Nė vienas šių klausimų toli gražu nėra retorinis. Ir nė viena viena situacija nėra išgalvota. Visa tai – visiškai realūs pavojai, kurie gresia ir Lietuvai dėl vis agresyvėjančios komunistinio Kinijos režimo politikos, kuri įgyvendinama jau dabar.
Kodėl būtent šias grėsmes nusprendžiau aptarti tuo metu, kai viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos, dėmesys vis dar nukrypęs į Iraną ir karo ar bent jau tolesnės destabilizacijos Vidurio Rytuose galimybę? Pirmiausia todėl, kad Kinijos komunistinio režimo keliamą grėsmę laikau didesne tiek pasauliui, tiek Lietuvai net ir už dabartines grėsmes Vidurio Rytuose.
Tačiau svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad vis labiau aiškėja, jog Lietuva neturi ne tik aiškios politikos ar strategijos Kinijos komunistinio režimo keliamų grėsmių atžvilgiu. Panašu, kad Vilnius neturi net pozicijos dėl Kinijos agresyvių veiksmų Lietuvos sąjungininkų atžvilgiu.
Tiesa, iš pirmo žvilgsnio Kinijos keliamomis grėsmėmis Lietuvoje pastaruoju metu iš tiesų susirūpinta. Ir susirūpinta ne vien žiniasklaidoje, kuri irgi vis daugiau dėmesio skiria tam, ką komunistinis Kinijos režimas daro tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse.
Praėjusių metų vasarį Lietuvos žvalgybų paskelbtoje tradicinėje metinėje grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje Kinija pirmą kartą įvardinta kaip kelianti grėsmę. Po to, kai rugpjūčio 23 d. Vilniaus centre Kinijos ambasados suburtų kinų buvo užpulti Honkongo rėmėjai, oficiali Lietuvos reakcija taip pat buvo pakankamai adekvati – Kinijos ambasadorius buvo iškviestas į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, kur jam oficialiai įteikta Lietuvos protesto nota.
Svarbiausia, kad vis labiau aiškėja, jog Lietuva neturi ne tik aiškios politikos ar strategijos Kinijos komunistinio režimo keliamų grėsmių atžvilgiu.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius reagavo ir į incidentą Kryžių kalne, kur kinų turistai išniekino kryžius su užrašais apie laisvą Honkongą. „Liūdna, kad tai vyksta per šventes, tačiau dar labai anksti daryti išvadas. Tikime, kad policija pagal savo kompetencijas ištirs, išsiaiškins situaciją. Jei tai – viso labo chuliganizmas, tai atitinkamai, manau, nusikaltę bus įvertinti, jei tai labiau susiję su valstybinių veikimu, be abejo, bus ir mūsų reakcija, ir atitinkamas pareiškimas“, – žadėjo L.Linkevičius.
Galbūt kažkas norėtų ir griežtesnio pareiškimo ar net išgirsti tiesioginį apkaltinimą kažkieno atžvilgiu, tačiau reikia pripažinti, kad, bent jau kol nėra valstybinio Kinijos įsikišimo įrodymų, reaguoti kažkaip kitaip vargu, ar buvo įmanoma.
Pačioje praėjusių metų pabaigoje Seime įregistruota konservatorių inicijuota rezoliucija dėl Lietuvos ir Kinijos santykių ateities. Rezoliucijos projekte jau keliami klausimai ne vien dėl Kinijos technologijų diegiant 5G ryšį keliamų grėsmių, bet ir dėl vadinamojo „17+1“ formato, kuriame dalyvauja ir Lietuva ir kuriuo, daugelio ekspertų teigimu, Kinija tiesiog skaldo Europos Sąjungą.
Ir vis dėlto, nepaisant visko, kas išvardinta, aš drįsčiau teigti, kad ne tik aiškios strategijos, ką daryti agresyvėjančios Kinijos akivaizdoje, bet ir pozicijos to agresyvumo atžvilgiu Lietuva neturi.
Kolega Edwardas Lucasas praėjusią savaitę Lietuvos žiniasklaidoje paskelbtame komentare klausė: „Kinija puola Švediją, o ką daro sąjungininkai?“. O komentaro pabaigoje nedviprasmiškai pridūrė: „kiekvienai kitai šaliai reikėtų užduoti klausimą: kodėl nepademonstravus solidarumo su Švedija (ir Kanada) dabar, užuot laukus, kol priekabiautojai Pekine nuspręs, kad atėjo jūsų eilė?“.
