Varšuvos viršūnių susitikimas, šalia kitų sprendimų patvirtino konkrečius įsipareigojimus stiprinti Rytinį flangą. Nors didelė dalis sprendimų jau buvo patvirtinti prieš dvejus metus Velso viršūnių susitikime, dabartinis susitikimas išplėtė Aljanso įsipareigojimus ir patvirtino konkrečias priemones. NATO valstybės įsipareigojo rotaciniu pagrindu dislokuoti po vieną bataliono dydžio kovinę grupę (apie 1000 karių) Baltijos valstybėse ir Lenkijoje.
Šių grupių rėminėmis valstybėmis Lietuvoje taps Vokietija, Latvijoje – Kanada, Estijoje – Jungtinė Karalystė, Lenkijoje – JAV. Prie tarptautinio batalioną Lietuvoje taip pat prisidės Prancūzija, Nyderlandai, Belgija, Liuksemburgas, Norvegija.
Vienas pavojingiausių scenarijų, kuris yra diskutuojamas saugumo ekspertų bendruomenėse – tai Rusijos bandymas deeskaluoti konfliktą panaudojant branduolinį ginklą. Šiame scenarijuje svarbiausiais tampa atgrasymo ir dialogo su Rusija klausimai.
Taip pat dvišaliu pagrindu JAV dislokuos papildomus brigados dydžio pajėgumus Lenkijoje. Šie NATO viršūnių susitikimo sprendimai turėtų nutildyti skeptikus, tvirtinusius, kad NATO negins Baltijos valstybių, nesiųs savo pajėgų į šias šalis. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas patvirtino, kad šie žingsniai „siunčia aiškią žinią: jei kuris nors iš narių bus užpultas, Aljansas reaguos vieningai“.
Vis dėlto, Lietuvoje dar abejojama, ar NATO įsipareigojimai pakankami. Bijomasi, kad atakos atveju Baltijos valstybių neįmanoma apginti. Iš tiesų vis dar egzistuoja milžiniškas karinių pajėgų atotrūkis regione tarp NATO ir Rusijos pajėgumų.
Nuo Šaltojo karo pabaigos NATO į Rusiją žvelgė kaip į potencialų partnerį, o ne priešą, todėl nesivargino karinėmis priemonėmis stiprinti savo rytinių sienų. Tuo tarpu Rusijos pajėgos išvestos iš Varšuvos pakto šalių bei buvusių Sovietų Sąjungos valstybių „nusėdo“ prie Vakarinių Rusijos sienų. Rusijos karinių pajėgų reforma, pradėta 2009 metais, stiprina iki tol buvusias skaitlingas, bet silpnas karines pajėgas ir dar labiau didina šį atotrūkį. Sustiprinta 2010 metais įsteigta Vakarų karinė apygarda. Šį pavasarį Rusijos pareigūnai pareiškė, kad Vakarinis flangas bus sustiprintas dvejomis naujomis divizijomis (nuo 10 000 iki 20 000 karių). Rusija nuolat vykdo netikėtas karines pratybas nukreiptas prieš NATO šalis prie vakarinių sienų, kurios dalyvaujančių karių ir karines technikos vienetais ženkliai lenkia NATO vykdomas pratybas regione.
Verta prisiminti, kad 2008 metais vykusios pratybos Kavkaz – 2008 netikėtai pasibaigė kariniais veiksmais Gruzijoje. Baltijos šalių apginamumą apsunkina egzistuojantis A2AD „burbulas“ – Baltijos šalių erdvė yra dengiama Rusijos gynybos sistemos.
JAV Sausumos pajėgų Europoje vadas generolas leitenantas Ben Hodges teigia, kad šiuo metu Rusija gali pasiekti apie 90 procentų taikinių Baltijos ir Juodojoje jūrose. Vertinant šį kontekstą 4 NATO batalionai ir JAV brigada regione nėra daug. Estijos think tanko išleistame trijų generolų raporte teigiama, kad kiekvienoje Baltijos valstybėje turėtų atsirasti bent po vieną NATO brigadą (apie 3000 – 5000 karių).
Kita vertus, verta prisiminti ir tai, kad Baltijos valstybės bei Lenkija taip pat turi pakankamai modernias savo karines pajėgas, kurios atakos atveju veiktų kartu su NATO pajėgomis. Varšuvos viršūnių susitikime patvirtintos pajėgos atakos atveju bus sustiprinamos kitais NATO turimais instrumentais, pavyzdžiui Velso viršūnių susitikime patvirtintomis Itin greito reagavimo pajėgomis (VJTF) (iki 5000 karių). Todėl batalionas gali būti visai nemažai ir Baltijos šalių apginamumas priklausytų nuo konkretaus scenarijaus.
