Net jeigu tame čempionate nedalyvauja Lietuvos rinktinė – tai taip pat anokia problema.
Premjerė Ingrida Šimonytė yra minėjusi, kad ledo ritulys jai – viena mėgstamiausių sporto šakų, „kurios televizijos transliacijų ji įprastai neperjungia“.
Galbūt dėl to ketvirtadienio popietę ministrė jungėsi skaipu su Tarptautinės ledo ritulio federacijos (IIHF) prezidentu Rene Faseliu ir pradėjo diplomatinį žodžių žongliravimą, tarsi pasišovusi išspręsti vieną didžiausių krizių per šios organizacijos istoriją.
Stopkadras iš I.Šimonytės ir 70-ečio šveicaro pokalbio kaipmat apskriejo šalies žiniasklaidą, o įkandin premjerei viešais pasisakymais apie pasaulio čempionatą Lietuvoje patrauklumo taškus pradėjo rinkti visi, kas netingi: užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, sporto viceministras Linas Obcarskas, Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas, Kauno miesto galva Visvaldas Matijošaitis, guvus diplomatas Vygaudas Ušackas.
Visų jų nuomonė ta pati – vėjui papūtus į Lietuvos bures, atėjo metas lipti pro atsivėrusį galimybių langą, tad imam ir darom. O apie norus ir ambicijas kalbame kuo garsiau ir įvairiau.
Visgi vietoj gaivaus oro gūsio gavome politinį pirstelėjimą, nes iš Baltarusijos atimto čempionato rengti Lietuvoje niekas niekada neplanavo, neplanuoja ir neplanuos.
Patirtis, kurios (ne)trūksta
Kad Lietuvos pusėn IIHF niekada net nesidairė, puikiai iliustruoja R.Faselio pučiami burbulai po vaizdo pokalbio su I.Šimonyte.
Po jo šveicaras TASS agentūrai dėkojo lietuviams už norą padėti, tačiau pripažino, kad mūsų kandidatūros IIHF rimtai net nesvarstė. R.Faselio teigimu, Lietuva neturi tokios renginių organizavimo patirties kaip kitos svarstomos gelbėtojos Slovakija ar Danija, todėl iš karto atsiduria už jų nugarų.
Visgi tai yra visiški abejingumo plėve aptraukti paistalai, kuriuos tinkamai išgirsti lietuviams pritrūko arba kompetencijos, arba noro. Visi puikiai supranta, kad ledo ritulys Lietuvoje tikrai nėra toks populiarus kaip Slovakijoje ar Danijoje, tačiau organizuoti aukščiausio lygio sporto renginius arenose mūsiškiai sugeba vos ne geriausiai visoje Europoje.
2011-ųjų Europos krepšinio čempionatas naujutėlaitėse arenose penkiuose skirtinguose miestuose organizacine prasme iki šiol lenkia visus R.Faselio eroje organizuotus IIHF čempionatus. Tuomet lietuvių neišgąsdino net tai, kad likus metams iki pirmenybių FIBA nusprendė padidinti dalyvių skaičių nuo 16 iki 24. Su staiga atsiradusiais iššūkiais mūsiškiai dorojosi sklandžiai, o puikaus darbo vaisius skina iki šiol. Sėkmingai arena operuojantis „Žalgiris“ kiekvienais metais įvardijama kaip pavyzdinė Eurolygos organizacija, o Paulius Motiejūnas ne kartą buvo renkamas geriausiu vadovu. Lietuvių sugebėjimus, potencialą bei vieną geriausių arenų Europoje įvertino netgi Tarptautinė futbolo federacija (FIFA), patikėdama mūsiškiams šiemet įvyksiantį salės futbolo pasaulio čempionatą.
Sakysite, turėta omeny patirtis ledo ritulyje? Mūsiškių rezultatai puikūs ir čia. Per pastarąjį dešimtmetį jau esame organizavę du žemesnio rango pasaulio IB grupės čempionatus (2014 m. Vilniuje ir 2018 m. Kaune) ir abu šie turnyrai praėjo ypač sklandžiai, o tokio susidomėjimo ir lankomumo rodiklių nebuvo nė vienoje kitoje šalyje.
Taip, minėti turnyrai yra visai kito lygio, vos su šešiomis komandomis, o ir taisyklės bei reikalavimai radikaliai skiriasi nuo tų varžybų, kuriose kaunasi elitas, bet R.Faselio sapalionės apie lietuvių nepatirtį neturi jokio pagrindo. Tiesa yra kur kas banalesnė – daugiau nei per du dešimtmečius šveicaro suręstame garde pirmenybę visada turėjo didesnis gyvulys.
