Ištrūkęs iš politikų gniaužtų ir nuo kupros nusimetęs sunkiausius bei daugiausia reputacinio purvo pripėduodavusius narius, Lietuvos futbolas demonstratyviai bandė kurti vilties iliuzijas apie šviesesnį rytojų.
Visgi pernelyg didelis dėmesys gynybinėms tranšėjoms galiausiai virto desperacija reguliuojant šalies futbolo kryptį.
Tyliai ir pamažu pūliavusios Lietuvos futbolo žaizdos virsta naujomis komplikacijomis. Daugiau nei dešimtmetį futbolininkų užauginti nesugebanti LFF jau yra nepajėgi surasti ir rinktinės trenerio.
Parklupęs, besiblaškantis ir beviltiškai pasimetęs. Atšipusiais nagais ir išmuštais dantimis. Lietuviškas futbolas vis labiau primena benamį, kuris žiemą yra priverstas glaustis laiptinėje.
Bet nekompetencijos stigma pažymėtas Vykdomasis komitetas ir toliau apatiškai leidžia jam riedėti į pakalnę. Stebėtis nereikėtų – iš veikėjų su nuokalnės mentalitetu kažin ar gali tikėtis daugiau.
Įpratome, jog šiomis dienomis Lietuvos rinktinė primena ne nacionalinę komandą, o švogerių ir agentų irštvą.
Labai tikėtina, jog viskas taip pat liks ir 2023-iaisiais, nes LFF vadovai ir vėl rodo savo neįgalumą.
Metų pabaigoje lietuviško futbolo klerkus krėtė baimės tirtulys bandant paskubomis sukurpti naują federacijos įstatų direkciją, tačiau, skyrę visas jėgas tam, jog išlaikytų savo burnas prie lovio, funkcionieriai akivaizdžiai užmiršo patį futbolą ir svarbiausią šių mėnesių uždavinį.
Šeši mėnesiai, o Lietuvos rinktinė yra priversta tempti be normalaus trenerio.
52-ejų vokietis Reinholdas Breu laikinu gelbėjimosi ratu tapo praėjusį birželį, kai durys galiausiai buvo parodytos su visais susipykusiam aštraus būdo Valdui Augustinui Ivanauskui.
Suprasdami, jog rinktinės gyvenimas ir darbas su „Ivanu Rūsčiuoju“ tapo nepakenčiamas, LFF generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius ir LFF prezidentas Tomas Danilevičius tąkart paskubomis surentė gudrų planą.
Į Vykdomojo komiteto posėdį, kuriame buvo sprendžiama V.A.Ivanausko ateitis, LFF galvos žengė puikiai suvokdamos, jog norint galvoti apie permainas, toliau savo kiemo interesų nematantiems Vykdomojo komiteto nariams privalo pasiūlyti triušį iš skrybėlės.
Priešingu atveju, viskas galėjo likti po senovei – kandidatų sąrašo ant stalo niekas neturėjo, gabumų užsiimti paieškomis – taip pat.
Buvo akivaizdu, kad VK nariai ir vėl ruošiasi nueiti paprasčiausiu įmanomu keliu ir sutartinai sukelti rankeles už dar vieną galimybę V.A.Ivanauskui. Nes taip lengviausia, nes V.A.Ivanauskas yra geras įtakingo suvalkiečio Žydrūno Buzo bičiulis ir jaunystės herojus.
Grėsė pezalai apie komandos „jauninimą“, konfliktai su rinktinės futbolininkais ir žurnalistais bei triuškinantys „blokai“ nuo bet kurio oponento, prieš kurį bandome eiti į aikštę.
Ilgaausiu iš cilindro tapo vokietis. E.Stankevičius ir T.Danilevičius likus maždaug savaitei iki lemiamo VK posėdžio susitiko su Reinholdu Breu ir LFF techniniam direktoriui pasiūlė laikinai perimti komandos vairą, kol bus surastas tinkamas specialistas.
52-ejų bavarietis ilgai nedvejojo. R.Breu visu tvirtumu čiupo šį šansą.
Balsavimo metu staigmenų išvengta, nors įdomių momentų būta. Sprendimą turėjo priimti 20 Vykdomojo komiteto narių. Trys iš jų – Ingrida Siliūnienė, Rimantas Žvingilas ir V.A.Ivanauską į šį postą kadaise pasiūlęs Ž.Buzas – posėdyje nedalyvavo.
