Lietuvos futbolas vėl stovi kryžkelėje. Tų kryžkelių per pastaruosius tris dešimtmečius buvo ne viena ir ne dvi, tačiau kad ir kurį kelią mes pasirinkdavome, jis vis tiek vesdavo į niekur. Taip yra ir šį kartą – prošvaisčių nematyti, vaistai neveikia ir artimiausius kelis metus neveiks, bet gydytoją, kuris ieškotų naujų receptų, reikia keisti jau dabar. Pasirinkimas – aiškus ir ryškus, kaip tamsoje šviečiantis telefono ekranas.
Kodėl?
V.A.Ivanauskas visada buvo tas treneris, kuris tarsi ugniagesys iškviečiamas į karštus taškus. Kai kuriose šalyse, kaip Škotija ar Kipras, su savo užduotimis kaunietis tvarkėsi sėkmingiau, kitur – Vokietijoje, Rusijoje, Azerbaidžane ar Lenkijoje – liepsnojančių laužų neužgesino. Šį rudenį gaisrininką į skausmingai Europos futbolo dugną braukiojančią rinktinę iškvietė ir LFF, bet žarnos, kurias su savimi atsivežė pastaruosius dvejus metus niekur nedirbęs specialistas, pasirodė sutrūkusios ir per trumpos. Ir tada eilinį kartą susitaikėme su skaudžia realybe – gyvenime atsikelia viskas, net Kauno „Žalgiris“ Eurolygoje, bet ne lietuviškas futbolas...
Apie rinktinės trenerio kėdę 55-erių kaunietis svajojo seniai, bet visai neįvertino, kad darbo specifika nacionalinėje komandoje ir klube kardinaliai skiriasi. Viena, kai savo futbolininkus tu gali skatinti ar auklėti reguliuodamas algalapių skaičiukus. Visai kas kita, kai tuos pačius auklėjimo metodus pradedi taikyti dirbdamas su vyrais, kurie aukoja trumpas atostogas, su persėdimais beldžiasi iš Kazachstano, Azerbaidžano ar Rumunijos ir kas kartą susirenka kankorėžius iš žiniasklaidos bei sirgalių.
Valdas Augustinas to nepamatavo. Jis nusprendė atakuoti taip, kaip geriausiais profesionalios karjeros laikais. Išvarydamos pirmtaką Valdą Urboną, LFF galvos vebleno apie drausmės stygių, tad naujasis vairininkas iš karto skubėjo teisinti lūkesčius ir būti griežtas, kopijavo Jasikevičiaus „tvirto kumščio“ politiką bei žadėjo „vokišką tvarką“.
Bet toks agresyvus įsiveržimas į rinktinės vidų virto absoliučiu fiasko. Per keletą pirmų dienų treneris susiėdė su ne vienu žaidėju ir tapo ypač nepopuliari figūra rinktinės stovykloje. Staiga įsisukęs COVID-19 situaciją tik dar labiau paaštrino. Net ir su koronaviruso diagnoze treneris, pasak mačiusiųjų, esą marširavo po viešbučio koridorius, organizavo darbą bei susitikimus su žaidėjais ir personalo nariais. Po tokio elgesio daug kam atvipo lūpos, reputacijos taškai pradėjo tirpti, vieno geriausių visų laikų šalies futbolininkų charizmos rutinizacija prasidėjo dar jam net normaliai nepradėjus darbo.
Jam kur kas svarbiau buvo būti autoritetu prieš LFF vykdomojo komiteto narius.
V.A.Ivanauskas per stipriai užatakavo, neatsižvelgęs, jog Lietuvos rinktinė visada buvo komanda, kuri pirmiausia galvoja apie gynybą. Įvedinėti savo tvarką specialistas ėmėsi naudodamas jėgą ir baksnodamas į pageltusias laikraščių nuotraukas, kuriose „Ivanas Rūstusis“ vilki „Hamburger SV“ aprangą ir visai nekreipdamas dėmesio į tai, kad dabartinė karta laikraščių neskaito ir greitai skrolina ne tik telefonuose, bet ir gyvenime.
