Vien tik kvantinės fizikos terminais įmanoma išskleisti Viktoro Uspaskicho neišvengiamai artėjantį šuolį į parlamentą trečiąjį kartą.
Nes teigti, kad rinkėjai yra puskvaišiai arba savo atmintį pragėrę degeneratai, būtų pernelyg paprasta. Tiesiog nesinori tikėti, kad šalyje yra tiek aklų arba amoralių žmonių.
Todėl lieka kvantinė teorija. Populiariojoje kultūroje yra žinomos iš jos išvestos laiko urvo (arba kirmgraužos), dvynių ir senelio paradoksų sąvokos. Kaip šiuos paradoksus praktiškai įkūnija Viktoras? Kol kas pabandykime apsieiti be fizikinių formulių, Viktoro kvantinę mechaniką paaiškindami holivudinėmis analogijomis.
Tikrąją Viktoro prigimtį taikliai paaiškina tokie filmai kaip „Laiko kilpa“ (2012) su Bruce Willisu arba „Lemtis“ (2014) su Ethanu Hawke. Vis dėlto Viktoro tikrąją kvantinę natūrą geriausia atskleidžia per „Netflix“ leidžiamo serialo „Tamsa“ (Dark) logika.
„Tamsoje“ vaizduojamas niūrus gyvenimas mažame Vokietijos miestelyje šalia atominės elektrinės, kuris primena, sakykime, Visaginą arba Kėdainius. Kelias šeimas ten persekioja lemtis: kartą nuklydę į urvą miškelyje miestelio žmonės, netyčia jame pakliuvę į laiko kirmgraužą, sujaukia savo gyvenimus. Pirmajame sezone veikėjai klaidžioja po tris skirtingus laikus bandydami ištaisyti paradoksų košę, kurios keliaudami laiku patys ir privirė.
Kaži ką gi tai primena? Būtent. Viktoras savo Darbo partiją į Seimą pirmą kartą atvedė 2004 metais. Paskui Viktorą aptalžė kratos, todėl jis, po ketverių metų surinkęs vos dešimt mandatų, per laiko kirmgraužą pasitraukė į Briuselį, iš kur be gėdos visiems porino, kokie Lietuvoje blogi laikai. Sukompromitavusi partija pakartojo laiko šuolį ir 2012 m. grįžo formuoti valdžios. Po ketverių metų partija vėl išnyko. Dabar artėja 2020 m. ir mes pagal kvantinės mechanikos principus jau žinome, ko tikėtis.
Pagal „Baltijos tyrimų“ reitingus, dar pernai ir užpernai už Darbo partiją būtų balsavę vos 4 proc. rinkėjų, kai šį rudenį jos reitingas, aplenkdamas net valdančiųjų žalvalstiečių, pašoko iki 9 procentų! Kas jiems galėtų sutrukdyti ateinančių metų spalį kaip reikiant prisiplėšt mandatų? Kol kas, regis, niekas – nebent jie patys.
Politologai paaiškins, kad šitos tamsios jėgos Trečiąjį Iškilimą lėmė Liberalų sąjūdžio nuopolis arba dabar postus užimančių gandrinių gelbėtojų nesėkmės. Bet ne! Niekas normaliai nepaaiškins, kodėl istorija kartojasi.
Seriale „Tamsa“ veikėjai laiku keliauja lygiai kas 33 metus; lietuviškos laiko kirmgraužos atkarpos trumpesnės – siekia 8 metus. Kaip ponas Viktoras šitaip įsigudrina šuoliuoti tarp laikų nepaisant faktų apie „juodąją“ buhalteriją ir partijos teistumo?
Pirmą kartą su šitais kvantiniais paradoksais iš arti susidūriau lankydamas senyvą ir taurelės nevengiančią porą. Diedukas, balsavęs už Viktorą 2004 m., gana greitai susivokė, kokią klaidą padarė, todėl televizijoje išvydęs tą ūsuotą veidą kaskart sušukdavo: vagis! Kai vėl juos aplankiau po rinkimų 2012 m. ir paklausiau, už ką balsavo, išgirdau tą patį atsakymą, kurį jau girdėjau prieš aštuonerius metus: Darbo partiją.