Kaip lietuvių kontekste atrodo pasaulio ledo ritulio čempionatai? Tai viso labo šešiolikos komandų turnyras, kurio organizavimui dažniausiai užtenka vos dviejų miestų. Šiemetinis turnyras bus jau 84-as ir iki šiol per visą istoriją tik devynis sykius pirmenybės buvo organizuojamos trijuose miestuose: 1955, 2001 ir 2010 m. – Vokietijoje, 1991, 1997 ir 2003 m. – Suomijoje, 1994 m. – Italijoje, 1999 m. Norvegijoje, 2002 m. – Švedijoje.
Daugiau nei per du dešimtmečius šveicaro suręstame garde pirmenybę visada turėjo didesnis gyvulys.
Objektyviai vertinant infrastruktūros ir organizacine prasme už Lietuvą būtų sunku surasti geresnį variantą, tačiau R.Faselis kur kas noriau kalba apie Herningo (Danija) patirtį organizuojant Europos moterų rankinio čempionatą ar prieš dvejus metus Bratislavoje (Slovakija) vykusį pasaulio čempionatą.
Kaip šuniui penkta koja
Pristatydami savo ambicijas lietuviai ne kartą pažymėjo, kad nori draugiškai padėti šiauriniam kaimynui, tačiau panašu, kad be porininko staiga likusiems latviams ši pagalba irgi visai nereikalinga.
Nepagarbos šlakelį iš pažiūros pagarbiame kaimynų elgesyje puikiai iliustruoja Latvijos ledo ritulio federacijos galvų abejingumas. Maždaug prieš mėnesį kolegai Kęstui Rimkui Latvijos ledo ritulio federacijos generalinis sekretorius Viesturas Koziolas užsiminė, kad kalbėjosi su lietuviais bei aiškinosi situaciją mūsų šalyje dėl viešbučių ir arenų.
Visgi šiomis savaitėmis tos pačios Latvijos ledo ritulio federacijos prezidentas Aigaras Kalvitis BNS kategoriškai jau pareiškė, kad su lietuviais apie pasaulio čempionato rengimą niekas nekalbėjo ir visas tokias iniciatyvas pavadino spekuliacijomis.
Ir iš tiesų tai yra spekuliacija – Lietuvos žiniasklaidos ir Lietuvos politikų. Akivaizdu, kad latviams mūsų palaikymo už rankos visiškai nereikia ir niekas jos niekada to neprašė, bet politinės viršūnėlės tiesiog nepraleido progos užlipti ant bačkos ir garsiai pakalbėti populiaria tema.
Švietimo, mokslo ir sporto ministrė J.Šiugždinienė trečiadienį puolė skambinti Latvijos švietimo ir mokslo ministrei Ilgai Šuplinskai bei išsakė Lietuvos pasiryžimą padėti, tačiau šis parodomasis tūpsnis kelia šypseną, nes lietuviai su latviais gali tartis ir kalbėti nors ir apie Astravą, bet mygtuką elektrinėje spaudo A.Lukašenka. Lygiai taip pat sprendimą dėl pasaulio ledo ritulio čempionato priims ne latviai, o geras A.Lukašenkos prietelius R.Faselis.
Pastarųjų dienų mūsų valdininkų retoriniai viražai primena performansą neapšviestoje scenoje – kad ir koks talentingas aktorius bebūtum, spektaklis bus nieko vertas, jei prožektorių šviesa bus nukreipta ne į sceną. Keisčiausia, kad lietuviai vaidina, nors apšvietėjas net neatėjo į darbą. Ir net nesiruošia ateiti.
Kitas dalykas, kad į prielipos vaidmenį staiga įsikūnijusi Lietuva šiaurinei kaimynei, kad ir kokia broliška ji bebūtų, visai nėra reikalinga. Akivaizdu, kad Latvija mato galimybę surengti čempionatą viena ir laukia didesnės IIHF injekcijos. Jie jau užsiminė, kad su turimais resursais dar aštuonių komandų priimti nesugebėtų, tačiau situacija gali kaipmat pasikeisti, jei IIHF įlies keletą papildomų milijonų.
Latviams braliukas iš Lietuvos su kur kas geresnėmis arenomis Kaune ar Vilniuje visiškai nereikalingas ir dėl dar vienos labai elementarios priežasties. Pagal pirminį sumanymą šiemetinio pasaulio čempionato grupės ir ketvirtfinalio kovos buvo numatytos Minske ir Rygoje, o pusfinaliai ir finalai turėjo vykti tik Baltarusijos sostinėje, nes ši turi kur kas geresnę areną.
Lygiai tas pats būtų ir su Lietuva, tad latviai, atsiradus galimybei, tikrai nėra linkę tenkintis trupiniais ir pagrindinę pyrago dalį su vyšnaite atiduoti kam nors kitam. Net jei tas kitas ir yra brolis lietuvis.
