Pastaraisiais metais tarptautinės naftos kompanijos susiduria su opia problema – priėjimu prie išteklių. Pasaulinėje gavybos pramonėje vis didesnę įtaką turi valstybinės naftos kompanijos, kurios dažnai turi palankesnes arba visiškai išskirtines teises valdyti valstybių gelmių turtą.
Senkantys ištekliai išsivysčiusiose pasaulio šalyse, kurių laisvose rinkose gali investuoti tarptautinės kompanijos, verčia jas žvalgytis į naujas teritorijas. Šis spaudimas sukuria didžiulę konkurenciją ir leidžia valstybėms nustatinėti žaidimo taisykles. Praėjo laikai, kai tarptautinės gavybos kompanijos galėjo šeimininkauti netrukdomos – reputacija yra labai svarbu ir ją susitepus dar labiau sumažėja galimybės prieiti prie išteklių.
Gavusios galimybę investuoti kompanijos aklai pinigų į balą tikrai nemeta. Rimtos pasaulinės kompanijos turi gerai apibrėžtus procesus investiciniams sprendimams priimti.
Kita vertus, gavusios galimybę investuoti kompanijos aklai pinigų į balą tikrai nemeta. Rimtos pasaulinės kompanijos turi gerai apibrėžtus procesus investiciniams sprendimams priimti. Jos turi daugybę potencialių projektų ankstyvosiose vystymo stadijose, periodiškai juos peržiūri ir įvertina. Neretai tokie projektai guli stalčiuje keletą metų, kol pasikeitusios rinkos sąlygos arba nauja geologinė informacija juos iškelia į paviršių arba visiškai nuskandina. Visi projektai niekada nebus įgyvendinti – pasirenkama tęsti tik geriausius.
Atsiradus naujoms galimybėms, jos įvertinamos pagal esamą potencialių projektų portfelį. Štai ir Lietuvoje dar prieš paskelbiant angliavandenilių žvalgybos konkursą buvo bent 25 susidomėjusios pasaulinės ir vietos kompanijos. Ką tai reiškia? Į Lietuvos potencialą žiūrėta rimtai.
Neabejoju, kad paskelbus konkursą užsienio kompanijos skyrė laiko ir lėšų galimybėms įvertinti – buvo sudarytos geologų, inžinierių bei komercijos specialistų komandos, kurios tyrė esamą informaciją ir darė sąnaudų ir naudos analizes. Tai, kad konkurse ieškoti angliavandenilių Šilutės-Tauragės plote galų gale dalyvavo tik viena užsienio kompanija, nereiškia, kad kitoms buvo visiškai neįdomu.
Ateidamos į valstybes be išvystytos naftos ir dujų gavybos pramonės, kompanijos puikiai mato ir supranta, kad yra rizika dėl nesutvarkytos reguliacinės ir įstatyminės aplinkos bei ribotų žinių tokią veiklą prižiūrinčiose institucijose. Pasaulinė praktika yra dirbti kartu su valstybėmis ir palaipsniui užauginti šias kompetencijas, neretai tam į pagalbą pasitelkiamos ir nepriklausomos specializuotos konsultacijų įmonės. Tokios paslaugos yra brangios, tačiau būtinos jei norima išvengti rimtų klaidų.
Štai čia yra svarbu, kokius lūkesčius „Chevron“ turėjo ateidama į Lietuvą ir kaip konkrečiai jie pasiteisino arba ne. Nemanau, kad verta ieškoti konspiracinių teorijų, kodėl dabar priimtas sprendimas atsitraukti.
Paaiškinimai, kad sunku dirbti su valdžios atstovais bei stipriai keičiami įstatymai, yra nesunkiai suprantami, ir, tiesą sakant, jų iš tiesų pakanka. Kompanijos rimtai skaičiuoja, kur leidžia savo pinigus. Jei to nedarytų, tai konkurencinės jėgos jas išstumtų iš rinkos ir jų vadovų karjeros būtų ypač trumpos.
Paaiškinimai, kad sunku dirbti su valdžios atstovais bei stipriai keičiami įstatymai, yra nesunkiai suprantami, ir, tiesą sakant, jų iš tiesų pakanka. Kompanijos rimtai skaičiuoja, kur leidžia savo pinigus. Jei to nedarytų, tai konkurencinės jėgos jas išstumtų iš rinkos ir jų vadovų karjeros būtų ypač trumpos. Įvertinus naują situaciją ir perskaičiavus kaštus bei riziką, potencialus projektas Lietuvoje stipriai nukrito žemyn visų galimybių reitinge ir buvo padėtas giliau į stalčių. Paprasta.
Dar keisčiau skamba pareiškimai, kad reikia leisti tik žvalgyti, o kaip bus su gavyba, spręsime po to, kai jau žinosime, ką turime po žeme. Vienas pagrindinių investavimo principų yra gerai apibrėžtos išskirtinės teisės eksploatuoti telkinius sėkmingos žvalgybos atveju. Čia kaip išnuomoję žemę pasėti leistume, o, atėjus laikui pjauti, vertintume iš naujo.
Kalbame apie dešimtis milijonų žvalgybai ir šimtus milijonų sėkmės atveju – tikrai niekas tokia brangia labdara neužsiims.
Valdžios pareiga yra sudaryti išteklių naudojimo strategiją, pritraukti kvalifikuotų investuotojų ir prižiūrėti, kad darbai vyktų atsakingai. Nepamiškime, kad žemės gelmių turtai priklauso valstybei, visiems jos piliečiams, o naftos ir dujų kompanijos iš esmės suteikia paslaugą juos išgaudamos ir pelningai parduodamos. Per tinkamą mokesčių sistemą ir efektyvią priežiūrą didžiausia pelno dalis tenka pačiai valstybei.
Nauji žaidėjai rinkoje atsineša savitą požiūrį į verslą ir jo valdymo procesus, o jų šviežios idėjos gali būti vertingos visiems. Be to, pritraukus tokio lygio investuotojus sukuriamos darbo vietos kvalifikuotiems specialistams ir galimybė vystytis platesniam susijusių paslaugų tinklui. Lietuvoje turime bene didžiausią proporciją žmonių su aukštuoju išsilavinimu Europoje – kodėl nepanaudojus ir šio turto?
Pirmas blynas prisvilo, bet nebijokime pasimokyti ir bandyti iš naujo. Nemanau, kad ši tema dings ilgam, todėl pradėkime apie tai galvoti šaltu protu.
Mantas Šabanas yra Londono Lietuvių Sičio Klubo narys bei analitikas BG Grupėje – tarptautinėje naftos ir dujų kompanijoje. Šiame straipsnyje išsakyta asmeninė nuomonė.