Taip nenutiko. Pašaipų objektu tapusi ir į nesurenkamą mozaiką subyrėjusi rinktinė į dugną atsimušė jau seniai, tačiau, panašu, kad I.Pankratjevas nori pramušti ir jį. O kad šio trenerio rankelė geležinė, yra pajutęs prieš dešimtmetį A lygos rungtynėse apkumščiuotas bei apspardytas teisėjas Viktoras Chileckis.
-
Paulius Cubera: Medžiai, grybai ir lopai – keikite vadovus, o ne futbolininkus
-
Marijus Mikutavičius: „Tebūnie LFF prezidentu Agness Landau. Svarbu, kad ne tas, kuris yra dabar“
-
Lietuvos futbolo rinktinės gėda tęsiasi: nykštukė Malta pažemino 2:0
-
Pratrūko buvęs LFF prezidentas L.Varanavičius: sukūriau sąlygas gauti po 5 mln. eurų nieko nedarant
Per šešias pastarąsias rungtynes lietuviai praleido 16 „sausų“ įvarčių, o įmušti nesugeba jau 9 val. ir 14 minučių. Tokio beviltiško rezultato per 92 nacionalinės futbolo rinktinės metus dar nėra buvę, tačiau Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovai ir toliau neįžvelgia jokio kataklizmo bei krizendami kviečia sirgalius sekmadienį atnešti savo širdis į stadioną ir „vieningai“ pamatyti dar vieną farsą.
Šalies futbolo sopuliai tik didėja. Keista, kai vyrui, po kurio tolimų smūgių devintajame dešimtmetyje drebėdavo net betone sustingdytos vartų konstrukcijos, trūksta ryžto prisiimti atsakomybę ir nustoti juokinti Lietuvą. Pasitraukti laiku I.Pankratjevas jau gerokai pavėlavo ir per trejus metus tarp šalies futbolo gerbėjų virto viena nemėgstamiausių figūrų. Vadovaujant jam iš Lietuvos futbolo rinktinės teliko griaučiai su skarute, o kiekvienos papildomos 90 minučių tampa sudegusio teatro pasirodymu, iš kurio klega visa Lietuva.
Keista, kai vyrui, po kurio tolimų smūgių devintajame dešimtmetyje drebėdavo net betone sustingdytos vartų konstrukcijos, trūksta ryžto prisiimti atsakomybę ir nustoti juokinti Lietuvą.
Sakoma, jog gulinčio niekas nespardo, tačiau, kai pralaimint Maltai 0:2, rungtynių pabaigoje vietoj kažką sukurti dar gebančių Vykinto Slivkos ir Deivido Česnauskio įleidžiami gynėjai Rolandas Baravykas ir Vytautas Andriuškevičius, atrodo, kad treneris pats įsistato vamzdį į smilkinį ir nuspaudžia gaiduką.
„Jei smūgiuoji į vartus, gali įmušti. Mes apskritai nesmūgiuojame“, – taikliausiai skurdžią lietuvių taktiką apibūdino puolėjas Lukas Spalvis.
Viena pasveikimo sąlygų – noras pasveikti, tačiau panašu, jog tai negresia nei rinktinės treneriui, nei juo labiau jį samdantiems LFF vadovams. „Bedantis“ futbolas, pralaimėjimas Maltai bei jokios reakcijos po šio fiasko buvo pats šlykščiausias spjūvis visiems šalies futbolo gerbėjams į veidą nuo Raimondo Žutauto laikų, kai šis tvirtai laikėsi įsikibęs į kėdę net po to, kai per du atrankos susitikimus su Lichtenšteinu sugebėjo sukrapštyti vos tašką.
Viena pasveikimo sąlygų – noras pasveikti, tačiau panašu, jog tai negresia nei rinktinės treneriui, nei juo labiau jį samdantiems LFF vadovams.
Skaudžiausia šioje situacijoje yra suvokti, kad net ir galiausiai išvertus rinktinės trenerį iš posto, suskilusio šalies futbolo veidrodžio suklijuoti nepavyks. Visas mūsų futbolas yra kiaurai persmelktas nihilizmu. Jau penkiolika metų jo girgždančias girnas suka kriminalinės šlovės neatsiginantys Vilijampolės trikampio vizionieriai, persiskirstantys visus postus iš rankų į rankas, pradedant vaikų futbolu ir baigiant šalies rinktinėmis.
Ne ką labiau mums sekėsi ir iki Lialkos atėjimo. Nuo pat Nepriklausomybės ištakų šalies futbolas kaip medus traukė visokius marcinkevičius, šimkus, kraujutaičius, romanovus ir kitus nuvorišus, o vadovauti federacijai veržėsi majonezo gamintojai, proninų sugulovai, narcizai bankininkai ar akmenslydžio federacijų viršininkai.
Ar tokioje piktžolėmis apžėlusioje dykynėje gali kas nors užaugti? Tikrai ne! Vakarietiškų vėjų prapūsta galva Aurelijus Skarbalius įsitikinęs, kad revoliucija turi būti daroma nuo pat pamatinių sluoksnių. Ir jis visiškai teisus, kadangi dabartinė sistema, kai treneriais dirba kompetencijai alergiški LFF prezidento giminaičiai, artimieji ir nuolankūs federacijos viršūnėlėms personažai, yra vedanti į pražūtį.
Šio futbolo žiedo užaugintos jaunosios šalies futbolo „žvaigždės“ parduodamos antrarūšiams Europos klubams ir užriestomis nosimis į kairę bei į dešinę siuntinėja jų pralaimėjimus futbolo nykštukams aptarinėjančius futbolo aistruolius, o patys talentingiausi net nesibodi šlaistytis su pustuščiais alaus buteliais po Vilniaus senamiestį.
Šį molį ateityje bus priverstas minkyti ir I.Pankratjevo įpėdinis, kadangi vieša paslaptis, jog rinktinės kandidatų sąrašas sudaromas pagal didžiausių šalies futbolo duobkasių Stasio Stankaus ir Juliaus Kvedaro sudarytas schemas, o jose visa galva jaunąjį atžalyną vis dar pranokstančių Deivido Šembero ir Mariaus Stankevičiaus pavardžių nė su žiburiu nerasi.
Šį molį ateityje bus priverstas minkyti ir I.Pankratjevo įpėdinis, kadangi vieša paslaptis, jog rinktinės kandidatų sąrašas sudaromas pagal didžiausių šalies futbolo duobkasių Stasio Stankaus ir Juliaus Kvedaro sudarytas schemas.
LFF viršūnėlės ir toliau gali užsimerkti prieš tragiškus rezultatus, juoktis ir siuntinėti linkėjimus „siuvėjams“ bei Marijonams, tačiau net ištikimiausių rinktinės sirgalių kantrybės taurė jau išsemta – prieš rungtynes su šveicarais planuojamos prieš LFF valdžią nukreiptos akcijos ir demonstracijos.
Vis dažniau pasigirsta ir svarstymų, kad derėtų leisti valstybės institucijoms įsikišti į LFF veiklą, rizikuojant, kad šalies rinktinė keliems metams gali būti pašalinta iš Europos ir pasaulio čempionatų atrankos varžybų.
„Apsivalius“ iš vidaus po kelių metų būtų galima grįžti. Tokiomis sankcijomis FIFA dažniausiai baudžia Afrikos šalių federacijas, tačiau visi sutiks, kad procesai, vykstantys LFF, labiau primena laukinę Afriką nei civilizuotą Europą. Galbūt tai tikrai yra vienintelė išeitis?
