Nors niekas šitų vyrų netraukia už liežuvio, jie nevaržomai lieja mintis, kurias pažengęs pasaulis jau apsvarstė ir įvertino praėjusio amžiaus pabaigoje. Negali šių asmenų smerkti, nes apie klimatą mūsuose nedaug kalbėta nei šį amžių, nei praėjusį. Todėl jie nežino, ką daro. Bet vis tiek atrodo graudžiai, tarsi su erekcijos sutrikimais susiduriantys pusamžiai, kurie savo patiniškus ir patriarchališkus polinkius, per petį persimetę šilkinį šalikėlį, kompensuoja iki dugno spausdami greičio pedalą raudoname kabriolete.
Iki šiol bene vienintelis viešai pagarsėjęs klimato neigikas buvo gastronominių fenomenų analitikas A.U., kuris ir šiaip viską neigia, todėl koks skirtumas. Bet kai tą pačią dūdą užtraukia garbūs ponai... Dar savo logiką pagrįsdami argumentais, kad klimato žinianešė Greta atseit ne tik nėra sveika, bet ir pakankamai patraukli (suprask, seksuali, lyg iš apatinių reklamos?).
Apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas „Žinių radijo“ diskusijoje „Ar pasaulis susivienys kovai su klimato kaita?“ rugsėjo 24 d. leido suprasti, kad švedų paauglės įkvėptas judėjimas yra menkavertis, kaip ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimai – mažareikšmiai. Tebūnie tokia apžvalgininko nuomonė. Tačiau kiti jo teiginiai, surinkti tarsi iš dinozaurų eros, kurią apžvalgininkas pats mėgsta kartoti kaip pavyzdį, stačiai glumina:
1. „Palaukit, palaukit. Anaiptol nėra konsensuso, ar antropogeninis faktorius, ar tai būtent žmogus yra tas faktorius, kuris nulemia klimato kaitą.“
Luktelėkit, luktelėkit. Kurie dabar metai? 2019-ieji? Tiesa, su mestelėta abejone turbūt sutiktų didžioji dalis šalies visuomenės: pagal naujausią KTU mokslininkų atliktą sociologinę apklausą, vos 32 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad klimato kaitą lemia daugiausiai žmogaus veikla [A. Balžekienė, 2018], nors dauguma nepriklausomų vyriausybinių ir mokslinių mokslo organizacijų (NASA, NOAA, IPCC ir kt.) pabrėžia, kad atsakingas būtent žmogus.
Vis dėlto R.Bogdanas ragina netikėti mokslininkais, greičiausiai atsižvelgdamas į organizacijų ir asmenų, kuriuos remia naftos bendrovės, tyrimus. Lyg pasišventęs plokščiažemininkas internete prisirankiojęs įvairių alternatyvių versijų, iš tikrųjų gali susidaryti nuomonę, kad mokslo pasaulis dėl klimato kaitos nėra vieningas.
Tiesa, su mestelėta abejone turbūt sutiktų didžioji dalis šalies visuomenės: pagal naujausią KTU mokslininkų atliktą sociologinę apklausą, vos 32 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad klimato kaitą lemia daugiausiai žmogaus veikla
Didelį pijarinį darbą sėjant abejones dėl klimato kaitos nuveikė Hartlando institutas, kuris savo veiklą praėjusio amžiaus pabaigoje pradėjo tarnaudamas tabako kompanijai „Philip Morris“. Klimato kaitos skeptikus vienijanti įstaiga atlieka daugmaž tokią pat funkciją, kaip mūsų krašte veikianti organizacija „Laisvos visuomenės institutas“, platinanti informaciją už tradicinę šeimą, prieš abortus, homoseksualų teises ir pan. Kitaip sakant, tokie institutai neturi nieko bendro su moksline veikla – tai ideologinės kovos įrankiai.
Viešumoje taip pat žinomi organizacijos „InfluenceMap“ surinkti faktai, kad 5 didžiausios naftos kompanijos investuodavo apie 200 mln. dolerių per metus lobistinei veiklai, nukreiptai „atidėti, kontroliuoti arba blokuoti klimato kaitos politines priemones“. Kaži kur keliauja dalis šių lėšų? Keliauja apžvalgininkų kaip R.Bogdanas pažiūroms formuoti, kad ir iš kur jis imtų informaciją savo abejotiniems teiginiams.
