Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Marius Laurinavičius: Apie „Zapad“ pratybas – be politikavimo ir emocijų

Netrukus prie Lietuvos sienų vyksiančios Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad 2017“ ne tik toliau kursto aistras, bet netgi tapo pretekstu tarpusavio politinių sąskaitų suvedinėjimui.
Marius Laurinavičius
Marius Laurinavičius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Neigiamo požiūrio į prezidentę D.Grybauskaitę seniai neslepiantis Seimo narys P.Urbšys puolė viešai kritikuoti šalies vadovę, kad ji išskrenda į kaip tik pratybų metu rengiamą kasmetę Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesiją Niujorke.

Esą iš pradžių D.Grybauskaitė visam pasauliui ištrimitavo apie šių pratybų metu galimą Rusijos karinę invaziją į Lietuvą, o dabar net nesiruošia tuo laikotarpiu likti Lietuvoje.

Buvęs Lietuvos saugumo departamento vadovas M.Laurinkus, tikriausiai vis dar negalintis pamiršti nuoskaudos dėl to, kad D.Grybauskaitė atšaukė jį iš ambasadoriaus posto, antrino P.Urbšiui.

Esą negerai, kai spekuliuojama visuomenės jausmais saugumo klausimais. Spekuliacijomis, suprask, reikia laikyti buvusias Lietuvos vadovų pastangas atkreipti pirmiausia mūsų partnerių užsienyje, bet žinoma tuo pačiu ir mūsų šalies žmonių dėmesį į potencialias „Zapad“ pratybų keliamas grėsmes.

Vienas iš svarbių pastarojo meto šio karo naratyvų kaip tik ir yra tas, kad neverta pasitikėti Lietuvos vadovais, ypač D.Grybauskaite.

Todėl šį kartą ir nusprendžiau padiskutuoti, ar tikrai kas nors iš valstybės vadovų spekuliavo Lietuvos visuomenės jausmais ar užsienio partnerių pasitikėjimu dėl „Zapad“ pratybų. Taip pat, ar kelia jos kokią nors grėsmę Lietuvai ir kodėl.

Beje, nereikia pamiršti, kad visos šios diskusijos vyksta informacinio karo, kurį V.Putino Rusija su Vakarais, taip pat ir Lietuva, kariauja jau tikrai seniai, sąlygomis. Todėl bent jau viešai tariamus savo žodžius vertėtų ne tik gerai pasverti, bet ir pagrįsti.

Vienas iš svarbių pastarojo meto šio karo naratyvų kaip tik ir yra tas, kad neverta pasitikėti Lietuvos vadovais, ypač D.Grybauskaite. Esą jie sąmoningai kurstė tikrą isteriją dėl „Zapad“ pratybų, nors jokios grėsmės nebuvo ir nėra.

Prisipažinsiu – neseniai sužinojau, kad šiam naratyvui skleisti Kremliaus propagandos klapčiukai panaudojo net iškraipytas mano paties mintis. Maskvos ruporas pasinaudojo tuo, kad aš iš tiesų per vieną televizijos laidą eilinį kartą pakartojau, kad nematau „Zapad“ pratybų keliamos grėsmės. Tuo remdamiesi jie ištrimitavo, kad net Lietuvos ekspertams aišku, jog grėsmę D.Grybauskaitė esą eskalavo ir eskaluoja siekdama tik savo siaurų politinių tikslų, nors taip aš tikrai niekuomet nesakiau.

Nemanau, kad dėl tokių Rusijos melo mašinos manipuliacijų aš ar bet kas kitas Lietuvoje turėtų nustoti kalbėti tai, ką galvoja, ir pirmiausia galvoti, kaip tai gali interpretuoti Maskva. Tačiau turėti galvoje, kad gyvename bent jau informacinio karo su Rusija sąlygomis, reikia nuolat.

O geriausias priešnuodis melui – tiesa, diskusijos ir argumentai. Todėl šiandien ir nutariau pateikti savuosius.

Taigi, pirmiausia apie tai, kodėl aš nemanau, kad šios pratybos galėtų kelti kokią nors karinę grėsmę Lietuvai, išskyrus incidentus, kurių tikimybė tokių pratybų metu tikrai ženkliai padidėja.

Dabar jau galima remtis ir Lietuvos bei mūsų partnerių žvalgybos duomenimis. Nors jie, žinoma, nėra vieši, bet iš to, kas skelbiama viešai, akivaizdu, kad nei NATO, nei Lietuva neketina didinti vadinamojo grėsmės lygio. O tai reiškia, kad ir didesnių grėsmių nematoma.

Žvalgybos, žinoma, irgi klysta. Štai Krymo aneksijos prognozuoti nesugebėjo net galingiausiomis laikomos JAV slaptosios tarnybos.

Mūsų pašonėje esanti mafijos valstybė, kokia šiuo metu yra Rusija, grėsmę Lietuvai apskritai, ko gero, kels, kol gyvuos šis režimas.

Be to, tiesa yra ta, kad prieš pat 2008 metų karą Gruzijoje Rusija regione surengė karines pratybas „Kavkaz 2008“, o joms pasibaigus rusų kariai negrįžo į dislokacijos vietas, bet liko prie Gruzijos sienų. Agresijos Ukrainoje metu Rusija irgi naudojo milžiniškas pratybas prie Ukrainos sienų bent jau kaip spaudimo Kijevui priemonę.

Todėl pagrindo nerimui dėl galimų agresyvių Rusijos veiksmų, siejant juos su bet kokiomis didelėmis šios šalies karinėmis pratybomis, istorija tikrai suteikia. „Zapad 2017“ – jokia išimtis, todėl Lietuvos vadovai elgėsi labai teisingai dalindamiesi tuo nerimu tiek viešojoje erdvėje, tiek ir uždarų konsultacijų su NATO partneriais metu.

