Atsimenu, kartą Paryžiuje sutikta kaunietė savo emigracijos į Prancūziją priežastį įvardijo kaip meteorologinę – paaiškino išvykusi dėl oro. Negalėjo mat pakęsti kaulus laužančios lietuviškos žiemos. Tyrimai iš tikrųjų rodo: psichinis jautrumas orams būdingas bemaž penktadaliui populiacijos.
Kraustosi ne tik žmonės – kraustosi ir gyvūnai. Štai Lietuvoje dėl klimato kaitos gulbės nebylės arealo pasislinkimas šiaurėn siekia per 10 km per metus. Vaizdžiai tariant, jeigu šiais metais Vijūnėlės tvenkinyje Druskininkuose įsikurs jauna gulbių šeimyna ir atsives bjauriųjų ančiukų, tai šie po 30 metų, suaugę gulbinai, savo laibus kaklus palydėdami saulėlydį ties jau Širvėnos ežere Biržuose. Klimatas kinta greitai kaip niekada iki šiol. Ir nepaiso nei sienų, nei atstumų.
Nors pagal naujausią „Pasaulio laimės indeksą“ Lietuva užima net 50 vietą, gyvenimas čia vis dar įtemptas, šiek tiek būriškas – veikiamas gamtinių ir ekonominių ciklų, atlyginimo pervedimo ir saulės pasirodymo dienų. Kai ne kiekviena diena kaip tas balionėlis džiugina, tenka ieškoti laikinų stimuliantų ir malonumų, užuot nėrus į sudėtingas globalines problemas ir šitaip dar labiau pagilinus „pavasarinę“ ar klinikinę depresiją.
Tame tikrame pasaulyje klimato kaita ką tik nusinešė Vilniaus dydžio miestą.
Niūrią savijautą lemia daug asmeninių priežasčių ir praėjusios santvarkos reliktų, ne paskutinėje vietoje – orai, mūsų platumos duotybė. Drumzlina lietuviška žiema tik atitolina malonumus. Jaunimas ir nori, ir turi teisę pagyventi lengvai ir nerūpestingai, o klimato kaitos klausimas tikrai nėra palankiausias laimės hormonų palydovas. Kaip atkreipia dėmesį neseniai plačiai paplitusiame LRT pokalbyje režisierius Karolis Kaupinis: „Vyrauja kažkoks laimės ir nuolatinio džiaugsmo kultas, bet tikrame pasaulyje yra kitaip.“
Tame tikrame pasaulyje klimato kaita ką tik nusinešė Vilniaus dydžio miestą.
Užtat gera žinia tiems, kurie emigruoja dėl orų: Lietuvoje beveik neliks žiemos. Nesustabdžius emisijų, vidutinė oro temperatūra žiemą pakils apie šešis laipsnius. Vadinasi, mūsų vaikai senatvėje Kalėdas sutiks nusiskynę mandarinų iš savo šiltnamio, o „White Christmas“ klausys tik iš nostalgijos (dienų su sniego danga skaičius gali sumažėti keturis kartus).
Anuomet Paryžiuje sutikta šalčiui neatsparioji mergina senatvėje galės grįžti į gimtąjį Kauną. Tiesa, kažin ar ją ir kitus orų poveikį jautriai išgyvenančius individus tenkins laukiamas pojūtis – net ir pakilus vidutinei metinei temperatūrai, vis dažniau nervins orų permainos ir karščio bangos. Iki šio amžiaus tropinės naktys Lietuvoje įsivyraudavo ne dažniau, nei pasikeisdavo komunistų vadai, dabar alinančios naktys iki pat paryčių varo prakaito liaukų sekreciją beveik kasmet.
XXI amžiaus pabaigoje rubikonui teks ieškoti pelningesnių šaltinių negu šildymo ūkis, nes tuomet greičiausiai šildysitės pažangia energija iš saulės elementų ant stogo ir už šildymą mokėsite ne daugiau nei už bilietą į pojūčių kiną.