Savo rugsėjo 30 d. portale „Delfi“ išleistoje publikacijoje „Nėra mokslo vienybės dėl klimato kaitos priežasčių“ autorius žongliruoja daugybe šaltinių, sudarydamas objektyvaus tyrimo įspūdį. Tačiau sudaryti profesionalumo regimybę, tai yra pūsti miglą į akis, juk moka ir įvairiausi skiepų skeptikai. Iš kokių šaltinių R.Bogdanas kaupia šališką informaciją ir kokių polinkių vedinas, tai yra intriguojantis, vis dėlto jo paties sąžinei paliktinas klausimas. Mes užtat atidžiau peržvelkime kai kuriuos jo teiginius.
2. „Maždaug iki dešimto XX a. dešimtmečio klimatologai laikėsi nuomonės, kad klimatas vėsta.“
Tai nėra melas, bet mažai ką turintis bendro su žmogaus sukeliama klimato kaita. Pirma, mokslininkų konsensusas nesusiformuoja per dieną ar metus – ėjimas prie apibendrintos akademinės pozicijos užtruko ne vieną dešimtmetį, ir būtent apžvalgininko minimu laikotarpiu ėmė pasiekti plačiosios visuomenės ausis [„Time“, 1989]. Konspiracinės teorijos dėl „mažojo ledynmečio“ ir dabar gajos, bet nepaisant saulės aktyvumo, antropogeninė klimato kaita vis tiek turi didesnį poveikį [M. Lockwood, 2017]. Kitaip tariant, kad ir kiek Žemė vėstų dėl sumažėjusio saulės poveikio, atšalimas nė kiek neprilygs šilimui, kuri sukelia pramonės, gyvulininkystės, energetikos ar transporto sektorių išmetamos dujos.
3. „Dešimto dešimtmečio pradžioje subyrėjo sovietų blokas, kuriame idėjiškiausi kairuoliai iki paskutinių dienų matė kovos prieš kapitalizmą tvirtovę. Tada ėmė rastis priešingas požiūris, kad žemė vis tik šyla.“
Kuo dėl sovietų griūties dėta klimato kaita? Ir kodėl kairuoliai? (Nors tenka sutikti, kad žalioji programa įprastai yra kairiosios programos dalis, bet tuo liūdniau dešiniesiems.) Toks autoriaus teiginys yra grubi manipuliacija, konspiracinės teorijos prielaida. Atseit žlugo sovietai, tai visi pūstažandžiai politrukai pabėgo į Vakarus naikinti buožių pačioje jų dolerio altoriaus širdyje? Lygiai tokios pačios vertės būtų teiginys: „Pradėjo apkaltą Donaldui Trumpui. Tada prekybos centras paskelbė rudenines nuolaidas“.
Jeigu jūs vis dar tikite, kad Aukščiausios tarybos pirmininkas sugriovė kolūkius, tai turėtume jį laikyti ir pasišventusiu aplinkosaugininku, kurio žalieji pasiekimai (nėra pramonės – nėra taršos) prilygsta G.Thunberg
Sovietų Sąjungos griūtis iš tiesų turėjo teigiamą poveikį klimatui, nes žlugus daliai imperinės pramonės, sumažėjo į atmosferą išmetamo CO2. Tai todėl Lietuva netyčia itin pavyzdingai įgyvendino Kioto protokolo susitarimą, kuris išmetimų į atmosferą atskaitos tašku nustatė tuos pačius metus, kai mūsų šalis atgavo nepriklausomybę, o profesorius Landsbergis, atitinkamai, atseit ėmė griauti visus fabrikus ir kolūkius.
Jeigu jūs vis dar tikite, kad Aukščiausios tarybos pirmininkas sugriovė kolūkius, tai turėtume jį laikyti ir pasišventusiu aplinkosaugininku, kurio žalieji pasiekimai (nėra pramonės – nėra taršos) prilygsta G.Thunberg: juk „2015 metais Lietuvoje į atmosferą išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis, palyginti su 1990 metais, sumažėjo 58,2 proc.“ [A. Bukantis, J. Kažys, E. Rimkus, M. Žalakevičius, 2017].