Galima tik prisiminti, kad 2006-aisiais Latvija organizavo pasaulio čempionatą viena, išsivertusi su ta pačia „Arena Riga“ ir 6,5 tūkst. sirgalių talpinusia „Skonto“ sale. Patyliukais kaimynas panašaus scenarijaus laukia ir šiemet.
Kompetencijos stygius arba nenoras suprasti
Niekas nesiruošia kirsti ir raudonų linijų. Nesunku suvokti, kad R.Faselio flirtas su lietuviais užrūstintų A.Lukašenką, o to šveicaras visiškai nenori. Nieko keisto, kad abu ūsoriai yra geri bičiuliai, nes turi labai daug bendro. 1994-aisiais A.Lukašenka perėmė valdžią Baltarusijoje, o R.Faselis tais pačiais metais pradėjo vadovauti IIHF. Praėjo pustrečio dešimtmečio, o abiejų pozicijos sunkiai išklibinamos. Abu per dideli žlugti. Abu – per dideli išeiti.
Net kai pagrindiniai IIHF rėmėjai „Škoda“, „Nivea“ ir „Liqui Moly“ pareiškė, kad jų logotipai ant baltarusiško ledo šiemet nespindės, R.Faselis gynė A.Lukašenką taip atkakliai, kaip šis ignoravo skandalus. Rėmėjų sprendimą vadino „politiniu spaudimu“, laikėsi iki paskutinės akimirkos, o pasidavęs pažadėjo Batiai ne tik dosnią kompensaciją už nutrauktą sutartį, bet ir čempionatą artimiausioje ateityje, kai politinė situacija nebus tokia jautri.
Smurtas prieš protestuojančius piliečius, sporto žvaigždžių įkalinimas, Baltarusijos ledo ritulio federacijos vadovo Dmitrijaus Baskovo dalyvavimas tarp kaukėmis veidus paslėpusių saugumo smogikų, nuo kurių rankos žuvo aktyvistas Ramanas Bandarenka – į visą šią A.Lukašenkos kieto kumščio politiką R.Faselis žiūrėjo pro pirštus ir net oficialų IIHF pranešimą sudėliojo taip, jog „čempionatą perkelti iš Minsko tapo būtina dėl saugumo priežasčių, kurių IIHF negali kontroliuoti“, nė žodžiu neužsimenant apie politines priežastis, smurtą ar suklastotus prezidento rinkimus.
Esant tokiam politiniam klimatui ledo uždanga vargu ar greitai ištirps. Bet Lietuva ir po šių signalų matė tik tai, ką nori matyti ir toliau svaičiojo apie tai, kad atėmus pirmenybes iš Baltarusijos ledo ritulys gali būti žaidžiamas mūsų šalyje.
Naivu, neprofesionalu, nekompetentinga. Nebuvo net mažytės vilties, kad taip gali nutikti, bet šalies politinio elito darbotvarkės toliau buvo pildomos neįprastomis eilutėmis apie svajonių pilis ir istorines galimybes. Ir kas keisčiausia, kad kova dėl ledo ritulio vyksta tuomet, kai kovoti reikia visai kitame fronte – kur kas svarbesniame.
Dar visai neseniai Lietuva šturmavo sergamumo ir mirčių rekordus Europoje, bet, užuot skyrę dėmesį šiai problemai, valdininkai čiauškėjo skaipais ir zūmais su kolegomis iš Latvijos, nesuvokdami, kad nuo tų pokalbių esmės visiškai niekas nepriklauso.
Sakoma, kad sėkmė ir į kvailio dėvimą cilindrą retsykiais įdeda povo plunksną, tačiau čia – ne tas atvejis.
Sunku net pasakyti, kas labiau krenta į akis – nesigaudymas turnyro lentelėje ar geopolitiniame kontekste. Pažiūri į iš Minsko atimtos A grupės sudėtį ir matai ten Rusiją, Švediją, Čekiją, Šveicariją, Slovakiją, Daniją, Baltarusiją ir Didžiąją Britaniją.
Ar nors kiek realu, kad savo ilgamečių rėmėjų Rusijos ir Baltarusijos rinktines R.Faselis galėtų siųsti į Lietuvą? Žinoma, kad ne. Niekas nepaleidžia savo minkšto sosto ranktūrių.
Niekas nepaleidžia savo minkšto sosto ranktūrių.
Aišku, galima svaičioti apie tai, kad užpykę baltarusiai galėtų išvis atsisakyti dalyvauti čempionate ir tokiu būdu galimybė staiga nukristų vos trečiajame pagal pajėgumą divizione žaidžiančiai Lietuvai, tačiau ir tokie pamąstymai dvelkia didžiule nekompetencija.
