Vasarą ir rudenį lankiausi stovyklose, bendrauju su neteisėtai sieną kirtusiais migrantais. Kalbinu valdžios atstovus, klausau debatų Seime.
Užsirašinėju skambius pasisakymus ta tema ir nuo rugpjūčio seku kiekvieną rytą 9 val. pranešamą praėjusios paros statistiką, kiek buvo neįleidžiamų žmonių. Amžius ir lytis žurnalistams niekada nedetalizuojama. Lyg šie žmonės būtų it kokia pilka masė, kuri tik iš tolo primena žmogų. Ir vis gaunu migrantų neramias žinutes, kad jie spaudžiami išvykti savo noru.
Dažnai teko juos raminti, aiškinti situaciją, palaikyti. Kartais atnešti šokolado, higieninių paketų, šampūno ar telefono kroviklį, reikalingą, kad žmogus galėtų toliau palaikyti ryšį su savo artimaisiais arba su savo bendražygiais kovoje, dėl kurios jiems teko palikti savo šalį.
Taip, keli iš jų melavo apie savo ankstesnį gyvenimą iki ateinant iki Lietuvos. Bet dabar jie tikrai nemeluoja apie savo gyvenimo sąlygas. Mes, žurnalistai, esam to liudininkai, kaip kai kurie Seimo nariai ir humanitarinės organizacijos.
Vasarą kai kurie iš jų man rodė dokumentą, išverstą į prancūzų kalbą. Ten buvo ten parašyta, kad jie turi teisę į 10 procentų valstybės remiamų pajamų dydžio piniginę pašalpą. Tai – apie 12 eurų. Jie tikėjo, kad su šiais pinigais galės šiek tiek geriau gyventi, nusipirkti kai ką iš atvykstančios autoparduotuvės, galbūt gauti mišinio ar geresnio maisto vaikams. Sprendimas dėl pašalpos galiausiai priimtas tik prieš Kalėdas.
Nuo šios vasaros Lietuvai tenka didžiuliai išbandymai ir lengvų sprendimų nėra. Apie tai irgi pranešiau. Rengiau reportažus, kaip Migracijos departamentas turėjo adaptuotis prie situacijos ir pažindintis su situacija Konge, Kamerūne ar Kurdistane.
Europos Sąjungoje didėja tolerancija apgręžimui, nors teisininkų seniai įrodyta, kad tokie veiksmai prieštarauja tarptautiniams teisės aktams, reguliuojantiems pabėgėlių statusą. Dabar Lietuvai reikia tikrai aiškios politinės valios, kaip elgtis su šeimomis, kuriose yra mažamečių vaikų, pasienyje žiemą, kaip leisti humanitarinėms organizacijoms oficialiai veikti pasienio zonoje. Tačiau apie tai nediskutuojama. Problema „sprendžiama“ pratęsiant maksimalų sulaikymo terminą iki metų.
Nuo vasaros sprendimai, kaip, pagal viešą retoriką, valdyti hibridinę ataką ir gyvais šaudmenimis tapusių žmonių srautą, vaikščioja Gedimino prospektu pirmyn atgal tarp Seimo ir Vidaus reikalų ministerijos. Sustoja dar trumpiau ar ilgiau Kudirkos aikštėje, kartais net iki Daukanto aikštės keliauja.
Niekas neneigia, kad situacija sudėtinga, daugiabriaunė ir kad turbūt kaip niekad ankščiau reikia tvirtų ir nelengvų sprendimų.
Bet kodėl nė vienas valdžios žmogus nevaikščiojo kitu maršrutu? Iki Vydenių, Rūdninkų, Medininkų ar Ruklos. Ištiesti ranką, žiūrėti į akis, rasti guodžiantį žodį, pasakyti tiesą ir galų gale laikyti šiuos žmones žmonėmis: „Jumis buvo pasinaudota, darom ką galim šioje situacijoje, išnagrinėsim jūsų bylą. Jei bus informacija, kad tikrai derėtų jums suteikti prieglobstį, mūsų valstybė suteiks“. Nė vienas migrantas to neišgirdo iš labai aukštai esančių žmonių. Mėgstamiausia politikų kryptis – tik stebėti, kaip greitai kyla fizinis barjeras.
Jei būčiau cinikė, galėčiau pasakyti, kad tuo metu, kai rašau, jau 84 žmonės gavo prieglobstį, tad pasirodyti žmogiškam ir ištarti „sveiki atvykę“ net neberizikinga politiškai. Laikas pagaliau derinti reikalingą saugumą ir tokį pat būtiną humaniškumą.
