Ispanija ėmėsi veiksmų perimdama atsakomybę iš įsiaudrinusios Čilės. Švedijos irakiečiai ėmėsi veiksmų, tikėdamiesi reakcijos, kitiems miestelėnams vos už 100 metrų ramiausiai šopinantis. Ką aš galėjau padaryti? Mažiausia – nieko nepirkti. Nužiūrinėdamas brangius, naujutėliausius pirkėjų vilkimus drabužius ir rankose nešamus dar neišpakuotus apdarus brendiniuose maišeliuose, kurių dalies turbūt nė neišpakuos, pastebėjau vieną porelę. Jie sustingo prekybcentrio viduryje ir dešimt minučių tylėdami žvelgė vienas kitam į akis. Pirkėjai slinko pro šalį nebylaus veiksmo nepastebėdami kaip pro statulas.
I
Praėjusią savaitę (straipsnis publikuotas 2019 m. gruodžio 6 d.) Lietuvoje vyko renginys, manau, žymintis mentaliteto lūžio pradžią. Veiksmas, kuris turės pasekmių. Jauno, ambicingo jaunosios kartos atstovo aplinkos viceministro Mariaus Narmonto iniciatyva įvyko klimato kaitos savaitė, apie kurią greičiausiai nieko negirdėjote. Negirdėjote, nes žurnalistai arba nesupranta, kaip tai svarbu, arba neturėjo laiko gilintis.
Į temines diskusijas rinkosi daugiausia tos srities specialistai, nevyriausybininkai, vienas kitas prašalietis, diskusijų transliacijas internetu tiesiogiai stebėjo po kelis asmenis. Mažoka. Vis dėlto tai jau buvo judesys. Galėčiau papasakoti apie tai, kas man pačiam buvo nauja – dekoplingą arba CO2 trekinimą, – bet nenoriu, kad ši publikacija liktų neperskaityta, todėl nepasakosiu.
Nors vienu naujadaru vis dėlto norisi pasidalinti. Tai – „šesdas“. Kas žino, gal ilgainiui jis (kaip „vėzdas“, „gruzdas“, „bezda“) taps norminės kalbos dalimi.
II
Apie šesdą iš esmės ir kalbėta klimato kaitos savaitėje. Mūsų Vyriausybė šezdo klausimui spręsti netgi parengė įspūdingos apimties dokumentą – 261 puslapio planą, kuris turėtų lemti Lietuvos gyvenimą kitus 30 metų. Tiesa, išsiaiškinau, jog dokumentas apkaišytas nacionaliniais duomenimis pagal Europos Komisijos pateiktą šabloną. Tačiau mūsų ėjimas iš paskos nenubraukia sukeliamo įspūdžio, kad pagaliau taip pat imamės veiksmo – priimti sprendimus kompleksiškai ir atsakingai, nepaliekant politinių, ekonominių, socialinių procesų savieigai.
Nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų planas (neksas) nukreiptas į vieną tikslą – suvaldyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas – tai yra sustabdyti šesdą.
Tik lieka klausimas, ar mes to iš tikrųjų norime, nes neturime kito kelio, ar darome tai tik todėl, kad ateityje nereikėtų Europai mokėti baudų. Praėjusią savaitę eteryje pasirodė daugybė puikių savo srities profesionalų, tačiau daugelis pasigedo aiškaus lyderio. Žmogaus, kuris inicijuotų tolesnius veiksmus. Tokio nacionalinio Nerijaus Cesiulio. Nes antraip nieko nebus, kaip įprastai ir nebūna.
III
Nebūna, kaip parodė nepavykęs automobilių taršos mokestis. Jei kliuvinėjame tokioj lygioj vietoj, kokios tuomet galimybės įgyvendinti neksą? Svertų valdymo galėtų imtis prezidentas Gitanas Nausėda, kaip padarė formuluodamas gerovės valstybės viziją, tačiau paklausęs jo pranešimo baigiamajame klimato kaitos savaitės renginyje praėjusią savaitę nebeturiu vilties. Aukštas ir gražus šalies vadovas, užuot kvietęs patiems imtis atsakomybės, pasiūlė kartu su kitomis Baltijos šalimis prašyti Europos pagalbos. Tokia kalba – kaip iš karvės žarnyno po fermentacijos išsiskiriantis metanas.
