Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad teiginys, jog Vokietija jau sako daugiau nebegalinti pasikliauti JAV, kuris, beje, viena ar kita forma pakartotas daugelio JAV žiniasklaidos priemonių, yra daugiau interpretacija negu tiksli citata.
Vokietijos kanclerė A.Merkel viską suformulavo ne taip drastiškai: „laikai, kai galėjome visiškai pasikliauti kitais, baigėsi, šitai suvokiau per pastarąsias kelias dienas. Ir būtent todėl galiu pasakyti, kad mes, europiečiai, turime imti likimą į savo rankas, žinoma draugaudami su Jungtinėmis Valstijomis ir Didžiąja Britanija, siekdami gerų kaimyniškų santykių kur tik įmanoma, taip pat ir su Rusija bei kitomis šalimis, bet turime žinoti, kad už savo ateitį ir likimą, kaip europiečiai, turime kovoti patys“.
Šiek tiek keista, kad Lietuvoje toks D.Trumpo elgesys nesukėlė nei tokios reakcijos, nei tokių diskusijų, kokias sukėlė tiek JAV, tiek daugelyje Europos šalių.
Tačiau „The Washington Post“ iškeltas klausimas Lietuvai nuo to netampa mažiau aktualus. Vien jau tai, kad Vokietijos lyderė taip aiškiai ir beprecedenčiai aštriai suformulavo takoskyrą tarp iki šiol tiek oficialiojo Berlyno, tiek ir jos asmeniškai puoselėtos transatlantinės partnerystės ir staiga iškilusios būtinybės Europai kliautis tik savimi, kelia mūsų šaliai rimtą dilemą.
Mat niekam nėra paslaptis, kad Lietuva iki šiol laikėsi proamerikietiškos politikos, o šalies saugumo strategija iš esmės daugiausia paremta pasikliovimu JAV karine galia, kuri, esant reikalui, gali būti realizuojama per NATO 5-ojo straipsnio teikiamas saugumo garantijas.
Tačiau taip nedviprasmiškai problemą formuluojant A.Merkel, kuri, neverta pamiršti, gali būti laikoma ne vien Vokietijos, bet ir visos Europos lydere, mūsų šaliai gali tekti rinktis. Ypač, jei A.Merkel šalininkai laimės rudenį Vokietijoje rengiamus parlamento rinkimus, o ji pati toliau liks kanclerės poste.
Beje, bandymas tarsi tuo pačiu metu sėdėti ant dviejų kėdžių – būti ir „gerais europiečiais“, bet tuo pačiu niekaip neatsisakyti ir akivaizdaus proamerikietiškumo – Lietuvos diplomatijai ir anksčiau ne visuomet buvo lengvas.
Tačiau anksčiau tai buvo tiesiog neišvengiama laikysena šalies saugumo politikos prasme. Europos pozicija Rusijos atžvilgiu buvo, švelniai tariant, dviprasmiška. Jei ne JAV, mūsų šalis iš viso nebūtų tapusi NATO nare, tikėtis kokių nors realių saugumo garantijų ar net iniciatyvų, stiprinančių Baltijos šalių saugumą, iš europiečių buvo kone beviltiška. Iš esmės viskas, ką pasiekėme šioje srityje, buvo pasiekta JAV paramos dėka.
Todėl savaime susiformulavusi proamerikietiška Lietuvos pozicija buvo natūrali saugumo interesų iškėlimo prieš visus kitus (pavyzdžiui, interesus Europos Sąjungoje) išraiška. Net jei tai kartais ir keldavo keblumų šalies diplomatijai.
Tačiau laikai pasikeitė. Ir reikia pabrėžti, kad jie ėmė keistis dar prieš D.Trumpo išrinkimą JAV prezidentu. Vokietijos kariai ne veltui sudaro Lietuvoje dislokuoto NATO bataliono pagrindą ir jam vadovauja. Šį kartą būtent Vokietija parodė iniciatyvą ir norėjo čia būti. O JAV dar valdant B.Obamos administracijai (beje, visai teisingai ir teisėtai) ragino būtent europiečius imtis daugiau atsakomybės už savo saugumą ir mažiau kliautis vien JAV karine galia.
Lietuvos oficialūs pareigūnai mėgsta viešai kartoti (oficiali diplomatinė retorika kitokia būti ir negali), jog valdant D.Trumpui niekas nepasikeitė, ir JAV įsipareigojimai liko tokie patys. Tačiau praėjusią savaitę Briuselyje tą neakivaizdžiai, bet pabrėžtinai paneigė pats JAV prezidentas.
Turiu galvoje D.Trumpo sprendimą pirmojo susitikimo su kitų NATO šalių lyderiais metu tradiciškai papamokslauti apie būtinybę skirti daugiau lėšų gynybai, bet nė žodžiu neužsiminti apie tai, kad jis pats ir JAV administracija lieka ištikimi NATO 5-ojo straipsnio garantijoms.
