Antradienį 15min žurnalistas Mantas Krasnickas pranešė, kad Vilniaus „Riteriai“ tęsia pasirengimą A lygos sezono startui, nors per kelias pastarąsias dienas teigiamų COVID-19 atvejų skaičius klube dramatiškai pasiekė 17.
Vilniaus klubui, o kartu ir visai A lygai vadovaujantis Janas Nevoina situacijos nedramatizuoja ir toliau yra įsitikinęs, kad jo vyrai gali tęsti treniruotes, nors užsikrėtę futbolininkai ir treneriai prieš kelias dienas dar liejo prakaitą drauge.
Įprastas izoliacijos terminas po kontakto su COVID-19 užsikrėtusiu žmogumi – 14 dienų. Izoliacijos trukmę galima sutrumpinti iki 10 dienų, ne anksčiau kaip 7 izoliavimosi dieną atlikus SARS-CoV-2 PGR tyrimą ir gavus neigiamą rezultatą, taip pat neturint simptomų. Išimtys gali būti taikomos tarptautiniuose turnyruose dalyvaujantiems aukšto meistriškumo sportininkams, bet „Riteriai“ šio kriterijaus neatitinka – pernai A lygoje liko paskutiniai ir Europos kovas stebės nebent per žydruosius ekranus.
Bet šias taisykles Vilniaus klubas supranta ir interpretuoja savaip. Kol Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) trypčioja vietoje ir atbulom rankom „bando“ suregistruoti infekuotuosius, „Riterių“ vadovas gilėjančius sopulius pradėjo pudruoti pakeitęs plokštelę ir tvirtindamas, jog treniruojasi tik tie, kurie neturėjo kontaktų su užsikrėtusiais. Visgi po publikacijos žiniasklaidoje ir NVSC pradėto tyrimo sveikas protas paėmė viršų – trečiadienį klubas patyliukais nutraukė treniruočių procesą.
Kad ir kuo pasibaigtų NVSC vertinimas, šita istorija gėdingai išryškino vieną labai didelę Lietuvos futbolo problemą – nuvorišai mūsų stadionuose vis dar žaidžia tik pagal savo pačių susikurtas taisykles.
Situacijos (ne)suvokimas – anokia naujiena. Savo požiūrį į vykstančius pandeminius procesus A lygos prezidentas jau pademonstravo ir keliomis savaitėmis anksčiau, kai pareiškė, kad sieks, jog visi čempionato futbolininkai į vakcinavimo procesą būtų įtraukti prioritetine tvarka.
Ar jūs rimtai, prezidente? Ar manote, kad kone kasmet sutartų rungtynių atrūgose užklimstantys futbolininkai yra kuo nors pranašesni už kitų sporto šakų atstovus, ar juo labiau savo skiepo kaip išganymo laukiančius šalies senjorus?
Tokie J.Nevoinos neatsargūs svaičiojimai yra visiškas viešųjų ryšių krachas ir apmaudžiausia, kad prie A lygos stalo neatsiranda kompetentingų žmonių, kurie sugebėtų į tai atkreipti dėmesį bei tokią baltarusišką pasaulėžiūrą prakoštų bent šiek tiek vėsesniu vandeniu. Bet ar tai stebina? Ne – Lietuvos futbole visada trūko žmonių, kurie ką nors darytų dėl to, kad taip galvoja ir tuo tiki, o ne dėl to, kad tai yra kopėčios į valdžią.
Todėl ir nereikia stebėtis, kai paskutiniame A lygos valdybos posėdyje J.Nevoinai atsivedus ir pristačius seną/naują A lygos direktorę, neatsirado nė vieno murmtelėjusio prieš.
Kodėl turėjo bent urgztelėti? Ogi todėl, kad pastaruoju metu dešiniąja „Riterių“ savininko ranka tapusi Meda Piečytė 2017-aisiais jau kartą buvo nuleista į tas pačias pareigas, kai A lygos durimis trenkė Deividas Šemberas.
Šis eksperimentas žlugusia partija virto dar jai neprasidėjus. Nesibaigiančios dvaro intrigos, skinami tik žemai kabantys vaisiai ir plakamas atskiestas kokteilis, plano B neturėjimas, bet nieko nedarymas, kad jo neprireiktų – toks buvo trumpas, bet efektingas M.Piečytės vadovavimas. Visiems buvo akivaizdu, kad su nuokalnės mentalitetu į kalną neužvažiuosi, tačiau keisčiausia, kad dabar A lygos klubų vadovai to neprisimena arba bijo prisiminti.
Bet LFF koridoriuose jau tapo įprasta, kad rankos „prieš“ susirinkimų metu kyla kur kas sunkiau, jei prieš tai pasisveikindamas jas paspaudžia tikrasis Lietuvos futbolo generolas Arūnas Pukelis.
Kuo M.Piečytė susijusi su buvusiu Tauragės kriminaliniu autoritetu? Istorija paprasta kaip du kart du. Naujoji A lygos direktorė yra buvusio Tauragės mero ir gero A.Pukelio bičiulio Roberto Piečios dukra. Geriausi Arūno „verslo“ laikai būtent ir buvo tuomet, kai Tauragėje šeimininkavo šis urėdas.
