Trečiadienio popietę surengta Lietuvos futbolo federacijos (LFF) spaudos konferencija galėjo duoti nemažai atsakymų į visiems rūpimus klausimus, tačiau galiausiai viskas baigėsi gėdos gaisro gesinimu benzinu. LFF specialistai dar kartą parodė, kad jų viešųjų ryšių žinios nesiekia toliau pradžiamokslio. Gausiomis pajėgomis užsėsti stalą LFF vadovai tikrai moka, tačiau kai prie jo reikia protingai pašnekėti – išeina visiškas šnipštas.
Nors į geltonai žalią Lietuvos rinktinės aprangą kojas šluostosi kas netingi, į bet kokius žurnalistų klausimus apie bręstančią revoliuciją, visuomenės nepasitenkinimą bei galimą trenerio atleidimą LFF generalinis direktorius Edvinas Eimontas kankliavo tomis pačiomis banaliomis frazėmis, dažniausiai nusukdamas temą į visuomeninius projektus, ateityje užauginamus ronaldus, skaičiuojamas aikštes ir pan.
Skaudžiausia buvo matyti sušaudymui pasodintą Arminą Narbekovą, kuris savo autoritetu tarsi turėjo pridengti LFF vadovus nuo kritikos atakų. Olimpinis čempionas visą valandą jautėsi tarsi nesavas, o keli trumpi pagal pareikalavimą komentarai akivaizdžiai liudijo, kad užsispyrusiam žemaičiui dėl dabartinės situacijos skauda ne mažiau nei LFF kritikams.
O į kokias beprotybės plynes tarsi pabaidytas arklys bėga jo buvęs kovų bendražygis I.Pankratjevas, suvokti jau tampa sunku. Vilijampolės skersgatviuose užaugęs kaunietis ne tik neišdrįso prisiimti atsakomybės dėl prasčiausių per visą šalies futbolo istoriją rezultatų, tačiau ir prisipažino, kad rinktinės sudėtį sudarinėja prisiskaitęs lietuviškos spaudos.
O į kokias beprotybės plynes tarsi pabaidytas arklys bėga jo buvęs kovų bendražygis I.Pankratjevas, suvokti jau tampa sunku.
Ar gali rinktinei vadovauti žmogus, kuris nedrįsta paskambinti ir pakalbėti su geriausiu pastarojo dešimtmečio Lietuvos futbolininku Deividu Šemberu ir paklausti jo asmeninės nuomonės? Ar gali rinktinei vadovauti žmogus, kuriam net futbolo nykštukų įvarčiai vaidenasi tarsi snaiperio šūviai?
Įmuškit daugiau ir po to nereiks drebančiu balsu ir nuleistomis akimis teisintis, kad iš aštuonių smūgių į mūsų vartus šeši baigėsi įvarčiais. O jei prisiminsime tai, kad prieš šias dvi kontrolines rungtynes su Vengrija ir Malta treneris prioritetiniu tikslu buvo išsikėlęs gynybos gerinimą, tokie militaristiniai svaičiojimai išvis atrodo kaip su blaiviu protu prasilenkianti išdaiga.
Lazdos su vienu galu nebūna, o kur trečiadienio popietę buvo kitas šiandieninės lietuviškos futbolo tragedijos kaltininkas, lieka paslaptis. Architektas, slabodkiškais metodais suprojektavęs kreivus Lietuvos futbolo rūmus, nėrė į krūmus.
Architektas, slabodkiškais metodais suprojektavęs kreivus Lietuvos futbolo rūmus, nėrė į krūmus.
Visgi sekmadienį Julius Kvedaras grįš ir kaip tikras „bachūras“ iš svarbiems asmenims skirtos ložės savomis akimis galės pamatyti ne tik dar vieną Lietuvos futbolo kataklizmą, tačiau ir didžiulę prieš jį ir jo šutvę nukreiptą protesto akciją.
Prie Baltijos krantų bręstanti futbolo revoliucija, ko gero, apsieis be Pietų šalims būdingų supuvusių pomidorų ar kiaušinių mėtymo, bet savo žodį bent saujelė tikrųjų sirgalių, kuriems Lietuvos futbolas iš tiesų rūpi, tikrai tars.
Nors kita vertus – jei nori kiaušinienės, būtina sudaužyti kiaušinius.