Nors ir netiesiogiai, klausimas adresuojamas ir Lietuvai. Ir iš tiesų, ką Lietuva padarė, kad bent jau pareikštų solidarumą su nuo Kinijos agresyvių veiksmų kenčiančiomis sąjungininkėmis – Švedija ir Kanada?
Trumpai priminsiu, kad du Kanados piliečiai Michaelas Kovrigas ir Michaelas Spavoras jau daugiau kaip metus yra pagrobti ir laikomi Kinijos įkaitais šios šalies kalėjime. Oficialiai jie kaltinami šnipinėjimu, bet visas demokratinis pasaulis neabejoja, kad tai – vadinamosios „įkaitų diplomatijos“ pavyzdys. Mat Kanada, JAV prašymu, drįso sulaikyti bendrovės „Huawei“ vadovybės atstovę ir šios bendrovės įkūrėjo dukrą Meng Wanzhou. Vašingtonas ją kaltina sukčiavimu ir sankcijų Iranui pažeidinėjimu.
Šiame kontekste svarbi ir chronologija: Meng Wanzhou Kanadoje sulaikyta 2018 metų gruodžio 1 d., o mažiau kaip po 10 dienų – gruodžio 10 d. į komunistinės Kinijos valdžios gniaužtus pateko ir iki šiol be teismo sulaikymo centre kalinami minėti du kanadiečiai.
Kaip skelbia Kanados vyriausybė ir kiti šaltiniai demokratiniame pasaulyje, „įkaitams“ neleidžiami ne tik jokie susitikimai su artimaisiais – prie jų neprileidžiami net advokatai. Net Kanados konsuliniams darbuotojams teisė aplankyti pagrobtuosius suteikiama retai. Tuo tarpu Meng Wanzhou ekstradicijos proceso Kanadoje laukia ne už grotų – ji paleista už užstatą, o jos laisvę riboja tik sekimo įrenginys ant kojos.
Švediją Kinijos komunistinė valdžia puola dėl to, kad šalies PEN centras nusprendė Kinijos disidentui ir pačios Švedijos piliečiui Gui Minhai įteikti vadinamąją Tucholskio premiją, skiriamą už kovą dėl žodžio laisvės persekiojamiems rašytojams. Šis Honkongo leidėjas 2015 metais buvo pagrobtas Tailande ir iki šiol yra sulaikytas Kinijoje.
Kinija dar prieš premijos įteikimą atvirai grasino Švedijai, kad ji sulauks rimtų pasekmių, jei šalies kultūros ministrė, kaip įprasta, dalyvaus apdovanojimų ceremonijoje. Taip pat grasinta, jei šioje ceremonijoje dalyvautų, bet kuris kitas vyriausybės narys. Švedija šantažui nepasidavė, todėl dabar Kinija jau nutraukė bet kokius verslo delegacijų vizitus į šalį ir oficialiai pareiškė, kad imsis ekonominių sankcijų. O jos gali turėti tikrai rimtų pasekmių, nes prekyba su Kinija sudaro 4,9 proc. visos Švedijos užsienio prekybos apyvartos.
Kinija dar prieš premijos įteikimą atvirai grasino Švedijai, kad ji sulauks rimtų pasekmių, jei šalies kultūros ministrė, kaip įprasta, dalyvaus apdovanojimų ceremonijoje.
Taigi, net dvi Lietuvos sąjungininkės šiuo metu yra tiesiogiai, nors ir ne karine prasme, užpultos komunistinio Kinijos režimo. Bet ar Lietuvoje bent girdėjome, kad oficialusis Vilnius būtų pareiškęs solidarumą su savo sąjungininkėmis? Ar apskritai girdėjome kokią nors reakciją?
Kai Rusija kalino, pavyzdžiui, ukrainiečių režisierių Olegą Sencovą, Lietuva (tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, tiek įvairūs parlamentarai) ne kartą tarptautinėje arenoje kėlė jo ir kitų panašaus likimo ukrainiečių išlaisvinimo klausimą. Maža to, 2016 metais buvo paskelbtas net vadinamasis „Savčenko sąrašas“ (kitaip dar vadintas „Savčenko-Sencovo-Kolčenkos sąrašu“), kuriuo į Lietuvą uždrausta atvykti atvykti Rusijos atstovams, susijusiems su minėtų trijų ukrainiečių suėmimu ir nuteisimu Rusijoje.