Prasidėjus atviram balsavimui, staigmenų nesulaukta. 14 Vykdomojo komiteto narių ryžtingai pakėlė rankas už V.A.Ivanausko atleidimą. 3 susilaikė.
Tarp susilaikiusių – ir Dainius Širvys. Utenos apskrities futbolo federacijos prezidentas nerodė didelio entuziazmo, kai 2021-ųjų gruodį LFF nusprendė suteikti V.A.Ivanauskui dar vieną šansą ir paliko jį vyriausiojo trenerio poste. Visgi, kai strategas į rinktinę pradėjo kviesti jo sūnų Pijų, D.Širvys irgi jau nebuvo tikras, ar išsiskirti su treneriu – geriausias sprendimas.
Antruoju Jose Couceiro R.Breu netapo. Visi įsitikino, kad ant karvės uždėjus balną, ji žirgu nepavirs.
Keturios rungtynės – dvi lygiosios ir du pralaimėjimai. Debiutinis mačas išvis buvo pažymėtas su riebiu minuso ženklu. Prieš paskutines Tautų lygos akistatas su Farerais ir Liuksemburgu R.Breu svaičiojo apie dvi pergales, šešis taškus ir galimybę likti C divizione, tačiau viskas baigėsi absoliučiu fiasko.
Pirmasis kėlinys su Farerų salomis buvo viena slogiausių sudegusio teatro scenų, kokią yra regėjęs net visko matęs LFF stadionas. Tos 45 minutės aiškiai parodė, kad naujasis rinktinės „treneris“ nepažįsta futbolininkų, nežino jų pozicijų, jau nekalbant apie kažkokias asmenines savybes.
Tapo aišku, jog karalius yra nuogas. Lietuva įnirtingai gynėsi ir žaisdama su Europos futbolo nykštukais namuose sunkiai pereidavo aikštės vidurį.
Neadekvačius sprendimus aikštėje papildė dar neadekvatesni kliedesiai po rungtynių. R.Breu gyrė vyrus, „skaičiavo“ savo komandos pavojingus epizodus ir įžūliai melavo, jog jo rinktinė buvo geresnė, nors iš tiesų jo komanda priminė mumiją, kurios griaučius teprilaikė kosmetinis binto sluoksnis.
LFF keltų uždavinių vokietis neįvykdė, Lietuva nudardėjo prie silpniausio Tautų lygos diviziono.
Vokiški vaistai neveikė, nepatenkinti sirgaliai pradėjo reikalauti kito gydytojo, bet su permainomis akivaizdžiai buvo delsiama...
O kaip kitaip, jei už rinktinės stratego paieškas atsakingas pats R.Breu, kuris niekada neslėpė noro ir ambicijų sugrįžti prie trenerio darbo?
Tačiau viena yra norėti, visai kas kita – sugebėti. Gal Lietuvos futbolui istoriškai ir krinta nepalankios kortos, bet kai prie stalo sodiname populistą, tai jis ir kozirių bei tūzų gauna kur kas rečiau.
Net kai R.Breu prieš Baltijos taurės kovas pareiškė, jog komandai nekelia jokių rimtesnių uždavinių, suprask, su tokio lygio žaidėjais mes nelabai ko galime ir tikėtis, LFF galvos į tai sureagavo nebyliais tūpsniais. Galima tik priminti, kad ta pati federacija savo VK posėdyje rinktinei buvo iškėlusi aiškų tikslą – laimėti trofėjų, kurio lietuviai savo rankose nelaikė nuo 2010-ųjų.
Galiausiai ir šiame keturių komandų turnyre Lietuva liko paskutinė.
R.Breu kliudė visus įmanomus barjerus, kokie tik pasitaikė jo neilgame kelyje apsimaukšlinus juodą hummelio striukę su stilizuotu vyčiu.
Ir tada atėjo 2023-iųjų sausio 18-oji. E.Stankevičius įsmuko į įšalusią LFF stadiono spaudos konferencijų salę ir paskelbė šalies futbolui dar šaltesnę naujieną.
R.Breu greičiausiai liks.
Tiesa, „greičiausiai liks“ nėra tas pats, kas „lieka“.