Žvaigždės yra tam, kad į jas žiūrėtume, o ne tam, kad liestume... Šiais laikais jaunų futbolininkų autoritetą gali užsitarnauti tik pagarba, darbu ir rezultatais. Tik tada ir tavo praeities laimėjimai rūbinėje įgaus kažkokį svorį. Visa tai puikiai suprato vienintelis lietuvis UEFA Čempionų lygos laimėtojas Edgaras Jankauskas, pirmiausia savo auklėtinius vertinęs per žmogiškumo ir tik po to per profesionalumo prizmę. V.A.Ivanauskas rinkosi kitą kelią – jam kur kas svarbiau buvo būti autoritetu prieš LFF vykdomojo komiteto narius, bet su keiksnojimais įsiveržęs į komandos rūbinę kaipmat gavo futbolininkų „bloką“. O ko vertas dirigentas be orkestro?
Bet net ir praradęs rūbinę, treneris leidosi į kitus karus, užuot susikoncentravęs į savo tiesioginį darbą. Negalima su tavimi dirbantiems žmonėms atkišti vidurinio piršto, bet panašu, kad būtent tai V.A.Ivanauskas ir darė. Iš pradžių spaudos konferencijoje panoro praretinti dantis žiniasklaidos atstovams, po to jau atsiprašinėjo ir pabrukęs uodegą ėmė suokti idilišką dainelę apie pasiektus uždavinius, žaidimu pagaliau besimėgaujančius žaidėjus, pasikeitusį mentalitetą ir fizinę futbolininkų būklę. Trenerio nelaimei, prieš tai dar būdavo 90 minučių futbolo ir žmonės savo akimis matydavo, kaip yra iš tikrųjų.
Situaciją galėjo gelbėti rezultatai ir trenerio profesionalumas, bet nebuvo nei vieno, nei kito. E.Jankausko laikais kiekvienas rinktinės žaidėjas gaudavo šūsnį lapų su varžovų komandos analize, dabartinio štabo nariai su V.A.Ivanausku priešaky ne kartą yra klausinėję tų pačių žaidėjų, kuriose pozicijoje jie žaidžia ar kandžiai replikavę, jog keli pakviesti į komandą tik todėl, kad yra kairiakojai.
Atsispyrus nuo tokios kasdienybės, vis mažiau stebina, kad pirmajame lange V.A.Ivanauskas pritrūko puolėjų, trečiajame susidūrė su rimtomis problemomis gynybos linijoje, kai sukrapštė vos keturis šios pozicijos žaidėjus.
Su nuokalnės mentalitetu į kalną kopti nepradėsim.
Bene geriausiai lietuviško futbolo beprasmybę ir beviltiškumą iliustravo pastaroji akistata su Kuveitu – varžovu, kurį, anot V.A.Ivanausko, vyrai privalėjo įveikti. Pirmo kėlinio pabaigoje praleidus netikėtą įvartį ir šeimininkams atsiliekant treneris buvo priverstas iš aikštės išimti nuvargusį vienintelį nominalų puolėją Karolį Laukžemį. Vietoj jo aikštėje pasirodė saugas Justas Lasickas, nes Edgarui Dubickui leista anksčiau laiko sugrįžti į Italiją. Vienintelis kitas puolėjas – aštuoniolikmetis Armandas Kučys – tokiam ankstyvam debiutui dar nebuvo pasirengęs. Lyginti rezultatą Lietuva bandė neturėdama nei vieno tikro puolėjo. Po kiekvieno lango skundžiamasi dėl didžiulio lyderiams tenkančio krūvio, bet geriausius komandos žaidėjus Arvydą Novikovą ir Fiodorą Černychą tame pačiame mače V.A.Ivanauskas buvo priverstas drožti iki pat pabaigos, nes treneriui žūtbūt buvo reikalinga pergalė, galėjusi palikti bent kiek daugiau varžtų siūbuojančioje kėdėje. Ir tai buvo nieko nelemiančios draugiškos rungtynės...
Mes nesame pajėgūs kontroliuoti procesų aikštėje žaisdami prieš Italiją ar Šveicariją, bet nusivežti daugiau nei keturis gynėjus į Belfastą tikrai galima. Ir jei negali šitas treneris, reikia ieškoti tokio, kuris galės.