Vienas pavojingiausių scenarijų, kuris yra diskutuojamas saugumo ekspertų bendruomenėse – tai Rusijos bandymas deeskaluoti konfliktą panaudojant branduolinį ginklą. Šiame scenarijuje svarbiausiais tampa atgrasymo ir dialogo su Rusija klausimai. Atgrasymas yra psichologinė strategija, kurios tikslas paveikti priešininko elgseną. Todėl galutinis priemonių poveikis priklauso nuo priešininko sprendimų priėmimo argumentacijos. Ar Varšuvoje patvirtintos karinės priemonės pasirodys Putinui daug ar mažai?
Reikšmingiausi Varšuvoje buvo politiniai sprendimai, kurių kontekste kiekvienas Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtas batalionas yra labai daug. Pirmą kartą nuo Baltijos valstybių įstojimo į NATO prisiėmė tokio masto (tiek kiekybine, tiek laikotarpio prasme) įsipareigojimus.
Nepaisant politinių iššūkių, skirtingų grėsmių ir Rusijos vertinimų NATO Varšuvos sprendimais pademonstravo vienybę. Kremliui buvo aiškiai parodyta, kad NATO sienos yra tabu. Vienybė yra esminis Vakarų ginklas prieš Kremlių ir Putinui kol kas nepavyko suskaldyti Šiaurės Atlanto Aljanso. Vis dėlto, ši vienybė išlieka trapi, todėl vienu pagrindinių Baltijos valstybių ir Lenkijos tikslu turėtų būti šios vienybės išsaugojimas, nes ji yra mūsų saugumo garantas.
Šiame kontekste ypatingai svarbūs yra Vokietijos įsipareigojimai Varšuvoje. Vokietija taps rėmine valstybe bataliono dydžio kovinei grupei, kuri bus dislokuota Lietuvoje. Šis įsipareigojimas yra ilgalaikis ir sudėtingas Vokietijai dėl dviejų priežasčių. Pirma, Vokietija turi daug verslo ryšių su Rusija, jos politinis elitas yra labai susiskaldęs Rusijos vertinimo klausimu, didelė dalis jo nori atnaujinti ryšius su Rusija.
Antra, Vokietijos strateginė kultūra po Antrojo pasaulinio karo tapo išimtinai pacifistine, Vokietija buvo apibrėžiama kaip civilinė galia, o visuomenė nepalaiko krizių sprendimo karinėmis priemonėmis. Vokietijos sąjungininkams sunkiai sekėsi vokiečius įtikinti prisidėti prie NATO vykdomų operacijų Balkanuose ar Afganistane. Todėl Vokietijos įsipareigojimai Varšuvoje turi būti ypatingai vertinami. Tai, kad Vokietija yra svarbi šalis Putinui, jos kanclerė Angela Merkel yra vienintelė iš nedaugelio Vakarų lyderių su kuria Putinas yra linkęs kalbėtis, Vokietijos batalionui Lietuvoje suteikia dar didesnį svorį.
Varšuvoje buvo patvirtintos atgrasymo priemonės, kurios atveria kelią kitam žingsniui – dialogo su Rusija NATO – Rusijos Taryboje atnaujinimui. Šią savaitę vyko ambasadorių lygmens susitikimas su Rusijos pareigūnais NATO būstinėje. Tai galbūt sukels įtarimų Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse, ar negrįžtama prie normalių santykių su Rusija . Kuo svarbus šis dialogas? Pagrindinis jo tikslas yra sumažinti nesusipratimų ir netikėtos eskalacijos tikimybę. Šis dialogas ypatingai svarbus siekiant išvengti branduolinio ginklo panaudojimo scenarijaus.
Kai kurios valstybės papildo, kad jis aktualus ir dėl to, kad kai kurių tarptautinio saugumo klausimų be Rusijos išspręsti nepavyksta. Todėl Lietuva taip pat turėtų palaikyti šį dialogą dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl neigiamų scenarijų tikimybės sumažinimo ir, antra, dėl vienybės Šiaurės Atlanto organizacijoje palaikymo. Vis dėlto, verta suprasti, jog dialogas yra dvipusis veiksmas, todėl galutinė jo sėkmė priklausys ir nuo Rusijos pusės geranoriškumo. Deja, panašu, kad dėl vidaus problemų efektyvus dialogas su NATO Putinui šiuo metu nėra naudingas.
Dr. Margarita Šešelgytė yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja
