piniginės baudos.
Tik 46 parlamentarai išdrįso pasakyti aiškią ir drąsią poziciją: 33 pritarė pataisoms, 13 – ne. Nepritarusieji (nors su jais ir nesutinku) verti pagarbos už tai, kad nebijodami pasakė savo nuomonę, o 49 jų kolegos širdyje pataisoms nepritardami pabijojo tą viešai pasakyti
Tik 46 parlamentarai išdrįso pasakyti aiškią ir drąsią poziciją: 33 pritarė pataisoms, 13 – ne. Nepritarusieji (nors su jais ir nesutinku) verti pagarbos už tai, kad nebijodami pasakė savo nuomonę, o 49 jų kolegos širdyje pataisoms nepritardami pabijojo tą viešai pasakyti ir balsavo susilaikydami.
Įdomiai vėliau skambėjo „susilaikiusiųjų“ aiškinimai. Jie puikiai supranta šalies saugumui keliamą informacinio karo grėsmę, sutinka, jog rusiškuose kanaluose daug propagandos, kad tai kelia nerimą, jog reikia imtis priemonių – tik ne tokių.
Vis kartojami Kremliaus valdomuose propagandiniuose televizijos kanaluose tiražuojami teiginiai, kad drausdami rusiškus televizijos kanalus, nieko nepasieksime, tai nedemokratiška, ribojama žodžio (suprask – dezinformacijos) laisvė.
Dar daugiau, jų nuomone, reikia pasiūlyti daugiau informacijos iš Rusijos rusų kalba, galiausia lietuviška žiniasklaida taip pat turi pateikti didesnę įvairovę programų rusų kalba. Lietuvos auditorija protinga, atspari propagandai, ji rusiškų žinių, dokumentikos ir publicistikos laidų nežiūri, pasižiūri tik koncertus, filmus, pokalbių laidas. Galiausiai, Holivudas nieko gero nesukuria, tik šaudosi, gaudosi, smurtas ir seksas, o ten – gyvenimiški dalykai.
Rusiški televizijos kanalai yra giliai įsiskverbę į Lietuvos informacinę erdvę.
Remiantis TNS duomenimis, bendras keturių pagrindinių (NTV Mir, Первый Балтийский Канал PBK, Ren Lietuva, RTR Planeta) rusiškų televizijos kanalų žiūrimumas 2013 metais buvo 15,5 proc. ir viršijo nacionalinio transliuotojo LRT pirmojo kanalo, turėjusio 7,7 proc. Lietuvos auditorijos dalies, žiūrimumą.
Kremliaus propagandinė mašina gali džiaugtis, kad sugebėjo primesti savo retoriką. Teiktomis Visuomenės informavimo įstatymo pataisomis siekta uždrausti rusiškus televizijos kanalus. Netiesa. Šis melas lengvai bliūkšta, kai paprašai įvardyti, kurį rusišką televizijos kanalą konkrečiai norėta uždrausti. Jokio.
Bendras keturių pagrindinių (NTV Mir, ПервыйБалтийскийКанал PBK, Ren Lietuva, RTR Planeta) rusiškų televizijos kanalų žiūrimumas 2013 metais buvo 15,5 proc. ir viršijo nacionalinio transliuotojo LRT pirmojo kanalo, turėjusio 7,7 proc. Lietuvos auditorijos dalies, žiūrimumą.
Tai kodėl, mieli „susilaikiusieji“, kartojate propagandines klišes apie draudimus? Siekta paprasto dalyko – šalies kabelinių transliuotojų programų paketuose padaryti didesnę kalbinę įvairovę.
Daug mūsų bendrapiliečių gyvena Norvegijoje, Airijoje ar Ispanijoje, tačiau tų valstybių televizijos kanalų mes nematome, apie tas šalis mažai ką žinome. Didesnis kalbinis pasirinkimas viešojoje komunikacijoje tapo rusiškų televizijos kanalų draudimu. 1:0 Kremliaus naudai.
Kiti „susilaikiusiųjų“ argumentai taip pat daugiau nei keisti.
Argumentas A: Esą Lietuvos žmonės protingi – jų propaganda neveikia.
Tai gal ir reklama neveikia? Pasaulyje per metus išleidžiama milijardai JAV dolerių, kad trumpi reklaminiai pranešimai paveiktų pirkėją. Reklamos laikas televizijoje ribojamas, taikomi kiti draudimai. Pasirodo, be reikalo.