Akivaizdu, kad trečiadienį įvykiai Vykdomajame komitete nesiklostė pagal iš anksto E.Stankevičiaus nubraižytą scenarijų.
Paskutiniu darbotvarkės klausimu turėjo būti tvirtinamas tiek pats R.Breu, tiek jo atsirinkti kandidatai į jaunimo rinktinių trenerių pozicijas. Bet viskas užtruko ilgiau nei planuota, spaudos konferencija prasidėjo 45 minutėmis vėliau nei žadėta.
Vietoj iš 2–3 pagal pirminį planą kalbėti turėjusių asmenų konferencijų kambaryje pasirodė vos vienas – E.Stankevičius.
Ir tada pranešė naujieną, jog jokios naujienos nėra.
Visą šalies žiniasklaidą sukvietęs ir paskelbti naują rinktinės trenerį žadėjęs LFF vadovas sunkiai gaudė kvapą po prieš keliolika minučių gauto niukso.
E.Stankevičius atrodė sutrikęs, išblyškęs, nebūdingai sau tarsi grūmėsi su progresuojančiu liežuvio paralyžiumi bei painiojosi mintyse bandydamas suskaičiuoti tariamus R.Breu kandidatus.
Tai nebuvo E.Stankevičiaus komforto zona.
Akivaizdu, kad ne visiems Vykdomojo komiteto nariams patiko, jog LFF vairą ir toliau norima palikti žmogui, kuris nesupranta, į kurią pusę jį reikia sukioti.
Radosi tokių, kurie garsiai reiškė nepasitenkinimą, jog aukoti dar mažiausiai vienerius metus be rezultatų, be idėjų, be krypties yra pražūtinga.
Dauguma kitų niršo, jog viskas daroma paskubomis ir neįsigilinus į situaciją – tiesiog primygtinai prašoma kelti rankas už R.Breu atrinktą trenerių sąrašą, neišanalizavus konkrečių pavardžių, neįvertinus pliusų ir minusų. Nemažai daliai VK narių nuostabą kėlė ir vokiečio atrinktos kandidatūros.
Sprendimo priėmimo procesas strigo, rankos nekilo, R.Breu springo iš nepasitenkinimo.
Laikas tiksėjo, dujiniai šildytuvai virpino LFF konferencijos drėgną orą ir nejaukią tylą, žiniasklaidos atstovai laukė.
Tada pasirodė generalinis sekretorius ir pranešė, kad trenerio klausimas atidedamas iki sausio 30-osios, nes R.Breu sąraše pritrūko U19 trenerio, mat į šias pareigas nusižiūrėtas italas Fabio Mazzone pačią paskutinę akimirką pabėgo į Daniją, susiviliojęs šios šalies antros lygos klubo trenerio asistento pozicija.
Buvo akivaizdu, kad tokiu būdu LFF bando pudruoti karčią ir nepatogią realybę, o tai daryti pasiųstas tas, kuris liežuvį miklina geriausiai.
Aistras LFF generalinis sekretorius nugesino, futbolo visuomenę ir Vykdomojo komiteto narius paruošė psichologiškai, jog galima pratintis prie minties, kad R.Breu liks savo poste, dar spėjo išrašyti sprigtą kolegai Aurimui Budraičiui, posėdžio išvakarėse klaidingai paskelbusiam, jog U19 rinktinė bus patikėta V.A.Ivanauskui.
Kalba buvo trumpa, be aiškių atsakymų, akivaizdžiai signalizavusi, jog LFF laukia dvi karštos savaitės.
Generalinis sekretorius bandė laikytis oriai ir romiai, tačiau paslėpti apmaudą sekėsi sunkiai.
Užteko nepilnų metų, jog neaiškūs R.Breu judesiai Lietuvos futbolo visuomenę išvargintų ir suerzintų, tad buvo naivu šį nekompetencijos gaisrą gesinti benzinu ir tikėtis, kad Lietuvos futbolo „geradarį“ liepsnos tik gražiai apšvies, bet jo nenudegins.
E.Stankevičius pabandė, bet nusvilo ir pats.
Viešojoje erdvėje LFF paveikslą tapančiam kauniečiui buvo pasiųstas aiškus signalas, jog neribotas naudojimasis savo carte blanche gali greitai baigtis talentingos asmenybės žlugimu.