4. „75 proc. „tiesiogiai arba netiesiogiai“ pripažino žmogaus įtaką klimato kaitai, o 25 proc. nepasisakė šiuo klausimu.“
R.Bogdanas cituoja prieš 15 metų publikuotą mokslinį tyrimą apie mokslininkų konsensusą ir šitaip pats patvirtina tai, su kuo nesutinka: jau tada trys ketvirtadaliai mokslininkų pripažino, kad klimatą lemia žmogus. Konsensusas tai jau ar ne, tegu sprendžia kiekvienas individualiai. Dabar vieningą nuomonę turinčių mokslininkų dalis sudaro 97–99 proc. [NASA, „Nature“, „The Guardian“, kt.]. Vis dėlto apžvalgininkui nepatinka, kai jo minimas tyrimas neatskleidžia, „kiek autorių teigė, kad žmogaus įtaka kelia pavojų“. Aptardamas kitą tyrimą, R.Bogdanas irgi pasigenda aiškaus mokslininkų atsakymo, kenkia tas žmogus planetai ar ne: „neaišku, ar jie žmogaus aktyvumą laiko pavojingu veiksniu“.
Tačiau minimi tyrimai taip pat neatskleidžia, ar mokslininkai pila į kavą pieno, kokį augina naminį gyvūną ir kada paskutinį kartą buvo pas stomatologą. Apžvalgininko keliami lūkesčiai juk yra kitų daugybės tyrimų objektas!
Vis dėlto ar kelia šita žmogaus įtaka planetai pavojų? Ką rodo tie kiti, autoriui, matyt, neregėti tyrimai? Atsakymas gana paprastas. Taip, žmogaus įsiūbuota klimato kaita kelia pavojų [WWF, WHO, IPCC, „Amnesty International“, kt.]. Ir kas įdomiausia – didžiausią pavojų kelia sau pačiam.
5. „Kai CO2 žemės atmosferoje buvo virš dešimt kartų daugiau nei dabar, augo milžiniški augalai ir jais mito dinozaurai. Mažėjant CO2, lėtėtų fotosintezė, o tai veda prie mažesnių derlių – kada žmonių skaičius planetoje auga.“
Vaikystėje dinozaurus ir aš mėgau. Bet ar norėčiau dabar gyventi kaip dinozauras ir misti dideliais lapais? Kaži, nebe tie laikai... Autoriaus teiginys manipuliatyviai nukreipia nuo esmės: anglies dvideginis iš tikrųjų naudingas augalams, tačiau jo kiekis atmosferoje taip pat paskatina vandenynų rūgštėjimą, ledynų tirpimą ir anomalinius atmosferos reiškinius, kurie jau dabar naikina ne tik ištisas gyvūnų, bet ir žmonių populiacijas [NASA, NOAA, IPCC, WHO, WWF, UCS, „Scientific American“, „Nature“, kt.].
Jeigu mums nerūpi žmogaus išlikimas, o tik Žemės ateitis, su tokiu nihilistiškai nuskambančiu teiginiu galima sutikti – Žemei be mūsų neabejotinai būtų geriau
R.Bogdanas minėtoje „Žinių radijo“ laidoje porino, kad „reikia kalbėti apie Žemės gyvenimą, o ne žmogaus gyvenimą“. Tačiau klimato krizė – tai homo sapiens civilizacijos, tai yra ne tik gamtos, bet ir kultūrinė problema.
Jeigu mums nerūpi žmogaus išlikimas, o tik Žemės ateitis, su tokiu nihilistiškai nuskambančiu teiginiu galima sutikti – Žemei be mūsų neabejotinai būtų geriau. Bet ar bus geriau mums, gyvenantiems, ar geriau mums, auginantiems vaikus, kurie ateityje dabartinėmis batalijomis turbūt baisėsis, kaip mes baisimės anų laikų papročiais: vergove, raganų deginimu, kolonializmu? Dargi žinant, kad daugybės planetos šalių ir kultūrų užliejamuose vietovėse (kaip Fidžio, Maršalo salų, kaimų Aliaskoje ir kt.) likimas praktiškai jau suskaičiuotas, nepaisant to, suvaldysime klimato kaitą ar ne [IPCC, SIDS, kt.].