Ir už tai Lietuvos diplomatiją galima tik pagirti. Nes taip ji ne vien reiškė solidarumą su Rusijos užpulta Ukraina bei kalinamais jos piliečiais, bet rūpinosi ir mūsų pačių saugumu. Nes, neapgynus Ukrainos, agresyvūs Kremliaus veiksmai gali būti nukreipti ir prieš Lietuvą.
Tačiau praėjusių metų gruodžio dešimtąją sukako lygiai metai, kai minėti kanadiečiai kankinasi Kinijos kalėjime. Atrodytų, kokia gali būti geresnė proga priminti pasauliui apie būtinybę vienytis prieš agresyvią Kinijos komunistų politiką? Ir šiuo atveju taip pat ne vien apie solidarumą su sąjungininkais reikia kalbėti. E.Lucasas – absoliučiai teisus: nejaugi lauksime, kada bus pagrobtas koks nors Lietuvos pilietis? Juk stabdyti tokią agresyvią Kinijos politiką visų Vakarų pastangomis būtina jau dabar. Kitaip galime nebent tikėtis, kad mūsų eilė ateis kuo vėliau.
Tačiau vienintelė Lietuvos reakcija, kurią bent jau viešojoje erdvėje man pavyko rasti šiuo klausimu, buvo Lietuvos ambasadoriaus Kanadoje Dariaus Skusevičiaus pasidalijimas „Twitter“ paskyroje Kanados užsienio reikalų ministerijos pareiškimu skirtu M.Kovrigo ir M.Spavoro sulaikymo Kinijoje metinėms. Pasidalijimas – be jokio komentaro ar solidarumo pareiškimo.
Nepavyko rasti ir jokios viešos Lietuvos reakcijos į Kinijos agresyvius veiksmus prieš Švediją. O tai gali rodyti tik viena – Lietuva paprasčiausiai neturi pozicijos net Kinijos režimo agresyvių veiksmų prieš sąjungininkus atžvilgiu. Arba bent jau baiminasi tą poziciją viešai išreikšti. Nekalbant jau apie tai, kad, panašiai, kaip Rusijos grėsmių atžvilgiu, imtųsi burti sąjungininkus kovai prieš tas grėsmes.
Jau vien toks pozicijos neturėjimas ar nenoras ją pareikšti gali būti pavojingas pačiai Lietuvai. Ir ne tik todėl, kad nesustabdžius Kinijos komunistų agresyvios politikos dabar, kažkada neišvengiamai ateis ir Lietuvos eilė. Pavojingas toks pozicijos neturėjimas dar ir dėl to, kad, pati nepareiškusi solidarumo dabar, Lietuva vargu ar gali tikėtis sąjungininkų solidarumo ateityje. Ir būtent todėl burti sąjungininkus prieš Kinijos grėsmes yra ir Lietuvos interesas.
Tačiau Lietuvoje dėl politikos Kinijos atžvilgiu turime gerokai daugiau problemų. Nors dabartinė vyriausybė, atrodo, jau atsisakė minčių apie Kinijos investicijas į Lietuvai strateginį Klaipėdos uostą, plėsti ekonominį bendradarbiavimą su komunistine Kinija kitose srityse vis dar atrodo laikoma itin sumania idėja.
Nepavyko rasti ir jokios viešos Lietuvos reakcijos į Kinijos agresyvius veiksmus prieš Švediją.
Nors Vakarų ekspertai jau seniai neabejoja, kad „Naujojo šilko kelio“ (oficialiai dažniausiai vadinama „Juostos ir kelio“ iniciatyva) projektas yra Kinijos geopolitinės ekspansijos įrankis, Lietuvoje yra verslininkų, kurie net viešoje erdvėje agituoja už jį, kaip neva teikiantį galimybių ir Lietuvai. Tačiau ne vien apie verslininkus kalba.
Naujausiame JAV Kongresui pateiktame raporte oficiali JAV-Kinijos ekonomikos ir saugumo peržiūros komisija konstatuoja, kad pasinaudodama „Juostos ir kelio“ iniciatyva, Kinija „eksportuoja savo cenzūros ir sekimo technologijas šalims-projekto dalyvėms“. Maža to, teigiama, kad Kinijos pastangas įtraukti į savo orbitą ne vien Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos, bet ir dalį Vidurio Europos, jau vainikavo sėkmė. Kai kurios, pasak raporto rengėjų, jau „parklupdytos“ vykdo Kinijos reikalavimus.