Žinoma, vaikai neatsako už savo tėvų klaidas, tačiau federacijoje M.Piečytė pradėjo suktis kaip tik tuomet, kai joje įtakos vadžias į savo rankas perėmė tėvo draugas.
Bet A.Pukelį ir J.Nevoiną sieja ne tik buvusio Tauragės mero dukra. Abiejų vyrų istorijoje akivaizdus ir dar vienas bendras vardiklis – Baltarusija, o jei tiksliau – baltarusiškas mentalitetas. Galbūt neatsitiktinai ir pačios A lygos ketvirtadienį pristatytame žemėlapyje su nauju šūkiu „Daugiau futbolo“ J.Nevoinos klubo logotipas atsidūrė nė Lietuvoje, o Astrave.
Suprantu, kad žvelgiant į pasaulį iš Aliaksandro Lukašenkos pašonės viskas atrodo kitaip, tačiau pasauliui vaduojantis iš mirties patalo, Lietuvoje, skirtingai nei Baltarusijoje, futbolo dantračiai nesisuka ir tai ponui Nevoinai reikėtų suvokti, kad ir kiek baltarusiško dyzelio savo kanistre jis turėtų.
Dabartinis A lygos prezidentas savo biografijoje turi ir dar vieną įrašą, kurio niekaip iš savo biografijos nenuskalbia ir A.Pukelis. Pelninga prekyba naftos produktais iš Baltarusijos, Rusijos ir Kazachstano amžiaus pradžioje jam leido ne tik pasėti pirmuosius futbolo daigus, bet ir kainavo keliolika dienų belangės Vokietijoje, kai buvo sulaikytas Frankfurto oro uoste pagal Europos arešto orderį.
Bet nuo tada daug kas pasikeitė. Šešiolika metų kantriai investavęs ir laukęs rezultato, J.Nevoina buvo tapęs kone pavyzdiniu A lygos klubo vadovu, tačiau stipriai kritusios naftos kainos, A lygos dugne pasibaigęs „Riterių“ sezonas ir užsisukęs UEFA čiaupas pradėjo stipriai maišyti kortas bei atskleidė kitą vilniečio veido pusę. O ji ne taip labai ir skiriasi nuo Vladimiro Romanovo ar Vadimo Kastujevo – dviejų kitų slaviškų spalvų nestokojusių skandalingų gelbėtojų, kurių asmeninės ambicijos pakelti lietuvišką futbolą į istorines aukštumas galiausiai privedė klubus prie išnykimo.
Skirtumas tik tas, kad Kaune ir Vilniuje žlugusias komandas iš griuvėsių iš naujo statė sirgaliai. Trakuose gimusio projekto, net jeigu jis ir dirbtinai perkeltas į sostinę, negelbės niekas. Maža to, po šių dienų įvykių į „Riterius“ su ištiesta ranka kreivai žiūrės net ir tie savivaldybės klerkai, kuriems iki šiol atrodė, kad Vilniaus „Žalgiriui“ iš miesto aruodo tenka per daug.
Ir, ko gero, teisingai – joks klubas, kuris ciniškai spjauna į koronaviruso kankinamos valstybės taisykles ir rekomendacijas, nėra vertas nė sudilusio skatiko.
Treniruotes sustabdę „Riteriai“ savaitgalį nežais ir COVID-19 galimai neplatins. Užtat nemaža tikimybė, kad sekmadienį raudona liepsna sproginės Marijampolės maniežas, kur vicečempionė „Sūduva“ priims „Panevėžį“. Vieša paslaptis, kad šiomis dienomis Aukštaitijos klube buvo fiksuoti keturi teigiami atvejai, tačiau ir į tai A lyga žiūri abejingai, stebėdama, kas nutiks patraukus vieną ar kitą virvelę. Įvykių epicentre atsidūrę „Riteriai“ per visą šį laiką taip ir nesugebėjo viešai pateikti jokio pasiaiškinimo ir už tai didžiausia atsakomybė gula ant J.Nevoinos ir jo patikėtinės M.Piečytės pečių.
Suprantama, kad iki čempionato pradžios vos kelios dienos ir nesinori apversti vežimo su obuoliais, tačiau akivaizdu, kad A lygai reikia stipresnių varžtų, nes po šio skandalo su į pandemijos židinį siunčiamais futbolininkais „Riteriams“ iškuopti nepasitikėjimo šiukšles prireiks daug laiko.
Bet kurioje Vakarų valstybėje bent kiek save gerbiantys rėmėjai tokių klaidų jautriu valstybei metu tikrai neatleistų, tad bus labai įdomu, kaip šią situaciją įvertins naujai pristatyti generalinis lygos rėmėjas ir oficialus transliuotojas.
Kas toliau? Liaudiškas palinkėjimas A lygos prezidentui būtų paprastas – „Brolis, ne brolis, – lipk iš grūšios“, nes, nerodydamas elementarios pagarbos, Lietuvos futbolas sirgalių į stadionus nesusigrąžins niekada. Kad ir koks stiprus noras bebūtų paspirti kamuolį, žmonių gyvybės turėtų būti svarbiau.