Be to, kai kuriuose regionuose šylantis klimatas lemia dirvožemių dykumėjimą, kur dirvos praradimai ir „veda prie mažesnių derlių“ [IPCC, „National Geografic“, „Scientific American“, kt.]. Tenka sutikti, kad CO2 sugeriančių medžių (ypač, aišku, dideliais lapais) atsodinimas ir miškų saugojimas padėtų sušvelninti išmetamų dujų sukeliamas pasekmes, bet tokių priemonių tikrai neužteks [T. Crowther, 2019]. Kaip naujausią šveicarų mokslininkų tyrimą komentuoja žurnalas „Life Science“: „Nori išgelbėti pasaulį nuo klimato kaitos? Griebk sėklų ar daigų ir pulk juos sėti taip, tarsi rytojus neateis. Mažiausiai trilijoną – ir kuo greičiau.“
Deja, pati klimato kaita triuškina ir šitą natūralią CO2 absorbcijos priemonę, kaip rodo neseniai kilę milžiniški gaisrai Sibire, Skandinavijoje, Kalifornijoje, Australijoje ar Amazonėje [NASA, EDF, YCC, kt.].
6. „Jo žiniomis, „nėra nei vienbalsio, nei kitokio konsensuso dėl ilgalaikių klimato pokyčių ir dėl to, kas juos sukelia“. Pasak jo, pagrindiniai šiltnamio efekto kūrėjai yra debesys ir vandenynų garavimas, lemiantys apie 80 proc. pokyčių, – tik po to CO2, kurio padvigubėjimas atmosferoje pakeltų temperatūrą vos 1 laipsniu.“
R.Bogdanas čia cituoja iš tikrųjų vieną žymiausių klimato kaitos skeptikų Richardą Lindzeną. Tačiau ši dviejų dešimtmečių senumo hipotezė pasenusi – dauguma naujesnių studijų ją paneigia. Beje, 2004 metais mokslininkas norėjo lažintis, kad ateinantys keleri metai bus vėsesni nei iki tol. Šiandien jau žinome, kad iš praėjusių 22 metų netgi 20 nustatyti kaip karščiausi per visą orų stebėjimo istoriją [NOAA, NASA, „Climate Central“].
7. „Prieš 2019 m. JT sesiją 500 pasaulio mokslininkų pasirašė laišką JT generaliniam sekretoriui Antonio Guterresui, kuris prasideda žodžiais „Kritiškos klimato padėties nėra“.“
Iš dalies tiesa: toks laiškas pasirodė. Tačiau štai laiškui nepritaręs klimatologas Michaelas E.Mannas tviteryje brūkštelėjo: „Netgi Voldemortas nepasirašytų savo vardo po tokiu bailiu ir kvailu [laišku]“.
Kodėl? Nes laiško bendraautoriai anaiptol ne vien mokslininkai – pirmiausia jie yra suinteresuoti asmenys, susibūrę į vadinamąją „Clintel“ grupę (kažkas panašaus į Hartlando institutą). Į asociaciją įeina ir 75 esami ar buvę Australijos verslininkai, tarp jų – anglies kasyklų pramonės atstovai.
Pavyzdžiui, vienas iš laišką pasirašiusių „ambasadorių“ yra Australazijos kasybos ir metalurgijos instituto bendradarbis Vivas Forbesas. Kitas aukštas „Clintel“ narys Hughas Morganas dar iki užpernai vadovavo kasybos bendrovei „Western Mining Corporation“, kuri Australijoje yra žinoma kaip neoliberalių politikų rėmėja [„The Guardian“]. Kodėl anglies kūrentojams ir taršios pramonės lobistams nepatinka klimato mokslininkų konsensusas, aiškinti turbūt nereikia. Tačiau kodėl į saldų pijaro glaistą įpakuotą pramonininkų žinią skelbia „Delfi“?
8. „Turbūt socialistui A.Guterresui labiau priimtini į Niujorką atplukdytos mokyklą metusios švedės riksmai apie iš jos atimtą vaikystę.“
Tai yra R.Bogdano komentaro išvada, kuri liudija ne tik autoriaus ideologinę nuostatą (konservatyvią), bet ir panieką jaunajai klimato aktyvistei (suprask, nedrausmingai ir priklausomai rėksnei). Kodėl G.Thunberg kelia pasidygėjimą kai kuriems intelektualams – ypač pliktelėjusiems vyrams – ir Lietuvoje, irgi netrukus panagrinėsime.
Panašiai kaip R. Bogdanas, vien iš šališkų teiginių savo „ekspertizes“ rengia ir žurnalistas Vidas Rachlevičius. Savo 2019 m. liepos 11 d. komentare „Klimato kaita: didysis veidmainystės spektaklis” portale „Delfi“ jis didžiausią dėmesį skiria dokumentiniams filmams ir, pavyzdžiui, kaip klimato veidmainystės auką gina australų profesorių Peterį Riddą. Neseniai kolegų akademikų komisija atsiribojo nuo pastarojo tyrėjo atkreipdama dėmesį, kad tai pats fizikos profesorius užsiėmė veidmainystėmis [I. Chubb, „Australian Coral Reef Society“].