Lietuvoje, atrodo, tokie įspėjimai nėra girdimi arba į juos numojama ranka. Kitaip kažin, ar Vyriausybė ir Lietuvos bankas girtųsi savo naujausiu pasiekimu – Lietuvoje kuriamu 17+1 formato valstybių finansinių technologijų koordinavimo centru.
Maža to, praėjusių metų lapkričio pabaigoje vykusio specialaus forumo šiai iniciatyvai įgyvendinti oficialiame pranešime buvo teigiama, kad „forumo metu diskutuojama, kaip FinTech inovacijos gali būti panaudojamos, skatinant ekonomikos plėtrą ir prekybą su Kinija, taip pat ieškoma būdų, kaip suvaldyti su finansinių inovacijų plėtra susijusias rizikas“.
Nežinau, kaip Lietuvos finansų ministerija ir Lietuvos bankas ketina valdyti tas rizikas kartu su komunistine Kinija, bet bent jau man toks valdymas primena Ispanijos norą kibernetinio saugumo grėsmes valdyti kartu su Rusija arba naująją Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono iniciatyvą bendradarbiauti su Rusija to paties kibernetinio saugumo ir gynybos srityse.
Beje, tai, kad „fintech“ sektoriuje grėsmės nacionaliniam saugumui yra ne tik realios, bet ir Lietuvai būtent dabar aktualios, praėjusių metų grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje atkreipė dėmesį ir Lietuvos žvalgybos. Tiesa, reikia pripažinti, kad ten kalbama ne apie Kiniją, o apie „prieštaringos reputacijos rinkos dalyvius, naudojančius neskaidrias verslo valdymo schemas“. Bet ar komunistinė Kinija, kuri, kaip jau senokai žinoma, visur ieško landų šnipinėjimui ir kitai priešiškai veiklai, gali kelti mažesnę grėsmę už neįvardintus prieštaringos reputacijos rinkos dalyvius? Ypač jei grėsmės nacionaliniam saugumui pačiame ūkio sektoriuje yra realios?
Tačiau pasvarstykime paprasčiau. O tuo pačiu ir konkrečiau. Ekonominių santykių su Kinija propaguotojai teigia, kad toks bendradarbiavimas tiesiog prisidėtų kuriant Lietuvos žmonių gerovę. Argumentas galbūt ir svarus, bet tik iki tol, kol nebuvome girdėję apie tai, kad ekonominės sankcijos jau senokai tapo vienu dažniausiai naudojamų ir vienu efektyviausių Kinijos užsienio politikos įrankių.
Lietuvoje, atrodo, tokie įspėjimai nėra girdimi arba į juos numojama ranka.
Apie grėsmes Švedijai, kurios 4,9 proc. užsienio prekybos apyvartos sudaro prekyba su Kinija, jau girdėjote. Tačiau tai – tikrai ne išimtis. Veikiau – taisyklė. JAV veikiančio Naujojo Amerikos saugumo centro (Center for a New American Security) 2018 metais paskelbtoje studijoje apie jau minėtą Kinijos sankcijų politiką nurodomą, kad nuo 2010 iki 2018 metų Kinija ekonomines sankcijas prieš įvairias pasaulio šalis dėl grynai politinių priežasčių taikė mažiausiai 10 kartų.
Koks gali būti tokių sankcijų poveikis net tik ekonomikai, bet ir įvairių valstybių politikai, gali iliustruoti Norvegijos pavyzdys. 2010 metais Norvegijos Nobelio komitetas skyrė Nobelio taikos premiją Kinijos disidentui Liu Xiaobo. Reaguodama į tai Kinija įšaldė politinius ir ekonominius santykius su Norvegija bei įvedė ekonomines sankcijas.