Mažiausiai pusės valandos neapykantą skatinančios, meluojančios vadinamosios žinios, nedaro jokio poveikio. Mūsų neveikia ir melaginga dokumentika, publicistika, televizijos filmuose istorinius įvykius iškraipantys faktai. Nors tu kuolą tašyk ant galvos, nieko nebus. Žmonės viską žino, išmano, atsirenka.
Bloga žinia reklamos davėjams – gerbiamieji švaistote pinigus, tauta turi komunikacinį imunitetą. Niekas neturi, o mes turime. Galime džiaugsmingai sušukti tris kartus „Valio!“
„Susilaikiusiųjų“ argumentas B: reikia didesnės rusiškų televizijos kanalų įvairovės. O iš kur jų paimti? Rusijoje dar 2000 metais pradėta ir iki šiol tęsiama elektroninių masinės komunikacijos priemonių konsolidacija.
Nesiveldami į detales galime pasakyti, kad Rusijoje pagrindiniai televizijos ir radijo kanalai yra kontroliuojami valdžios arba su valdžia susietų verslų. Žiniasklaidos kontrolės procesas vis dar tęsiasi. Neseniai Rusijoje priimtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, kuriomis dar kartą sumažintas užsienio fizinių ir juridinių asmenų dalyvavimas valdant Rusijos žiniasklaidą.
Rusijoje pagrindiniai televizijos ir radijo kanalai yra kontroliuojami valdžios arba su valdžia susietų verslų. Žiniasklaidos kontrolės procesas vis dar tęsiasi.
Motyvuota įvykiais Ukrainoje, Amerikos sąmokslu ir pasaulinėmis tendencijomis. Nuo 50 iki 20 proc. sumažintas procentas, leidžiantis užsienio piliečiams valdyti ar finansuoti Rusijoje leidžiamus laikraščius, žurnalus, internetinius portalus.
Lietuviški „susilaikiusieji“ to gal ir nežinojo, bet yra geležinis pasiteisinimas: „rusiškuose propagandiniuose kanaluose“ apie tai nekalbėta, tad iš kur žinoti?
Televizijos ir radijo kanalams Rusijoje jau seniai taikomas „užsienietiško finansavimo apynasris“. Dar 2001 m. buvo priimti griežti užsienio kapitalo ribojimai Rusijoje veikiančioms televizijos ir radijo stotims.
Kažkas prisimins Rusijoje veikiantį kabelinį kanalą „Dožd“, neva, tai yra nepriklausomumo ir pliuralizmo pavyzdys. Gal tokiu prieš metus ir buvo. Po to, kai parodė kitokią nuomonę apie Antrojo pasaulinio karo metu vykusią Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) blokadą, kanalas susidūrė su rimtomis problemomis. „Dožd“ didžiausių kabelinių retransliuotųjų iniciatyva pašalintas iš retransliuojamų programų paketo, o dabar jis turi didelių finansinių bėdų. Nenuostabu – temų aštrumas priblėso.
„Susilaikiusiųjų“ argumentas C: jei nuomonių įvairovės iš Rusijos gauti nepavyks, tai kurkime patys laidas, filmus, televizijos kanalus rusų kalba.
Kelnes galima mautis ir per galvą. Galima išradinėti dviratį, bet galima ir atverti savo informacinę erdvę Europos Sąjungos televizijos produkcijai bei įstatymuose numatyti Lietuvos informacinės erdvės apsaugos priemones.
O gal geriau iš karto pinigus į balą išmeskime? Vargti nereikės.
Kartu su kitomis Baltijos valstybėmis, o juo labiau viena, Lietuva nėra nei finansiniais, nei žmogiškais ištekliais pajėgi sukurti ir palaikyti rusakalbei šalies auditorijai skirtą televizinę alternatyvą. Galime investuoti 10 mln. litų, Rusija – 100 mln. Lt. Rezultatas nesunkiai nuspėjamas.
Kelnes galima mautis ir per galvą. Žinoma, tai nepatogu. Taip pat ir su informacinio karo prevencija.
Galima išradinėti dviratį, bet galima ir atverti savo informacinę erdvę Europos Sąjungos televizijos produkcijai bei įstatymuose numatyti Lietuvos informacinės erdvės apsaugos priemones.
Tiesa, kad tai padarytum – reikia turėti drąsos.
Doc. dr. M.Martišius yra Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys, VU Komunikacijos fakultetas
