2017-ųjų Lietuvos futbolo metų uždanga po įspūdingo reginio ir istorinio „Sūduvos“ triumfo praėjusį sekmadienį iškilmingai buvo nuleista Marijampolėje, bet praėjus vos dviem dienoms ją laikiusį stulpą sutrupino apie savo pasitraukimą iš pirmenybių pranešęs Utenos „Utenis“.
Viskas griuvo po to, kai įšalusiuose lietuviško futbolo dirvonuose iš saulėtosios Ispanijos atvežti grūdai nesudygo. O tuomet uteniškiai nusprendė į viską numoti ranka, nors keletą pastarųjų metų save laikė bene didžiausiais Lietuvos klubinio futbolo apologetais.
Perlenkta lazda vieną kartą lūžta. Taip šiais metais nutiko ir Aukštaitijoje, kai spjovęs į keletą metų puoselėtas idėjas ir idealus „Utenis“ nusprendė viską pakeisti iš esmės.
Viskas griuvo po to, kai įšalusiuose lietuviško futbolo dirvonuose iš saulėtosios Ispanijos atvežti grūdai nesudygo.
Taip, treneris Davidas Campana praeityje yra dirbęs garsiųjų Madrido „Atletico“ ir „Barcelona“ klubų struktūrose, bet kokiomis mesijo galiomis turėjo pasižymėti šis specialistas, kad ne vienerius metus garsiai apie jaunųjų futbolo ugdymą kalbėję „Utenio“ vadovai neblogai suteptą mechanizmą per jėgą pradėtų sukti priešinga kryptimi?
Vos per vieną savaitę „Utenis“ nusprendė išvaikyti visus lietuvius ir įdavė komandos vairą žmogui, kurio pažadas buvo viso labo pakovoti dėl ketvirtosios vietos ir tų kelių tūkstančių saujos iš UEFA aruodo. Miglota tikimybė, bet ja uteniškiai susigundė, o tuomet prasidėjo...
Prieš pora metų viešėdamas Zanzibare mačiau, kai ne pirmos jaunystės iškleręs atviras sunkvežimis kiekvieną vakarą atveža vietos jaunuolius į nuskurusią aikštę, jie iššoka iš jo ir spardo (kai kurie basomis) ne kartą siūtą kamuolį, tikėdami savo svajone ištrūkti iš tokio gyvenimo.
Aukštaitijoje šiemetinis vaizdas buvo panašus. Į Uteną naujieji klubo gelbėtojai krūvomis tempė pusvelčiui sutikusius žaisti abejotinos reputacijos savo tautiečius ir kitus legionierius, o šie pratinosi ne tik prie atšiauraus klimato, bet ir lietuviškojo futbolo realybės.
Tačiau Utenos futbolo vizionierių svajonė kaip kamparas išgaravo, vos tik pradėjus apie ją galvoti. Tiesa, dar prieš tai spėjus į šalies futbolo istoriją įsirašyti kaip klubui, kurio sudėtyje A lygos rungtynėse nebuvo nė vieno lietuvio.
Ironiška, bet šią viltį užgesino komanda, suprojektuota pagal labai panašius principus, kaip ir „Utenis“ – Kauno „Stumbras“.
Tik, skirtingai nei uteniškiai, „Stumbras“ iš karto deklaravo aiškius darbo principus ir strategiją, nieko nedengė gražios retorikos luobu ir mįslingomis deklaracijomis apie perspektyvią vietos jaunimo ateitį, nevaidino Lietuvos klubinio futbolo pavyzdžio.
Ir ši strategija netikėtai davė vaisių kur kas anksčiau nei uteniškių žaidimai po stalu.
Ne vienerius metus „Utenis“ balsingai deklaravo gyvenantis ne svajonėmis, o pagal kišenę. Simboliška, bet klubas žlugo tuomet, kai netikėtai nusprendė praturtėti.