Maža to, „Zapad“ pratybos padėjo dar kartą atkreipti sąjungininkų dėmesį į saugumo padėtį regione apskritai. Padėjo įrodyti, kad Baltijos regiono saugumas, nepaisant NATO jau įgyvendintų šio saugumo didinimo priemonių, vis dar nepakankamas. Ir tai lėmė, kad mūsų saugumas buvo dar labiau sustiprintas. Ar tikrai už tai Lietuvos vadovai verti kritikos, o ne pagyrų?

Beje, apie jokią galimą Rusijos karinę invaziją viešai kalbama tikrai nebuvo. Aštriausias D.Grybauskaitės pareiškimas šiuo klausimu buvo tas, kad „Zapad 2017“ demonstruoja „rengimąsi karui su Vakarais“. Užtenka pasidomėti šių pratybų scenarijumi, kad taptų aišku, jog jos yra skirtos karui su Vakarais repetuoti.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas V.Bakas yra teigęs, kad pratybose „yra modeliuojami įsiveržimo scenarijai į Baltijos šalis“. Ir vėl tiesa – užtenka pasižiūrėti į tą patį pratybų scenarijų.

Bet tai nereiškia, kad tokio įsiveržimo reikėtų laukti jau šių pratybų metu. Mat prisimenant Gruzijos ir Ukrainos pavyzdžius reiktų pripažinti, kad yra bent jau vienas esminis skirtumas. Tiek Gruzijoje, tiek Ukrainoje įtampą Rusija eskalavo gerokai iki įsiveržimo. Ir jei ne tiesioginės karinės agresijos, tai bent jau kokių nors Rusijos provokacijų tiek Gruzijoje, tiek Ukrainoje prieš tuos kruvinus įvykius laukta iš anksto. Nieko panašaus mūsų regione dabar tikrai nevyksta.

Maža to, reikia pripažinti, kad Rusijos prioritetų sąraše Baltijos regionas nukrito mažiausiai į 6 vietą. Pirmoje – akivaizdžiai Artimieji Rytai (ne vien Sirija), antroje – Arktis, trečią ketvirtą, mano vertinimu, dalijasi Balkanai ir Juodosios jūros regionas, o juk dar nebaigtas karas ir Ukrainoje.

Todėl akivaizdu, kad aukščiau 6-osios vietos Kremliaus dienotvarkėje mes būti tikrai negalime. O tai – dar vienas argumentas, kodėl ko nors dramatiško laukti šiame regione nėra pagrindo. Nepamirškime, kad Rusija nėra jokia supergalybė – nors jo ginkluotųjų pajėgų nuvertinti nereikėtų, bet išteklius švaistyti ne prioritetiniuose regionuose ji tikrai negali sau leisti. Juo labiau, kad NATO tikrai yra nukreipusi savo dėmesį į mūsų regioną.

Būtent tokie ir panašūs argumentai verčia mane abejoti ir tuo, kad Rusija po pratybų neva paliks savo karius Baltarusijoje. Ką ji tuo laimėtų? Rusijos ir Baltarusijos ginkluotosios pajėgos ir taip integruotos maždaug 90 procentų. Minsko režimas visiškai priklausomas nuo Maskvos tiek kariniu, tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu. Nieko daugiau siekti šiame regione V.Putinui tikrai nereikia, net jei asmeniškai A.Lukašenkos jis, kaip teigiama, negali pakęsti.

Juk nesunku įsivaizduoti, kas įvyktų, jei Rusijos pajėgos Baltarusijoje liktų. Bet kokį santykių atkūrimą su Vakarais, kurio Maskva pastaruoju metu tikrai siekia, neabejotinai tektų pamiršti. Ir net ne todėl, kad Vakarams itin rūpėtų Baltarusijos suverenumas.

Paprasčiausiai toks karių palikimas po pratybų taptų signalu, kad Rusija ne tik neatsisakė savo agresyvumo, bet vis labiau kelia grėsmę NATO sąjungininkams. Ir tikrai nenustebčiau, jei tokiu atveju net ne JAV, kuria mes nuolat kliaujamės, o Vokietija inicijuotų dar didesnį Baltijos šalių saugumo stiprinimą, o gal net Rusijos sulaikymo strategiją apskritai.

Ar Rusijai to reikia? Manau, kad ne. O kad ir koks mafijinis V.Putino režimas būtų, jis tikrai nėra toks neracionalus, kad rizikuotų toliau eskaluoti priešpriešą su NATO regione, kuris prioritetų sąraše nukritęs gerokai į apačią, o (Baltarusijos atveju) ir siekti nelabai ko yra.

Štai todėl aš šiuo metu ir nematau didesnių karinių grėsmių Lietuvai iš Rusijos pusės. Tačiau tai nereiškia, kad padėtis po kiek laiko negali pasikeisti. V.Putino režimas yra visiškai oportunistinis ir jei tik padėtis kaip nors pasikeis ir jis matys bet kokią galimybę, bandys ta galimybe pasinaudoti.

Todėl ir atsipalaiduoti nėra jokio pagrindo. Mūsų pašonėje esanti mafijos valstybė, kokia šiuo metu yra Rusija, grėsmę Lietuvai apskritai, ko gero, kels, kol gyvuos šis režimas. Ir Baltijos šalių saugumas nei karine, nei jokiomis kitomis prasmėmis (gal išskyrus energetiką) dar toli gražu nėra užtikrintas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Krašto apsaugos ministras R.Karoblis apie „Zapad“ pratybas: „Baltarusija balansuoja tarp Rusijos partnerės ir įkaitės“

VIDEO: Rugsėjo 14 d. prasidės didžiausi kariniai manevrai nuo Šaltojo karo pabaigos

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?