Kad ir kaip puikiai viešojoje erdvėje išnaudoja kalbos dovaną ir talentingai atmušinėja politikų atakas, nevaisingos rinktinės trenerio paieškos aiškiai parodė, kad ne su visomis svarbiausiomis užduotimis LFF generaliniam sekretoriui pavyksta susitvarkyti.
Tai, jog per pusę metų LFF nepajėgė rasti vyriausiojo trenerio – pirmiausia E.Stankevičiaus atsakomybė. Jis yra samdomas darbuotojas, atsakingas už visą federacijos ūkį ir įvairių grandžių sklandų darbą.
Tiesa, nusimesdamas dalį atsakomybės, jis šią užduotį delegavo R.Breu, bet vokiečio kandidatūrą į techninio direktoriaus postą Vykdomajam komitetui įpiršo būtent E.Stankevičius ir T.Danilevičius.
Nesugebėjusios susitvarkyti pačios, šnekančios LFF galvos šiai užduočiai pasamdė tokį, kuris, akivaizdu, irgi yra niekam tikęs.
Didžiausią atlyginimą gaunantis LFF darbuotojas sočiai minta ir imituoja rinktinės trenerio darbą, užuot atlikęs funkcijas, kurioms atlikti ir buvo pasamdytas.
Laikas bėga ir kiekvieną dieną Lietuvos futbolas atsilieka. Ta vinis, kuri kliūva, turi būti įkalta. Arba ištraukta. Taip LFF buvo visada.
Bet kurioje šiuolaikinėje verslo bendrovėje toks neįgalumas baigtųsi atleidimo lapeliu, o 13 mln. eurų metiniu biudžetu disponuojančios LFF vadovybė nuolat pabrėžia, jog būtent tokia organizacija ir taikosi būti.
Taigi spaudimas E.Stankevičiui didėja. 35-erių kauniečio pečius dabar slegia tokia įtampa, kokios jis nejautė nuo pat 2018-ųjų spalio, kai buvo paskirtas LFF generaliniu sekretoriumi.
Ilgą laiką federacijos koridoriuose jį saugojo tvirtas Arūno Pukelio užnugaris, neretai net užlipus ant to paties grėblio, gumbus susirinkdavo kiti.
Visgi po naujųjų LFF įstatų tvirtinimo jėgos pusiausvyra turi potencialo pasikeisti iš esmės. Vasario 28-ą dieną Kaune bus renkamas naujas LFF Vykdomasis komitetas. Jau be A.Pukelio, Ž.Buzo, Dainiaus Šumausko.
Naujasis Vykdomasis komitetas samdys ir naują generalinį sekretorių. Nesugebėjimas per pusmetį surasti rinktinei trenerio E.Stankevičiui gali atsirūgti. Virsti inkaru, nugramzdinsiančiu kaunietį į dugną ir užbaigsiančiu jo karjerą federacijoje.
Atmosfera įkaitusi iki raudonumo. Stipinai laksto, bet ratas geriau nesisuka. Vykdomasis komitetas trečiadienį paspaudė „pauzę“, bet panašu, kad E.Stankevičiui šios pertraukos reikia netgi labiau – akivaizdu, kad patikėti visus žetonus R.Breu buvo klaida ir ji kainuoti gali labai brangiai.
Tiesa, yra blausi tikimybė, kad per artimiausias dvi savaites staiga stebuklingai viskas pasikeis.
15min žiniomis, R.Breu savo užrašinėje turėjo pasibraukęs porą „žinomų specialistų iš užsienio“, bet apie subalansuotą biudžetą ir mažėjančias skolas pasitaikius bent menkiausiai progai mėgstančiai postringauti LFF valdžiai jie pasirodė pernelyg brangūs.
Visgi laikas bėgo, variantų nebuvo, LFF vadovai save įspietė į kampą. Galbūt sugrįžimas prie R.Breu užrašinės ir yra vienintelė likusi galimybė, kuri gali išgelbėti tiek E.Stankevičių, tiek R.Breu, tiek Vykdomąjį komitetą.
Atrodo, jog tai yra paskutinis vilties šiaudas, kuris dar gali padėti išsikepurnėti iš beviltiškos padėties bei bent šiek tiek kilstelti federaciją futbolo visuomenės ir sirgalių akyse. Tai vienintelis likęs variantas, kurio Lietuvos futbolas dar nėra bandęs.