Ne vienerius metus „Utenis“ balsingai deklaravo gyvenantis ne svajonėmis, o pagal kišenę. Simboliška, bet klubas žlugo tuomet, kai netikėtai nusprendė praturtėti, taip ir nesuvokęs pagrindinės verslo taisyklės, kurią žino kiekvienas sodininkas: svarbiausia – kantrybė.
„Sezonui įpusėjus tokio scenarijaus numatyti niekas negalėjo, todėl klubas priėmė nelengvų sprendimų, įnešusių šurmulio į šalies futbolo pasaulį. Dėl priimtų sprendimų nesigailime. Tai, kas buvo daroma, į Lietuvos futbolą įnešė kitokį požiūrį į futbolą. Ispanas treneris D.Campana ir jo asistentai atvežė visai kitokį futbolo suvokimą, futbolo kultūrą, – pasitraukimą iš A lygos aiškino klubo direktorius Artūras Gimžauskas. – Per gerą pusmetį bendro darbo turėjome ko pasimokyti ir ta patirtis ateityje padės klubui vystantis, ugdant individualiai pajėgius futbolininkus, atstovausiančius ne tik „Uteniui“, bet ir šalies rinktinėms. Būtent toks ir yra pagrindinis klubo tikslas bei pamatinės „Utenio“ vertybės.“
Ką norima apgauti tokiomis frazėmis? Kaip klubo vadovams galima nesigailėti sprendimo, kuris akivaizdžiai buvo rizikingas, absoliučiai nepasiteisino ir galiausiai privedė komandą prie kracho?
„Utenio“ vadovai kalba apie per trejus metus virš milijono viršytas išlaidas ir vos 150 tūkst. eurų grąžą, tačiau, ar jie tikėjosi ko nors kito? Klubą valdantys žmonės Lietuvos futbole tikrai nėra naujokai, dar prieš paimdami „Utenį“ į savo rankas dirbo kituose klubuose ir puikiai žino, kad toks terminas kaip finansinė grąža lietuviško futbolo padangėje išvis neegzistuoja. Ir čia tikrai nereikia būti nei Vidmantu Murausku, nei Ivanu Nevoina ar Vilma Venslovaitiene, kad tai suprastum.
Pudruoti atsivėrusias žaizdas bandoma sparnuotomis frazėmis apie nenorėjimą būti donorais stipriausiems šalies klubams ir A lygos sistemos nebuvimą, tačiau neišdrįstama sau ir visiems viešai pripažinti, kad šis verslo modelis sudegė, buvo nesėkmingas ir jį reikia išmesti ne į stalčių, kuriame, anot A.Gimžausto, guli planai apie patrauklią A lygą, bet į šiukšlių kibirą.
Pudruoti atsivėrusias žaizdas bandoma sparnuotomis frazėmis apie nenorėjimą būti donorais stipriausiems šalies klubams ir A lygos sistemos nebuvimą, tačiau neišdrįstama sau ir visiems viešai pripažinti, kad šis verslo modelis sudegė.
Tai, ką deklaruoja „Utenio“ atstovai, yra visiška nesąmonė net lietuviško futbolo kontekste. Dar prieš metus visi kalbėjo apie prarają tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir visų kitų šalies klubų. Šiemet tie patys specialistai jau kalba apie takoskyrą tarp didžiojo trejeto ir likusių komandų. Kas trukdė „Uteniui“ būti ta komanda, kurią dar po dvejų ar trejų metų būtų buvę galima vadinti „Didžiojo ketverto“ ekipa?
Niekas nenori dirbti batų valytoju savo paties šalyje, bet norint žengti bent žingsnelį pirmyn, uteniškiams reikėtų žvilgtelėti atgal, padaryti išvadas ir išmokti pripažinti klaidas.
Akivaizdu, kad realybė, skirta ne viešam pranešimui, yra daug skaudesnė. Tikėtina, kad „Utenio“ vadovų rypavimai prie duobės krašto prasidėjo tuomet, kai galiausiai buvo susivokta, kad vietos verslas investuoti į ispanišką komandą nėra linkęs.