Vasara ateis anksčiau, todėl atostogų sezoną Palangoje galėsite pradėti jau gegužę. Gegužę ypač apsimokės, nes nereiks grūstis su kitais poilsiautojais: dar keliais centimetrais pakilęs Baltijos jūros lygis ir nuožmesnės žiemos vėtros pajūrio juostą taip išplaus ir susiaurins, kad liks vis mažiau erdvės rankšluosčiui patiesti. Pagal aštriausią scenarijų, vandens lygis Baltijoje dar šį šimtmetį gali didėti daugiau kaip metrą. Be pagalvės mokesčio ir rinkliavos už automobilių stovėjimą, Palangos savivaldybė turbūt pradės rinkti pledo mokestį, kurį skirs nuolatiniam smėlio papildymui į paplūdimius. Pagrindiniame lietuvių kurorte, kaip dabar Nidoje, dažniau girdėsime kalbant vokiškai nei rusiškai, nes turtingiems Europos pusamžiams atostogauti prie Viduržemio jūros pasidarys nemalonu – per karšta.
Pliažo prekeiviai jums ir toliau siūlys čebuhrekų su indišku arba bengališku akcentu.
Viskas bus kaip ir anksčiau, tik šilčiau ir maloniau.
Tik daug kur pasaulyje milijonai žmonių ne tik kad neturės, kur rankšluosčio patiesti – jie bus likę ir be paties rankšluosčio, be paplūdimio ir be pakrančių, ir apskritai be namų. Bet gyventi norės. Todėl, kabindamiesi į gyvenimą, imigravę į Lietuvą užsiims įvairiais versliukais ir jūsų malonumui šalia mums įprastų čeburekų dar siūlys buritų, kebabų ar tortilijų.
Apie tai tiesiai ir kalba pasaulinį judėjimą įkvėpusi švedų paauglė Greta Thunberg: „Jūs sakote mylintys savo vaikus labiau už viską – ir vis tiek vagiate jų ateitį iš pat jų panosės.“
Apie tai tiesiai ir kalba pasaulinį judėjimą įkvėpusi švedų paauglė Greta Thunberg: „Jūs sakote mylintys savo vaikus labiau už viską – ir vis tiek vagiate jų ateitį iš pat jų panosės.“ Pažvelkime anapus tvoros. O ten – jau skęstančios ir netrukus išnyksiančios ištisos šalys ir kultūros. Jeigu turite svajonę aplankyti Maldyvus, Tuvalu ar Fidžį, turėtume paskubėti tai padaryti iki šio amžiaus pabaigos. Į Beirą, žinia, jau nespėjote.
Arba... Arba galime visi pakeisti savo įpročius ir kartu pareikalauti iš politikų veiksmų. Tai reiškia, kad tektų atsisakyti žiemos kelionių lėktuvu į Tenerifę ar Antaliją, apie Tailandą išvis nekalbu. Jeigu patys atsisakyti tokių pramogų nesiryžtume, valdžia turėtų įvesti tam tikrus mokesčius, kad kelionės lėktuvais neapsimokėtų. Daugmaž kaip pernai Emanuelis Macronas pabandė padaryti.
Dabar mintijate: tai neįmanoma. Būtent. Todėl klimato kaitos klausimas ir yra toks sudėtingas – jis pakerta pagrindinius šiuolaikinio žmogaus poreikius. Tuomet problemos sprendimas atrodo bergždžias: kaip mes galime pareikalauti iš savęs apriboti galimybes ir malonumus? Bandymas tai pajudinti Prancūzijoje įvedant ekologinius degalų mokesčius baigėsi nuožmiu „geltonųjų liemenių“ sukilimu. Narkomanų žargonu kalbant, tai buvo politinės „lomkės“, mat vienu įstatymu nenulipsi nuo iškastinio kuro adatos.
Vis dėlto lyg vandenyno banga su grotažyme #likeoceanswerise pakilęs pasaulinio maršas už klimatą, praėjusį penktadienį subūręs negausų šalininkų būrelį ir Vilniuje, teikia vilties, kad tektoniniai pokyčiai prasidės ir mūsų politikoje. Žinoma, tai įvyks dar ne šią savaitę. Ir ne šįmet. Juolab kad Vyriausybė jau daugiau kaip tris mėnesius apsieina be aplinkos ministro. Atsimenu, kaip Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje 2015 m. gruodį sutikau ankstesnį „zadanijų“ ministrą Kęstutį Trečioką, patvirtinusį nuolankią visos mūsų diplomatijos nuostatą, kad klimato kaitos kuluaruose tegu sprendžia kiti. Ne mes.