Nors oficialiai Lietuvoje suskaičiuojama net 2550 ledo ritulininkų ir, žvelgiant į šalies populiaciją, tai yra dvyliktas rezultatas (0,086%) pasaulyje, IIHF dėl kuklios Baltijos šalies su penkiomis komandomis vietinėje lygoje tikrai nedarkys pasaulio čempionato divizionų piramidės.
Juolab kad tokiu atveju ore pakibtų Baltarusijos likimas – ką su ja reikėtų daryti kitais metais?
Puota maro metu
„Ledo ritulys yra ypač populiarus pasaulyje, tai būtų užpildyti viešbučiai, atsigautų ir paslaugų sektorius“, – prieš kelias dienas kolegai Mariui Milašiui duotame interviu pykštelėjo naujai iškeptas viceministras L.Obcarskas.
Viceministre, ar tikrai? IIHF turi vos 81 narę ir dėl visiems aiškių priežasčių dar plačiau uždengti laisvus plotus Afrikos ar Pietų Amerikos žemynuose ledo ritulininkams sudėtinga. Net pasaulinė sambo federacija (FIAS), su kuria puikiai susipažinęs L.Obcarskas, turi 94 narius, bet Sovietų Sąjungoje gimusios imtynių ir savigynos veiksmų sistemos liežuvis nesiverčia vadinti populiaria.
Įvertinus tai, kad COVID-19 nusviedė sporto pasaulį į visai kitokią ateitį, o lietuvių tame čempionate tikrai nebūtų, mūsų noras mesti gelbėjimo ratą Vladimiro Putino ir A.Lukašenkos bičiuliui ypač stebina.
Net jeigu pandeminė situacija per tuos kelis artimiausius mėnesius stebuklingai pasikeistų ir būtų leidžiama varžybas vykdyti su žiūrovais, finansine prasme tai vargu ar būtų labai prasmingas renginys.
Lietuvos sirgaliui čempionatas be šeimininkų rinktinės – neįdomus ir tą ne kartą galėjome įsitikinti per mūsų šalyje organizuotus įvairiausius sporto renginius, o saujelei ištikimiausių ledo ritulio aistruolių tikrai ne problema nusigauti ir iki Rygos, kaip tai buvo prieš penkiolika metų.
Dar labiau stebina tai, kad garsiai apie šią idėją svaičioję valdininkai bei Lietuvos ledo ritulio federacijos vadovai kol kas negali tiksliai pasakyti, kiek ši ambicija mūsų šaliai kainuotų, ar išvis atsipirktų ir pan.
„Žalgirio“ arenos vadovas Paulius Motiejūnas LRT žurnalistui Pauliui Cuberai taip pat neslėpė, kad uždirbti iš pirmenybių vargu ar pavyktų, o didžiausia galima nauda – reklama arenai, miestui ir Lietuvai.
Ar visa tai yra pakankama priežastis, dėl kurios šiuo jautriu šaliai laikotarpiu turėtų per galvas verstis valstybės ministrai? Politikai sakosi, drąsiai galėtų pripūsti „burbulą“ Kaune pasaulio ledo ritulio žvaigždėms, nes visai neseniai panašiu principu Lietuvos krepšinio federacija Vilniuje pravedė Europos čempionato atrankos turnyro kovas, tačiau kur kas panašiau, jog tai tėra noras nukreipti dėmesį nuo pagrindinės šių dienos problemos, su kuria tvarkytis sekasi ypač sunkiai. Visa ši situacija labai primena žvilgčiojimą į galinio vaizdo veidrodį, nematant pavojų, kurie stovi priešais.
Buvusi valdžia sulaukdavo nemažai kritikos, jog sporto problemas sprendžia ypač vangiai. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vairą perėmusi garsaus Lietuvos buriuotojo Raimondo Šiugždinio žmona ir iš sambo į viceministro kėdę katapultavęsis L.Obcarskas startavo skambiai ir ambicingai, bet akivaizdu viena – pirmojo egzamino neišlaikė ir pasikapstė ne savo darže.
Ir pabaigai.
Net jeigu R.Faselis artimiausią savaitę išsikraustytų iš proto ir staiga būtų apkerėtas mūsų politikų pažadų, o supykęs A.Lukašenka sugalvotų boikotuoti čempionatą ir vietoj jo vietą gautų Lietuva, tai nebūtų istorinė akimirka bei mūsų debiutas pasaulio čempionate. 1938-aisiais Čekoslovakijoje vykusiose planetos pirmenybėse Kanada tapo čempione, o Lietuva užėmė dešimtąją vietą, aplenkusi Norvegiją ir Rumuniją.
Galbūt tikrai neverta?