Prieš praėjusio sezono pradžią „Utenis“ sukirto rankomis su Utenoje prieš trejus metus pastatyta „Baltijos polistireno“ gamykla. Anot A.Gimžausko, šios kompanijos lėšos tuo metu sudarė beveik trečdalį metinio komandos biudžeto.
Ne paslaptis, kad prisivilioti tokį solidų rėmėją klubui padėjo ir tuometinis A lygos prezidentas Deividas Šemberas, kuris yra geras vieno iš kompanijos vadovų Nemuno Dagilio bičiulis.
Prieš dvejus D.Šembero išrinkimas A lygos prezidentu tapo savotiškais steroidais visam klubinio futbolo sektoriui, tačiau pasitraukus jam, viskas pasileido kaip nevaldoma vandens žarna.
Tikėtina, kad D.Šemberui nuleidus rankas, N.Dagilio noras kelti šalies futbolo klubinę kultūrą taip pat gerokai apslopo. Juolab, kad ir didele kantrybe jis niekuomet nepasižymėjo.
Kita vertus, N.Dagilis – verslininkas, kuris pats buvo komandos dalininkas, valdybos pirmininkas, regėjo ir galėjo laiminti ispaniškąjį planą bei viską stebėti iš arti. Kur kas abejingesnėmis akimis į visus šiuos procesus turėjo žvilgčioti kiti potencialūs investuotojai, kurie apie klubą sužinodavo tik iš antraščių, skelbiančių apie žaibišką „Utenio“ susvetimėjimą.
Utenio vadovų rypavimai prie duobės krašto prasidėjo tuomet, kai galiausiai buvo susivokta, kad vietos verslas investuoti į ispanišką komandą nėra linkęs.
Tad nieko nuostabaus, jog Utenos stadione vis dažniau aidint „Vamos!“, verslo pirštai vis labiau gniaužėsi. Galiausiai „Utenio“ vadovai suprato, kad suspaustam kumščiui rankos nepaduosi. Kai tai suprato, buvo vėlu.
Nėra pinigų – nėra A lygos, bet pirmiausia reikia pripažinti, kad pinigų čiaupai buvo užsukti tuomet, kai buvo nuspręsta išvaikyti lietuvius ir arogantiškai pareikšta, jog ispanai geriau supranta, kuria kryptimi turi judėti klubas.
Keista ir tai, jog neradus adatos šieno kupetoje, plano B Utena neturėjo. Pernelyg susikoncentravęs į ispaniškus medžius, „Utenis“ pradėjo nematyti savojo miško, kol galiausiai mirtis iš ežeringos Utenos karklų jau žvelgė per stipriai.
Tikėtis, kad šalia klubo slenksčio pradės būriuotis vietos verslininkai su pinigų kapšais ir investuoti į trečiarūšius žaidėjus iš Alžyro, Pietų Afrikos, Gabono, Kolumbijos ar Bisau Gvinėjos, buvo naivu.
Dar didesnė beprotybė buvo antrą sezono pusę žaisti be lietuvių.
Kiekviena komanda yra greita tiek, kiek yra greitas silpniausias jos narys. Išsikrausčius ispaniškajai diasporai Utena suprato, kad neturi net tų silpniausiųjų.
Likęs be žaidėjų, klubas savo vagoną nuo A lygos traukinio nusprendė atkabinti, bet tai buvo galima padaryti kur kas garbingesniais būdais nei meluoti futbolo visuomenei.
Likęs be žaidėjų, klubas savo vagoną nuo A lygos traukinio nusprendė atkabinti, bet tai buvo galima padaryti kur kas garbingesniais būdais nei meluoti futbolo visuomenei, su kuria pastarąjį penkmetį dirbo.
