Tiesa, šįmet situacija dar kitokia – Lietuvoje piešiami jau du valstybiniai bankai. Viena vizija priklauso „valstiečiams“ – tai nutolusių regionų, miestelių gyventojams siunčiama žinia: mieli rinkėjai, mes rūpinamės jumis ir darome viską, kad už jūsų namo tvoros stovėtų banko filialas, kur galėsite maloniai išsigryninti pensiją ar kokią socialinę išmoką.
Suprantama, valdantieji prieš rinkimus išsitraukė Valstybės banko kortą kaip dar vieną idėją pritraukiant savo rinkėjus regionuose. Ramūnas Karbauskis atkakliai gina šią idėją, nes supranta, kur yra jo potencialus rinkėjas ir ko tam rinkėjui trūksta, kai jis savo pinigus mato tik sąskaitoje, o ne rankose.
Valdantieji praėjusią savaitę Seime pritarė ne banko įkūrimui, o tik atsargiam įpareigojimui Vyriausybei pradėti konsultacijas su Europos Komisija.
Dar vienas Valstybės banko siluetas iškilo S.Daukanto aikštės rūmuose, Vilniuje. Prezidentūra gina naujo Valstybės banko, kuris rūpinsis didžiais struktūriniais projektais, finansuos smulkųjį ir vidutinį verslą ir sujungs bent penkias institucijas, tarp jų ir COVID paramos testo neišlaikiusią „Invegą“, viziją. Ir jokios mažmenos, jokių „Snoro“ dvasios kioskelių, taigi „valstiečių“ rinkėjui čia belieka ausis karpyt, jei jis neketina prašyti paskolos savo verslui.
Taigi dvi idėjos, dvi vizijos, du Valstybės banko miražai. Kuris iš jų realesnis? Nė vienas, ir paaiškinsiu kodėl. Abi pusės – valdantieji ir prezidentūra – nė neketina ginčytis, kuris valstybinis bankas galėtų būti naudingesnis ar pigiau išlaikomas. Tiek viešojoje erdvėje, tiek privačiuose pokalbiuose abi pusės net nesivelia į didesnius debatus ir nė neketina aršiai ginti savo banko vizijos. Tačiau ir neatsitraukia nuo savo plano.
Ketvirtadienį prezidentūroje vykusiame uždarame aukšto lygio ekonomistų, partijų lyderių ir bankų atstovų susitikime tvyrojo mandagi nuomonių apsikeitimo dvasia. Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vadovas Valius Ąžuolas, nedrąsiai gindamas „valstiečių“ stumiamą valstybinio banko idėją, tik užsiminė, kad nutolę regionai likę be bankų skyrių.
Prezidentas Gitanas Nausėda, beje, prisipažinęs, kad jis ilgai dvejojo, ar remti šią idėją, pareiškė, kad į mažmeną šiam bankui eiti nebūtų protinga. Jo nuomonei pritarė dalis opozicijos, kai kurie finansų ekspertai. Tuo ginčas iš esmės ir baigėsi. Nes kam ginčytis, kai pats nelabai tiki šia idėja? SEB banko prezidento patarėjas G.Nausėda ir jo ekscelencija G.Nausėda apie valstybės banką viešai kalbėjo ir kalba skirtingai, tačiau ar tikėjimas per tuos kelis metus pasikeitė? O gal taip šalies vadovas bando nusimesti buvusio privataus banko analitiko šleifą?
Ketvirtadienį prezidentas uždarame susitikime prisipažino – valdančiųjų kišimasis į valstybinių institucijų, įmonių veiklą jam sukėlė abejonių, ar remti Valstybės plėtros banko idėją. Pavojus realus – valdantieji nepriklausomus valdybos narius iš valstybinių įmonių išraus ligi šaknų be galimybės jiems grįžti. Valstybines įmones valdys tik iš ministerijų darbuotojų suburti atstovai. Nepatinkantys įstaigų vadovai, pavyzdžiui, Kelių direkcijos vadovas Vitalijus Andrejevas, be skrupulų metami lauk.
Vietoj to – į įmones priimami paklusnūs, su valdančiais vienaip ar kitaip susiję asmenys. Reikia pavyzdžių? Klaipėdos jūrų uosto direkcija, Valstybinė miškų urėdija – tai tik kelios stambios valstybinės struktūros, kurioms vadovauja vienaip ar kitaip su valdančiaisiais anksčiau susiję asmenys.
Panašu, kad toks pat likimas laukia „Lietuvos geležinkelių“ ir galbūt kitų įmonių. Kodėl taip neturėtų atsitikti su įkurtu Valstybės plėtros banku?
Sakote, kad jį reguliuos tik Centrinis bankas? Taip, tas tiesa, bet šiandienos situacija rodo, kad Lietuvos banko vadovo kėdė taip pat svyruoja, kai jame sėdintis pradeda nepatikti valdantiesiems. Pradeda nepatikti jo atlyginimas ir jo nuomonė, kaip derėtų elgtis su skolintais pinigais.
Kuriant Valstybinį plėtros banką rizikų yra daugiau nei mes galime šiandien įvardinti, ir abi pusės – valdantieji ir prezidentūra – tą neblogai žino. Vien tik finansine išraiška tokio banko sukūrimas jau kelia iššūkius. Tačiau tokio banko vizija gali mosuoti, kai tik tau prireikia – norint sutelkti savo rinkėjus, kilstelėti smukusius reitingus, būti cituojamam spaudoje, rodytis televizijos ekranuose.
Procesas užkurtas, sistema sukasi, ir nebūtina tikėti, kad vieną dieną tikrai duris atvers naujasis valstybinis bankas. Svarbu priversti tikėti tuo savo rinkėjus. Arba tuos, kurie lemia tavo reitingus.