Visi šie pavyzdžiai žymi aiškią alergiją kompetencijai ir vizijos neturėjimą, o būtent tai yra dalykai, kuriais mes dar galime bandyti neatsilikti nuo viso futbolo pasaulio. Smulkios klaidos mutuoja į sistemines problemas, varžovai bėga naujausiais sportiniais bateliais, kai mes velkame nesunešiojamas medines klumpes ir likus V.A.Ivanauskui, ši praraja tik didės. Su nuokalnės mentalitetu į kalną kopti nepradėsim.
Visgi diskusijų dėl trenerio ateities kyla, o tai reiškia, kad tris pastaruosius mėnesius V.A.Ivanausko tapytas Lietuvos futbolo paveikslas nebuvo tik juodas. Pergalė prieš Bulgariją ir jaunų žaidėjų integravimas – dvi priežastys, teikiančios treneriui vilčių. Edgaras Utkus, Benas Šatkus, Linas Mėgelaitis – jauni šalies talentai, kuriems buvo suteiktas šansas ir juo futbolininkai pasinaudojo.
Visgi kaina, kuri sumokėta, yra per didelė. Konfliktai tarp rinktinės trenerių ir žaidėjų nėra naujiena. E.Jankauskas privačiame pokalbyje su Sauliumi Mikoliūnu, užčiuopęs, jog žaidėjo žodžiai prasilenkia su tikrove, šio veterano karjeroje buvo padėjęs tašką. V.Urbonas taip pat mįslingai, bet patyliukais pradėjo nekviesti Ernesto Šetkaus, nors visada rasdavo vietą savo žentui. V.A.Ivanausko laikotarpiu iečių lūžo daugiausiai ir jos lūždavo garsiai. Jau pirmos stovyklos metu strategas susiriejo su Modestu Vorobjovu ir šis apie stratego metodus prabilo viešai. Po antrojo lango dėl nuolatinio trenerių rėkimo į rinktinę atsisakė važiuoti ir Rolandas Baravykas (tiesa, pats futbolininkas teigia, jog neatvyko į stovyklą nenorėdamas prarasti vietos klubo starto sudėtyje, nes būtent taip yra nutikę kiek anksčiau). L.Mėgelaičio integracija taip pat kainavo du panašaus lygio žaidėjus. Akivaizdu, kad M.Vorobjovo V.A.Ivanausko rinktinėje daugiau nebus. Modesto porininku buvęs ir solidžiai prie V.Urbono žaidęs Domantas Šimkus dabar taip pat yra nugrūstas į atsarginių suolo galą ir nuo jo atkeliamas ypač retai, nors nuolat žaidžia savo klube Azerbaidžane. Jau esam pritrūkę gynėjų ir puolėjų, nenustebsime, jei netrukus pradės stigti ir saugų, nes susitarti dėl žaidėjų pasidalijimo su U21 rinktinės treneriu Mariumi Stankevičiumi V.A.Ivanauskui sekasi sunkiai ir neretai šios diskusijos baigiasi konfliktais.
Sakysite, kad futbolo esmė yra suvokti tai, ką žino kiekvienas sodininkas, svarbiausia – kantrybė? Visiška tiesa, bet šie trys V.A.Ivanausko mėnesiai parodė, kad sprendimą daryti būtina jau dabar. Nesvarbu, ką rodo turnyro lentelė – ne taškai joje šiuo metu yra svarbiausia – bet buvo per blogai, kad mindžikuotume toje pačioje vietoje dar bent dvejus metus, varžtų reikia stipresnių.
E.Jankauskas turėjo kvalifikuotus asistentus, sukūrė analitiko poziciją, į rinktinės gyvenimą atnešė vakarietišką bendravimo kultūrą ir mentalitetą. V.Urbonas šią kartelę gerokai mestelėjo ir leido LFF sutaupyti – jam nereikėjo nei asistentų idėjų, nei analitikų. Prie dabartinio trenerio chaosas dar didesnis – asistentas Tomas Ražanauskas išvis nedalyvauja stovykloje, nes išvyksta į Slovėniją su devyniolikmečių rinktine, o iš Berlyno pasikviestas Davidas Bergneris į V.A.Ivanausko vokiškus niurnėjimus panosėje atsako linksėdamas galvą tarsi ant taksi automobilio panelės padėtas žaislinis šuniukas.