Tame pačiame klubo agoniją žyminčiame laiške svaičiojama apie ateityje Utenoje norimas rengti tarptautines rungtynes. Apie kokius tarptautinius mačus gali būti kalba, kai miestas neturi normalios komandos?
Vietos jaunimui prasimušimas į pagrindinę komandą turėtų būti pagrindinis tikslas ir tramplinas iššokti į platesnius vandenis, bet kai vietos vaikai, kad ir kokie jie perspektyvūs bebūtų, mato, jog komandos treneris geriau atsiveš jauną afrikietį, kurį galės lengviau parduoti, nei suteiks šansą vietos žaidėjui, apie kokį pamainos ruošimą mes kalbame?
Tikėtina, kad ir Utenos miesto vadovai į piramidės viršūnėje įsmeigtą Ispanijos karalystės valstybinę vėliavą taip pat žvelgė šnairuodami. O juk praėjusių metų kovą būtent jie, jau nemažai įdėję lėšų į renovuotą miesto stadioną, palaimino klubo vadovų idėją, kai Utenos daugiafunkciniame sporto centre nebeliko futbolo grupių, o visi šios biudžetinės įstaigos auklėtiniai – apie 70 jaunųjų futbolininkų – tapo „Utenio“ futbolo akademijos nariais.
Dabar, kai pranešė apie sugriuvusią klubo piramidę, A.Gimžauskas vėl skelbia apie planus su savivaldybės ir federacijos pagalba įrengti dar vieną pilnų matmenų aikštę, burti savivaldybes ir futbolo paslapčių trokštančius mokytis vaikus, kad šie galėtų Utenoje tobulėti. Bet jeigu klubo piramidėje nėra viršūnės – aukščiausiame lygyje žaidžiančios komandos, kam tiems vaikams treniruotis, lieti prakaitą ir tobulėti – kad būtų bet kur parduoti ar sulaukę 18-os atsidurtų gatvėje?
Ir tokie dalykai šiemet vyko klube, kurio struktūroje dirba vieni šviesiausių Lietuvos futbolo protų Vaidotas Rastenis ir Aurelijus Skarbalius.
Tačiau ir tai vargu ar stebina. Labiau simboliška, kad ant to paties grėblio vis užlipa Lietuvos klubai, kurie ne vienerius metus garsiai kalba apie futbolo tradicijų puoselėjimą ir svarbą, deklaruoja siekius statyti futbolo piramides įtraukiant kuo daugiau vietos bendruomenės jaunimo, tačiau anksčiau ar vėliau susigundo lengva kapeika ir, įsidėję ją į kišenę, žlunga.
Prieš beveik trejus metus Gargždų „Bangą“ mįslingos reputacijos investuotojams iš Rusijos perleidę vietos futbolo puoselėtojai po to ėjo kryžiaus žygius, kol galiausiai komandą sugebėjo išvaduoti iš užsieniečių pančių.
To kaina? A lygoje šešerius metus praleidęs klubas be rusiškų injekcijų konkuruoti su stipriausiais nepajėgė, iškėlė rankas ir galiausiai sugrįžo į Pirmąją lygą, kurioje rungtyniauja iki šiol.
Utenos atvejis – labai panašus, tik verslo planas kitoks ir futbolo piramidė „statyta“ pučiant ne vėjams iš Rytų, bet vakarietiškos Ispanijos.
Kas toliau? Pirma lyga, kurioje žaisti žaidimus po stalu yra gerokai paprasčiau. Per pora pastarųjų metų A lyga nuo sutartų rungtynių išsilaižė, o štai, kad panašūs dalykai vis dažniau vyksta antrajame šalies divizione – vieša paslaptis. Prisiminkime vien „Šilutės“ atvejį.
Neskubėkim daryti išvadų, kad taip bus ir su „Uteniu“, bet dirva pirmajame divizione tam yra gerokai trąšesnė. O būtent ją savo talentingiausių ir perspektyviausių jaunų futbolininkų ugdymui pasirinko Utena.