Kol kas, regis, vienintelis žmogus, kuris ateityje galės mus nuvesti pažangesne kryptimi, – kaipsyk klimato srityje pradėjęs dirbti eurokomisaras Virginijus Sinkevičius. Jeigu, baigęs kadenciją, jis grįš į Lietuvą ir imsis konsoliduoti politinę valią, galbūt irgi galėsime iššauti.
O viena pagrindinių nekso inžinierių, Aplinkos ministerijos tarnautoja ir klimatologė, konferencijos metu užsisakė mėsainį su jautiena. Kodėl tu, sakau, nepadarai mažyčio veiksmo užsisakydama mėsainio su vištiena? Toks nedidelis judesys, o aplinkai žalos padarantis net 10 kartų mažiau. Kad niekada apie tai nesusimąsčiau, pripažino. Žmogus, kuris tiek išmano apie klimatą iš akademinės perspektyvos, dar nepriėjo prie šio klausimo iš asmeninės.
Visi supranta, kaip spręsti klimato krizę netrukus, dabar pat, nieko neatidėliojant. Žino ir ta tarnautoja, užsisakiusi mėsainį su jautiena, kurio kitą kartą nepirktų, nes būtų 10 kartų brangesnis. Šį sprendimą pakartojo ir viena šviesiausių galvų Lietuvoje, energetikos konsultantas Martynas Nagevičius, kuris, klimato kaitos savaitės renginiuose netgi nedalyvaudamas, vis išnirdavo kitų citatose lyg šventoji dvasia. Privačiai sprendimą pakartojo ir kita aukšta ministerijos tarnautoja.
Sprendimas guli ant žemės, bet niekas jo nepakelia. Nes nėra politinės valios. Nėra, nebuvo. Ir nebus?
IV
Anglies mokestis. Štai tas sprendimas. Jis 261 puslapio dokumentą galėtų sutraukti iki vieno puslapio.
Todėl liūdna, kad tarnautojai priversti ieškoti kompromisinių sprendimų įgyvendindami Europos užsibrėžtą tikslą iki 2040 m. šezdą sumažinti 40 proc. Jiems bus labai sunku. Ir sunkiausia bus, kai reikės pramušti balsavimus parlamente. Nes įstatymai nebūtinai gali praeiti, net jeigu yra neišvengiami.
Premjero patarėjas Giedrius Surplys degančiomis akimis kartojo, kad klimato kaita Lietuvai yra galimybė. Jis netgi leptelėjo: „Klimato kaita yra hitas!“ Visiems suvokus klimato krizę kaip galimybę, galėtume pasiekti didelį proveržį – tai kaip santykių krizė dėl partnerio neištikimybės, galinti staiga tapti naujos kokybės pradžia. Bet kas iš to, jei tai žino G. Surplys, jei supranta M. Nagevičius? Jeigu į tą pačią pusę kreipia įspūdingo stoto ir įtaigos Žemės ūkio ministerijos tarnautojas Zigmas Medingis? Kas iš to, jeigu diplomatijos magistro mokslus Birmingame baigęs profesionalas G. Surplys gali tai tik pasakyti, bet ne kažin kiek padaryti? Jis nebėra nei vidaus reikalų viceministras, nei žemės ūkio ministras. Jis tik patarėjas. Degančiomis akimis.
V
G. Surplys gali imtis veiksmų, pavyzdžiui, paveikdamas Saulių Skvernelį. Bet kas bus, jei premjeras jo neišgirs? Kaip jam reikės susitaikyti su dūžtančiomis ambicijomis susidūrus su pirmąja kliūtimi – politine valia? Ar yra galimybė pramušti lubas be skausmo? Kaip įgalinti veiksmą? Kol užaugs Gretos Thunberg karta, negalime laukti – nebėra laiko.
Užaugusi ši karta jaus didelę gėdą dėl mūsų mažyčių malonumų per juodąjį penktadienį. Nes šis nedidelis ir niekam nereikalingas nereikalingo daikto pirkimo malonumas – tai į ateities skolą nurašytas nemalonumas kitiems.