Vienintelis svarbus dalykas, kurį Paryžiuje tuomet sužinojau iš Lietuvos aplinkos ministro, buvo užuomina, kad vokiečiai savo paviljone nemokamai vaišina kava. Praėjus trejiems metams po istorinės konferencijos su nemokama kava, prie Švedijos parlamento savo asmeninį protestą pradėjo penkiolikmetė Greta.
Pasyvią mūsų šalies poziciją lemia ir istorinis atsitiktinumas: kai šalys prisėmė Kioto protokolo įsipareigojimus, ką tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje kaipsyk ėmė griūti dūminga sovietinė pramonė, todėl formaliai pasaulyje esame viena „pavyzdingiausiai“ išmetamąsias dujas mažinančių šalių. Pasauliniai jaunimo protestai ragina imtis priešingos pozicijos: ne sėdėti sudėjus rankas, o veikti.
Vilniuje kol kas niekas taip ir nebūtų pasiryžęs veikti, jeigu ne trečiakursė geografijos studentė iš Austrijos, čia studijuojanti pagal mainų programą – tai ji ir paragino būrelį vilniečių prisijungti prie pasaulinio judėjimo. Nors jos dėka pirmoji akcija įvyko, sykiu atkreipkime dėmesį į nelinksmą simptomatiką: jaunimas lieka pasyvus, kol jo nepajudina kas nors iš šalies. Lyg trečiokų. Jauniausi piliečiai sudaro ir pasyviausią rinkėjų dalį – žmonių iki 29 metų amžiaus ir praėjusiuose savivaldybių rinkimuose balsavo trečdalis. Žmogaus veiklą, kaip atsakingą už klimato kaitą, suvokia irgi tik trečdalis Lietuvos gyventojų. Bet juk klimatas – tai mes.
Norint ištrūkti iš pilietinio letargo reikėtų persukti mąstymo sklendę iš raudonos grafos „aš išnaudoju“ į mėlynąją „aš rūpinuosi“. Tuomet dar reikės susimąstyti apie žmogų kaip tokį. Vaizduotės reikės. Globalinėse platformose informaciją vartojantys jaunieji lietuvių protai turėtų atrasti tą patį, ką sužino viso pasaulio jutūbo vartotojai, jau išėję į gatves, nes šitas kanalas, kaip ir klimatas, neturi sienų. Tačiau tuomet dar reikės, išjungus internetą ir grąžinus keramikinį puodelį baristai, kilt iš minkšto fotelio ir nueiti ne tik į penktadienį pažinčiai (fridays for hookup), bet ir penktadienį ateičiai (#fridaysforfuture). Arba pirma į V. Kudirkos aikštę, tada – į šėlą Vilniaus gatvėje šalimais.
Apskritai klimato kaita statistiniam miestiečiui neturėtų rūpėti dėl to, kad Lietuvoje atpigs šiluma, padaugės vakariečių turistų, o dirvožemis taps našesnis. Arba dėl to, kad išnyks koralai, Kalėdų Senelis atrodys ne savo vietoj ir dar labiau kentės, pavyzdžiui, mozambikiečiai.
Klimato kaitos klausimas – tai žmogiškumo vaizduotės klausimas.
Tiesa, alus tikrai brangs.
Bet ne dėl to turėtų rūpėti. Klimato kaitos klausimas – tai žmogiškumo vaizduotės klausimas. Ne pusantro laipsnio, ne dviejų ir ne keturių, o žmogiškumo. Iki šiol neapmokėtos visos kolonializmo sąskaitos, o dabar pažangiausi kraštai mažiau išsivysčiusiems užkrauna dar vieną naštą – klimato kaitos. Kai pagalvoji, kad kiekvienas savaitgalio skrydis į Londoną ar Romą kitame žemyne nulemia – gyventi ar negyventi, „Ryanair“ bilieto kaina kaipmat stulbinamai išauga.
Bet ar pagalvoji?
Toks yra Gretos iš Švedijos klausimas. Manau, atsakymą žinai.
