Biografinis filmas vaizduoja norvegų premjero Vidkuno Kvislingo, pasiprašiusio Hitlerio užgrobti Norvegiją, paskutines gyvenimo dienas kalėjime ir teisme iki įvykdant mirties bausmę už valstybės išdavystę. Kaltinamojo pokalbiuose su dvasininku ryškėja veikėjo „vertybinis konfliktas tarp melo ir tiesos“. Jis dėl nieko nesigaili, jis nekaltas, jo intencijos buvo geros, ir tada jis dirbo Norvegijai.
Žiūrovų akyse atskleidžiama istorinio veikėjo moralės išklotinė atitinka valdančiųjų daugumą su aušriniais sukergusios Vilijos Blinkevičiūtės ir Gintauto Palucko veikimo ir mąstymo principus taip taikliai, kaip jūsų atlikta namo nuotrauka atitinka to paties namo vaizdą iš „Google Maps“. Nors socialdemokratų vedlių veiksmų turinys, žinoma, skiriasi nuo norvegų tautos išdaviko ir filmo pagal jo biografiją personažo, mūsiškiai kairieji veikia pagal labai panašų elgesio modelį.
Tiek socdemų, tiek Kvislingo pamatiniam būdo bruožui įvardinti tinka paprasta, tik ne visada plika akimi pastebima kategorija: tai yra pasiteisinimas. Jų pasiteisinimams galo nematyti, todėl žodis gali būti vartojamas tik daugiskaita.
V.Blinkevičiutės pasiteisinimus, kodėl ji negali padaryti to, ką žadėjo padaryti, atsimename, nesikartosiu. G.Palucko pasiteisinimai, kodėl į koaliciją nepavyko pritraukti valstiečių arba liberalų, irgi žinomi, ir t.t. Kvislingiškumu ypač atsiduoda socialdemokratų pasiteisinimai, kuriais jie, regis, malšina savo kaltę už antisemitizmo legitimizavimą, kai į valdančiųjų gretas pakvietė „Nemuno aušrą“.
Praėjusią savaitę G.Paluckas leido suprasti, kad pritraukdamas Remigijaus Žemaitaičio aušrinius arčiau savęs jis mat gelbėja Lietuvą, nes „bandymas į užribį nustumti kai kurias visuomenės palaikomas politines jėgas baigiasi tik didesniu visuomenės nusivylimu ir galiausiai – tokių jėgų stiprėjimu“. Struktūriškai identišku argumentu bendradarbiavimą su Hitleriu grindė Kvislingas, atseit jis savo žaidimais su naciais gelbėjęs Norvegiją.
Kvislingiškosios laikysenos klasika – dėl savo elgesio apkaltinti kitus. Kvislingas už kiekvieno kampo įsivaizdavo klastingus bolševikus, savo ruožtu G.Paluckas prieš antisemitizmą koalicijoje protestavusius žmones apkaltino kaip abejojančius rinkimų rezultatais (tiesa, po savaitės atsiprašė). Reikia pasistengti tokį teiginį išsigalvoti. Premjero argumentas neturi pagrindo tikrovėje, todėl jį pavyksta įvertinti tik kaip politiko pasiteisinimą patiriant kognityvinį disonansą, vidinį vertybinį konfliktą. Socialdemokratai dar apkaltino konservatorius sąmokslu mobilizuojant užsienio politikus, kad šie tariamai pasmerktų naująją koaliciją. Faktų nepateikia, tačiau pasiteisinimui jie ir nebūtini.
Kas įdėmiai klauso G. Palucko žodžių, jo vertybinė kvislingystė neturėtų stebinti. Man asmeniškai aliarmo sirena nugriaudėjo 2016 m. po Seimo rinkimų, kai jis dar porinkiminę naktį televizijos laidoje apvertė plokštelę ir porino rinkimų kampanijoje nutylėtus politinius polinkius. Vėliau apie paramą Ukrainai, sankcijas baltarusiškoms trąšoms ar partnerystės įteisinimą pasakė tokių dalykų, kurie jo politinę reputaciją turėjo tiesiog sutriuškinti. Tačiau kvislingai lengvai neskęsta. Neskęsta net tada, kai atviru tekstu pripažįsta: „Kas iki rinkimų yra šnekama, deja, tokia yra praktika, dažnai yra tų žodžių išsižadama po rinkimų“.
Tarp partinių bendražygių kvislingystė pasireiškia lyg virusinė liga, todėl G.Paluckas toks ne vienas. Jaunasis socialdemokratas Ruslanas Baranovas savo šefės V.Blinkevičiūtės evakuaciją Briuselin pateisina palyginimu su futbolo treniruote, kurią paprasčiausiai praleidi, ir partijos pirmininkės apgaulės nevertina „kaip moralinio klausimo“ („LRT Forumas“, 2024-11-18). Tarsi neužtektų apkaltintų demokratų, liberalų, protestuotojų, partijos veteranas Juozas Olekas už tai, ką, prileisdamas prie valdžios antisemitą, pats padarė, dar papildomai apkaltina žurnalistus („Tiek politikos“, 2024-11-24)!
Jie nesiliauja. Jų pasiteisinimų sąrašas toli lenkia lietingų dienų skaičių rudenį. Neseniai išgyvenome kainų infliaciją, dabar svaiginančiu greičiu patiriame žodžių defliaciją.
Todėl Eriko Poppe filmas „Paskutiniosios Kvislingo dienos“ sukrečia aktualumu. Režisierius medžiagą savo filmui rinko daugiau kaip 20 metų: studijavo šaltinius, kalbino liudininkus, kol jo akiratį pasiekė 2021 m. vasarą norvegų spaudoje pasirodę Kvislingo sąžinės byloje svarbūs egodokumetai – kapeliono Pederio Olseno dienoraščiai. Dvasininkas aptarnavo myriop nuteisto norvegų premjero amžinojo gyvenimo reikalus ir savo sielovadinę patirtį užrašė. Tekstas tapo scenarijaus pagrindu.
Meninis perkėlimas, vieną interpretaciją (dienoraštį) perkošus per kitą interpretaciją (filmą), istorinį įvykį nušviečia nemalonia akivaizdybe: kaltė yra banali, tik pasiteisinimai rafinuoti.
Atėjus naciams Norvegijoje žydų gyveno gerokai mažiau nei Lietuvoje – apie 2100, pusė jų spėjo pasprukti į Švediją. Suartėjęs su Hitleriu premjeras savo parašu likusius užrašė į Aušvicą. Suartėjęs su R.Žemaitaičiu premjeras neapykantos kurstymą prieš žydus savo parašu užrašė kaip pasiteisinimą vardan tos tvarios daugumos.
E.Poppe smūginiu gestu į dvi valandas kino pasakojimo sutalpino (politinės) kaltės ir atsakomybės, kaip sudėtingų moralinės filosofijos kategorijų, santrauką. „Scanorama“ galėtų iškviesti visą socialdemokratų frakciją į išskirtinį uždarą seansą, kad šiems atsivertų galimybė žiūrint į ekraną kartu žvilgtelėti į pasiteisinimais uždusintą savo atsakomybę.