Vieną veiksmą veja kitas, todėl būtina pradėti bent nuo mažų veiksmų. Pavyzdžiui, automobilių taršos mokesčio. Arba iš pradžių užtektų bent išsiaiškinti, kiek į Lietuvos laukus išberiama neorganinių trąšų. Diskusijoje apie klimato kaitą žemės ūkyje paaiškėjo, kad niekas to nežino. Ir tai yra skandalinga.
Seime veikia įtakingas žmogus, nuo kurio daug priklauso, kad gautume duomenis: kiek į laukus patenka medžiagų, sukeliančių dideles šezdo emisijas? Tas žmogus – Ramūnas Karbauskis, prekiaujantis rusiškomis trąšomis. Kas jam turėtų užduoti šį klausimą? Ar jis pats sau? Neužduos. Bet mes privalome bent paklausti, kaip ir kada jis, vadinamasis žaliasis, jų lyderis, ketina perorientuoti savo „Agrokoncerno“ verslą nuo taršaus modelio prie tvaraus.
VI
Bet ir tai dar ne viskas. Remiantis neksu, viena didžiausių ambicijų numatyta judėjimo srityje: ateinančiais dešimtmečiais lietuviai turėtų persėsti į elektromobilius. Numatyta lengvatų ir skatinimo priemonių. Po 30 metų Lietuvos miestuose bus išjungtas paskutinis vidaus degimo variklis.
Bet tai, ką sutaupys žmonės, atims miškai ir pievos. Pasirodo, jau po kelerių metų Lietuvos gamta iš sugeriančios anglį taps išskiriančia. Artėjanti realybė, beje, kertasi su gamtininkų reikalavimu neliesti miškų. Neūkininkauti miškuose kuriant daugybę sengirių klimato kaitos požiūriu yra peilis po kaklu. Pūvanti mediena, kitaip nei užkonservuota rąstuose ar lentose, išskiria anglies dioksidą.
Lietuvai reikia kuo skubiau sodinti vis daugiau medžių ir prižiūrėti senstančius. Tačiau tai padaryti bus labai sunku.
VII
Viskas prasideda nuo veiksmo.
Nacionaliniame energetikos ir klimato srities plane veiksmų numatyta labai daug. Pirmas konsoliduotas veiksmas jau įvyko: profesionalų sambūryje įgarsintas iššūkis, kad ir mes, mūsų valstybė, privalome spręsti klimato krizę. Tačiau vizijos, kuri taptų ta išsvajotąja galimybe, dar niekas nepasiūlė.
Iš kur jai rastis?
Per praėjusius Naujuosius su žmona nusprendėme imtis vieno konkretaus veiksmo: sumažinti savo rūšiuojamų atliekų kiekį nuo vieno kibiro per savaitę iki vieno kibiro per mėnesį. Spręsdami šį iššūkį, pradėjome atliekas ir kompostuoti. Spręsdami komposto problemą mieste, pradėjome jį, kaip trąšas, naudoti ant palangės užveistoms daržovėms. Spręsdami daržovių sukeliamus erdvės ir kvapo iššūkius nusprendėme kraustytis iš miesto ir kurdintis provincijoje, kur turėtume savo žemės ir galėtume augintis dalį maisto nekonkuruodami su augalais dėl erdvės ir šviesos.
Vienas paprastas naujametis pažadas mus atvedė į šeiminę viziją (žinoma, jos sėkla buvo pasėta ankstesniais pasirinkimais). Per metus vizija ryškėja: jau turime savo būsimus tvarius namus – seną rąstinę sodybą. Viename kilograme medienos yra sulaikyta apie 1,7 kg anglies dioksido. Išsaugodami šį namą savo ateičiai, mes sutaupome kelias tonas emisijų planetos ateičiai.
Pamažu pereiti prie kitų elgsenos modelių turės kiekvienas, nes nėra kito kelio. Tik kiekvienam lieka įsivertinti, ar eis šiuo keliu pirmas, ar vilksis paskutinis.
VIII
Minėta porelė prekybos centre Stokholme pastovėjo žiūrėdami vienas kitam į akis ir ramiai nuėjo savo keliu, pirkėjams nė nepastebėjus 10 minučių trukusios akcijos. Kas tai buvo – performansas ar toks konflikto sprendimo būdas?
Nežinau. Bet, man regis, jiedu netgi tylėdami rado atsakymą.