Akivaizdu, kad Lietuvos futbolo kardiogramoje – tiesi linija. Esame priversti jungti defibriliatorių ir geriausia – užsienietišką. Garantijos, jog jis veiks, nėra, tikėtis, kad sulauksime panašaus stebuklo, kokį prieš dešimtmetį sukūrė Jose Couceiro, sunku. Bet štai Armėnijos rinktinės pavyzdys teikia vilčių. Pasisamdę 66-erių buvusį „Sevilla“, Bilbao „Athletic“ ir La Korunjos „Deportivo“ trenerį Joaquiną Caparrosą armėnai įkvepiančiai trimis pergalėmis pradėjo pasaulio čempionato atranką. Vėliau buvo tai, kas po entuziastingo starto nutiko ir E.Jankauskui – varžovai greitai identifikavo, ant kurių grėsmės laukelių visada yra statoma, o naujų žetonų savo kukliame ryšulėlyje maža šalis tiesiog neturėjo. Bet tuos kelis mėnesius Armėnija gyveno tikėjimu ir viltimi. J.Caparrosas mokė žaisti, nubrėžė kryptį, o dabar jau federacijos vadovai rinksis – nori ja eiti ar ne.
Akivaizdu, kad Lietuvos futbolo kardiogramoje – tiesi linija.
LFF taip pat gali imti ir pabandyti. Žinoma, į lauko tualetą įstačius šarvuotas duris, už jų vis tiek bus tualetas, bet bent jau būsime pabandę, nes paskubomis iš kuklaus lietuviško trenerių akvariumo traukiami specialistai svajonių nepildo. Federacijai tai būtų proga žengti į priekį įvaizdžio prasme ir parodyti, kad 9 mln. eurų metinio biudžeto organizacija pinigų suranda ne tik tada, kai reikia samdyti krūvą teisininkų, kad šie padėtų užčiaupti vlogerį iš miegamojo.
Dėdami milijoną ant stalo federacijos šulai pasiųstų aiškią žinutę, jog yra pasiruošę gyventi kitaip, bet tikriausiai taip niekada nebus, nes pagal bachūriškas taisykles suprojektuotoje organizacijoje savi interesai visada būdavo aukščiau už patį futbolą ir jo įvaizdį.
Federacijos vadovams reiktų dirbti, ieškoti, traukt į viešumą ne kur nors Ugandos balose sumirkusią pliušinę marionetę, bet normalų trenerį, kurio kompetencija įskaičiuota į kainą, ir prisiimt atsakomybę. Skamba kaip dar vienas vertybinis ir profesionalumo išbandymas? Tikrai taip, o tokių LFF galvos niekada nelaikydavo.
Jei ne asmeniniai ryšiai, apie V.A.Ivanausko tinkamumą likti šiose pareigose net nekalbėtume. Visgi jeigu ne tie patys asmeniniai ryšiai, niekas į šią kėdę Valdo Augustino ir nebūtų paskyręs. Kai šveicarai Vilniuje dar iki pertraukos išardė mūsų komandą į smulkias detales, LFF stadiono VIP tribūnoje sėdėjęs Tomas Danilevičius tik gūžčiojo pečiais ir nežinojo, kur dėti išsigandusias akis. Jis aiškiai regėjo ant Lietuvos futbolo užslinkusią tamsą, bet pirštą ant elektros jungiklio jau kuris laikas laiko ne jis, o kur kas įtakingesni vykdomojo komiteto nariai iš Marijampolės ir Tauragės.
Legendinis futbolininkas gavo šansą, pabandė ir užteko vos trijų mėnesių, jog pamatytume, kad tėra prastas virėjas didesnėse Europos futbolo gastronomijos šventėse. Prarūgusią lietuvišką sriubą iš puodo pilti ir virti šviežią kvieskime naują trenerį.
Verdiktas paprastas – V.A.Ivanausko palikti negalima, atleisti.