Bandant paaiškinti tokias šeimos draugų atminties kilpas svarbiausias klausimas lieka, kuriame iš tikrųjų laike esame mes, gerieji Lietuvos žmonės, dorieji rinkėjai. Kalendorius rodo: esame ant slenksčio rinkiminių 2020-ųjų, bet ar tikrai? Jeigu dabar yra 2019 m. pabaiga, mes jau turėtume žinoti apie kratas Darbo partijos būstinėje 2006 m. ir 2016 m. baudžiamąjį nuosprendį partijai su jos lyderiais. Vadinasi, grupuotė turėtų būti seniai išsivadėjusi gūdžioje praeityje, kur jai ir vieta. Tačiau minėti istoriniai įvykiai neatbaido rinkėjų netgi nuo devynių, pagal spalio apklausos duomenis, partijai sumestų karmos procentų.
Vadinasi, dabar yra ne 2019 m. pabaiga, o, sekant pagal aiškiai nustatytą laiko kirmgraužos atkarpą, 16 metų anksčiau – tai yra 2003 m. pabaiga.
Kas vyko tų metų paskutiniais mėnesiais, kas atsimena? Tuo metu šalį sukaustė stabas, pavadinimu Paksogeitas. Šitas įvykis ir atvėrė juodąją skylę šalies danguje, pro kurią šmurkštelėjo žydrasis laiko riteris Viktoras.
Lietuva tuo metu buvo taip sukrėsta širdžių prezidento tikrojo veido, kad nepastebėjo prisitapšnojusios kvantinės sumaišties. Nors visi ženklai buvo prieš akis iš pat pradžių.
Juk Darbo partijos emblema – saulė mėlyname fone – vaizduoja singuliariumo ribą, kur pradingsta materija su šviesa ir pirmą kartą išnyra suvirintojo ūsai.
Tik mes tada tai pražiopsojome. Ir štai pagaliau viską ramiai ir logiškai paaiškinau, ar ne?
O dievai, juk tai ne Viktoras laiku keliauja – į laiko skylę lyg į karvės blyną vis įklimpsta pati Lietuva! Tik taip ir galima paaiškinti paradoksą, kodėl mes vėl renkame Viktorą.
Bet palaukit. Jeigu dabar yra tas laikas, kai liko nepilni metai iki Darbo partijos Pirmojo Iškilimo, kokiu būdu mes, pagal kokius dėsnius patiriame ir matome, kas vyksta 2019-ųjų pabaigoje? Iš kur mes žinome apie tuos 9 procentus? Jeigu laiku keliautų Viktoras, ateitis mums patiems liktų neregima lyg pro rūką ir būtų nebent įsivaizduojama kaip saldi skandinaviška svaja. Palaukit, palaukit...
O dievai, juk tai ne Viktoras laiku keliauja – į laiko skylę lyg į karvės blyną vis įklimpsta pati Lietuva! Tik taip ir galima paaiškinti paradoksą, kodėl mes vėl renkame Viktorą.
Seriale „Tamsa“ paaiškėja, kad vienos rūsčios moters dukra, nukeliavusi į ateitį, pagimdė dukrelę, kuri, grįžusi į ankstesnę praeitį užaugo ir tapo motina moteriai, kuri vėliau ją pačią pagimdė. Kitaip tariant, paaiškėja siaubinga paslaptis, nuo kurios jos visą laiko bėgo: toje kvantinėje tikrovėje dvi moterys yra pačios sau ir dukra, ir motina.
Pagal tokį nelemtą paradoksą mūsų biuleteniuose vis atsiranda ir Viktoras: kad ir kokiais strimgalviais Lietuva keliautų į ateitį, ją atgal vis bloškia žiauri tiesa: juk Viktoras tai ir esu aš – mano pragerta sąžinė.