Vienam komentatoriui aktyvistai yra rėksniai, kitam – atsilupėliai. Bet kuriuo atveju, suvargusios Žemelės atmatos
Maža to, V.Rachlevičiui klimato kaitos problemai iškelti susibūrusio radikalaus judėjimo „Extinction Rebellion“ atstovai atrodo kaip „naujos kartos hipsteriai, anarchistai, visų rūšių bei porūšių leftistinis neformatas ir neaiškūs atsilupėliai“.
Vadinasi, vienam komentatoriui aktyvistai yra rėksniai, kitam – atsilupėliai. Bet kuriuo atveju, suvargusios Žemelės atmatos. Tuo metu šių jokiu būdu neatsilupusių ir taurių ponų kompanijoje savo įžvalgomis yra nepralenkiamas Vilniaus universiteto profesorius, filosofas ir diplomatas Vytautas Ališauskas.
Rugsėjo 25 d. per „Laisvės TV“ transliuotoje „Karštų kėdžių“ diskusijoje su Rita Miliūte šis tarė daug įdomių dalykų, kurie iš tikro byloja, deja, ne apie klimato kaitą, o patį profesorių. Garbė televizijai.
9. „Normalūs du intelektualūs mokslininkai iš socialinės ar gamtos srities, mąstantys apie reiškinius, dabar tyli, nes ką jie gali pasakyt?“
Kitaip sakant, „nieko nematau, nieko negirdžiu“. Keista, kad akademinio pasaulio žmogus nėra girdėjęs, kiek daug akademiniame pasaulyje vyksta diskusijų. Į kurias, beje, vienprasmiškai referuoja pati G.Thunberg! Nelabai malonu, kai pamokas praleidinėjanti šešiolikmetė pasirodo labiau apsiskaičiusi už profesorių...
10. „Kiek tai iš tikrųjų gamtinis procesas, kuris, be abejo, egzistuoja, o kiek žmogus prisideda prie to proceso spartinimo?“
Laba diena. Taip, klimato kaita yra gamtinis procesas, bet dėl žmogaus, kuris irgi yra gamtos dalis, veiklos dar niekada per planetos istoriją klimatas nepatyrė tokių staigių pokyčių – dabar vykstantis šilimas yra 10 kartų greitesnis nei ankstesnieji [NASA, J. Kažys]. Procesai, kuriuos įžiebė mūsų rūšis, yra beprecedenčiai. Kovoti su jais ar palikti, kaip yra, – tai jau ideologijų ir politinių sprendimų laukas.
11. „Aš nežinau, kiek mes Lietuvoje tikrų šitos srities mokslininkų turime. Vieną kitą? Esu skaitęs, kad du ar tris.“
Laba diena. Gamtos mokslų atstovas irgi galėtų tarti: „Kiek mes Lietuvoje tikrų filosofijos srities mokslininkų turime? Esu girdėjęs apie Šliogerį ir Ališauską“. Kitas laidos dalyvis, komunikacijos specialistas Aidas Puklevičius papildė: „Kai mums reikėjo ieškoti pašnekovų, mes priskaičiavome iki aštuonių – su jaunais doktorantais“. Klysta abu. Vien VU Hidrologijos ir klimatologijos katedrą sudaro 11 mokslinių darbuotojų personalas [www.hkk.gf.vu.lt]. O kur dar Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, kitų universitetų padaliniai? Šieji specialistai tyrinėja tik atmosferos ir vandens reiškinius, bet klimato srityje taip pat dirba žemės ūkio, geologijos, transporto, gyvulininkystės tyrėjai.
12. „Galų gale, yra milžiniškos politinės problemos, apie kurias neišeina kalbėti. Nes visi puikiai žino, kad didžiausia tarša ateina iš trečiojo pasaulio.“
Netiesa. Didžiausią šiltnamio efekto dujų taršą sukelia būtent išsivysčiusios šalys – trys didžiausiosios teršėjos yra Kinija, JAV, Europos Sąjunga [WRI, EPA, UCS], užtat didžiausios klimato pasekmės tenka skurdesniems kraštams. Tai yra vienas rimčiausių žmogaus lemiamos klimato kaitos pavojaus, kurio taip ieško R.Bogdanas, signalų.