2016 metais Norvegijos tyrimų centro – Christiano Michelseno instituto – ekspertas Ivaras Kolstadas paskelbė studiją apie Norvegijos Nobelio komiteto sprendimo pasekmes šalies ekonomikai ir Kinijos sankcijų pasekmes Norvegijos užsienio politikai. Bent jau svarbiausias šio tyrimo išvadas verta žinoti ir Lietuvai: vien 2011-2013 metais Kinijos sankcijos Norvegijai kainavo nuo 780 milijonų iki 1,3 milijardo dolerių. O tam, kad konfliktas galiausiai būtų išspręstas, net turtingoji Norvegija turėjo atsisakyti bent dalies savo principų ir net iš dalies keisti užsienio politiką – ypač dėl vadinamosios žmogaus teisių politikos.
Visa tai tikrai verta turėti omenyje, kai jums dar kartą pasakos, kokias galimybes gali atverti ekonominis bendradarbiavimas su Kinija. Nes tai, ką jums pristato, kaip rūpestį Lietuvos žmonių gerove, labai lengvai gali virsti nauja ekonomine krize.
Na, pavyzdžiui, įsivaizduokite Lietuvą turtingųjų Švedijos arba Norvegijos situacijoje. Juk bendradarbiavimo su Kinija propaguotojai tikrai norėtų, kad Lietuvos prekybos ir ekonominių santykių su Kinija rodikliai būtų ne menkesni negu minėtų Šiaurės šalių. Bet niekas nepasako kokia gali būti tokios ekonominės priklausomybės nuo Kinijos kaina. Nes Kinija jau ne kartą ir ne du įrodė, kad vien dėl politinių priežasčių ji gali vieną dieną tą bendradarbiavimą nutraukti visiškai. Tik Kinija, jei kalbėtume apie ekonominius ryšius su Lietuva, tokio santykių nutraukimo, ko gero, net nepajustų, o Lietuvai, jei tie net grėsmės neva nekeliantys ekonominiai santykiai su komunistiniu režimu būtų labiau išplėtoti, tai galėtų virsti net labai rimta krize, kurią savo kailių pajustų kiekvienas Lietuvos žmogus.
O gal jūs esate pasiryžę dėl tos tikros ar tariamos ekonominės gerovės atsisakyti bet kokios savo nuomonės ir pozicijos ir vykdyti Kinijos komunistų valią? Visi šie klausimai diskusijoje apie politiką Kinijos atžvilgiu ir net visas bendradarbiavimo neva atveriamas galimybes tiesiog privalo būti aptarti.
O pabaigoje prisiminkime kol kas galbūt dar visiškai nerealistiškai skambantį scenarijų. Ar sutiktumėte, kad ir Lietuvoje, kaip Kinijoje, būtų įvesta „socialinio kredito reitingo“ sistema, kuri iš esmės reiškia totalinę kiekvieno piliečio kontrolę?
Tokios grėsmės nėra ir bendradarbiavimas su Kinija šios perspektyvos niekaip neartina? Galbūt, bet verta žinoti, kad pačioje Kinijoje ši sistema nuo šių metų jau bus pradedama taikyti ne tik asmenims, bet ir užsienio bendrovėms, norinčioms dirbti Kinijoje.
Kinija jau ne kartą ir ne du įrodė, kad vien dėl politinių priežasčių ji gali vieną dieną tą bendradarbiavimą nutraukti visiškai.
Kokį poveikį verslas Kinijoje daro pačioms Vakarų bendrovėms ir Vakarų verslui apskritai? Galite spręsti iš pastarųjų pavyzdžių, kai iš pradžių NBA, o vėliau Anglijos futbolo klubas „Arsenal“ ir iš esmės visa „Premier league“ atsiklaupė prieš Kinijos galią ir sutiko su Pekino nustatytomis cenzūros taisyklėmis. Ir tai taip pat verta žinoti, kai Lietuvoje kalbama apie santykius su Kinija arba kokie nors verslininkai agituoja neprarasti galimybių, kurias neva atveria bendradarbiavimas su Kinija.
Tai dar tikrai ne visos grėsmės, kurias kelia Kinija ir bendradarbiavimas su ja. Tačiau pradėti diskusiją, kokios politikos Kinijos atžvilgiu reikia Lietuvai, nuo to tikrai galima.
Bet gal pradėkime nuo to, ar turi Lietuva poziciją Kinijos agresijos prieš mūsų sąjungininkus atžvilgiu? O jei turi, tai kokia ji? Ir kodėl mes jos iki šiol negirdėjome? Nes tikėtis, kad komunistinis kinų drakonas nusitaikė tik į kitus, o mes galime tyliai ir saugiai pratūnoti kamputyje, būtų tikrai naivu.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