14. „Vis dėlto būkime realistai. Šitos problemos, apie kurias kalbame – bambukiniai dantų šepetėliai ir maišelių tausojimas, yra gerai gyvenančios visuomenės, saugiai gyvenančios visuomenės problema.“
Profesorius painiojasi tarp kategorijų. Bambukiniai produktai ir plastiko tarša neturi įtakos klimato kaitai – tai kitos ekologijos lauko temos, o jo paminėti pavyzdžiai – apskritai miesčioniškos mados dalykas. Tuo metu klimato kaita pirmiausia yra nesaugiai gyvenančių visuomenių problema, nes išsivysčiusios šalys turi daugiau galimybių prisitaikyti, daugiau išteklių kovoti su jau vykstančiomis globalinių procesų pasekmėmis.
15. „Mergaitė, kuri neatrodė pernelyg patraukli, taip pasakykime, atrodė grėsmingai ir keistai, tada tas neigiamas jausmas susiformuoja. O tada tau sako: va, jinai serga. Ką mes čia suprantame – liga ne liga, aš tai išvis nežinau.“
Tai tokiais epitetais profesorius apibūdina G.Thunberg. Panašu, kad šiuo atveju V.Ališauskas teigia ne akademinį, moksliškai pagrįstą vertinimą, o savo asmeninį įspūdį. Tad, atsimenant pirmadienį palaidoto Prancūzijos prezidento Jacques’o Chiraco garsią ištarą, kai kas praleido progą patylėti. Jeigu nematai skirtumo tarp ligos ir sindromo, tai kurių galų, profesoriau, lendi į ekraną? Ir savo žodžiais įžeidinėji kitus sutrikimų turinčius žmones?
Patriarchalinėje visuomenėje apie tai, kas teisinga ir kas ne, turi teisę spręsti tik elito atstovai, ypač profesoriai, o geriausiu atveju jų proteguojami pažangūs dešiniosios minties išvaizdūs, jauni vyrukai
Mesdamas savo nuoširdžią remarką, profesorius šį tą pasako ir tarp eilučių: patriarchalinėje visuomenėje apie tai, kas teisinga ir kas ne, turi teisę spręsti tik elito atstovai, ypač profesoriai, o geriausiu atveju jų proteguojami pažangūs dešiniosios minties išvaizdūs, jauni vyrukai. Tokia patriarchalinė tradicija yra didelis klimato problemų įsisąmoninimo stabdis, kurį išsamiai atskleidžia Naomi Klein savo knygoje „Tai viską keičia“, nagrinėdama britų aristokratijos elitų elgesį (senas konservatyvių grupių laikysenos modelis plačiai vaizduojamas ir populiariojoje kultūroje, tokiuose filmuose kaip „Prarastasis miestas Z“ apie britų atradėją Percy Fawcettą ir kt.).
Kaip pastebi „The Guardian“ apžvalgininkė Suzanne Moore, spalio 1 d. komentare aptardama tarptautinėje viešojoje erdvėje prieš švedų aktyvistę nuvilnijusias patriarchato reakcijas: „Jai yra tik šešiolika, o jie suaugę vyrai. Ir jie išsigandę. Kas galėjo tikėtis, kad patriarchatą gali sujudinti vien atsisakymas jam nusišypsoti, atitinkamai apsirengti ar jam paprieštarauti? Atsisakymas pritarti vyriškam žvilgsniui šiuos dinozaurus verčia gūžtis.“
Ak, tai štai kas tie dinozaurai, kuriuos vis pamini R.Bogdanas!
Vis dėlto net dinozaurų kai kurios mintys taiklios. Pats V.Ališauskas pastebi: „Vienas dalykas, kas, man atrodo, įvyko: bent Europoje vis dėlto jau ir dešinės pusės partijų kalbėjime ir programose aiškiai atsiranda žalioji problematika. (...) Ir tai yra be galo svarbu – tai tikras politinis poslinkis“.
Politinė diskusija apie žaliąją problematiką būtų vaisingesnė, jeigu dešinieji komentatoriai pirmiausia deklaruotų savo pažiūras, užuot desperatiškai stengęsi paneigti klimato kaitos mokslą. Išeitis paprasta: su mokslu sutikti, bet nebūtinai pritarti klimato suvaldymo politikai. Viskas kaipmat susidėliotų į savo vietas. Tik būkime realistai: tuomet tokia dešinioji politika neišvengiamai prarastų žmogišką veidą.