Beje, D.Trumpas kalbėjo stovėdamas prie Rugsėjo 11-osios ir NATO 5-ojo straipsnio memorialo. Būtent 2011 metų rugsėjo 11-osios teroro atakos prieš JAV buvo vienintelis atvejis per visą NATO istoriją, kai 5-asis straipsnis buvo oficialiai aktyvuotas. Tačiau ne vien apie simboliką šneka.
Šiek tiek keista, kad Lietuvoje toks D.Trumpo elgesys nesukėlė nei tokios reakcijos, nei tokių diskusijų, kokias sukėlė tiek JAV, tiek daugelyje Europos šalių.
Net ir A.Merkel pareiškimas bent jau iš dalies buvo nulemtas D.Trumpo atsisakymo aiškiai ir nedviprasmiškai paremti NATO 5-ojo straipsnio garantijas dėl kolektyvinės gynybos. Tuo tarpu toli gražu ne vien dabartinio JAV prezidento politiką nuolat kritikuojantys, bet ir nuosaikesnės pozicijos besilaikantys apžvalgininkai ir komentatoriai kone vieningai vadino D.Trumpo sprendimą katastrofiška „dovana V.Putinui“.
Svarbiausia, kad galima neabejoti, kad apie 5-ojo straipsnio garantijas D.Trumpas neužsiminė neatsitiktinai – jis tai padarė specialiai.
Bet pabandykime objektyviai paanalizuoti, kodėl D.Trumpo neištarti žodžiai – tokie reikšmingi. Pirmiausia, žinoma, todėl, kad pats JAV prezidentas padarė viską, kad jo administracijos įsipareigojimais kolektyvinei gynybai būtų pagrindo suabejoti. Todėl ir abejones dabar sklaidyti tenka ne gynybos sekretoriui J.Mattisui ir ne viceprezidentui M.Pence'ui, o pačiam D.Trumpui.
Tačiau svarbiausia, kad galima neabejoti, kad apie 5-ojo straipsnio garantijas D.Trumpas neužsiminė neatsitiktinai – jis tai padarė specialiai.
Kodėl galima tuo neabejoti? Ogi todėl, kad dar prieš D.Trumpo atvykimą į Briuselį visi kalbėjo tik apie tai, jog sąjungininkai iš JAV prezidento laukia nedviprasmiško ir viešo įsipareigojimų patvirtinimo. Ir Baltieji rūmai ne tik negalėjo to nežinoti. Bent jau Vašingtone niekas neabejoja, kad D.Trumpo užsienio politikos ir nacionalinio saugumo komanda jam tikrai patarė tuos įsipareigojimus patvirtinti. Bet prezidentas nusprendė kitaip.
Dabar galima tik spėlioti, ką tokia pabrėžtina pozicija reiškia. Visai gali būti, kad visiškai dramatizuoti to nereikėtų. Gali būti, kad tai – gana įprasta D.Trumpo derybinė taktika iki maksimumo eskaluoti įtampą, kad pasiektų norimų rezultatų. Galbūt JAV vadovas mano, kad tokia dviprasmiška jo pozicija 5-ojo straipsnio atžvilgiu privers sąjungininkus, ypač didžiąsias valstybes, greičiau didinti gynybos biudžetus.
Tačiau faktas lieka faktu – JAV prezidentas sąmoningai atsisakė paremti NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimus. Ir Lietuvai šį faktą tikrai būtina ne tik žinoti, bet ir tinkamai apmąstyti.
Būtina apmąstyti ir kitus itin reikšmingus pokyčius. Pavyzdžiui, tai, kaip pasikeitė požiūrio į V.Putino Rusiją paradigma. Jei anksčiau būtent JAV tekdavo raginti Europą laikytis griežtesnės pozicijos Kremliaus atžvilgiu, tai dabar net Europos Vadovų Tarybos pirmininkas D.Tuskas po derybų su D.Trumpu buvo privertas pripažinti, kad požiūriai į Rusiją itin reikšmingai skiriasi.
Ir dabar jau būtent Europai Vašingtono pozicija atrodo gerokai per švelni. O tokiame fone nebelabai ir svarbu, kad vienas įtakingiausių D.Trumpo patarėjų D.Cohnas, iš pradžių viešai neatmetęs sankcijų Rusijai panaikinimo galimybės, kitą dieną atsiprašė, kad galbūt ne visai aiškiai formulavo savo mintis ir patvirtino, jog sankcijas ketinama išlaikyti.
Daug svarbiau pats virsmas. Kad ir kaip bus su sankcijomis, akivaizdu, kad D.Trumpo pozicija yra gerokai palankesnė Rusijai negu Europos. O Maskva ir Vašingtonas, nepaisant JAV toliau drebinančio skandalo dėl Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją, toliau kantriai siekia atkurti santykius.
Taigi, klausimas, ar Lietuvai tikrai verta ir toliau pasikliauti JAV, iš tiesų tampa nebe retorinis. Galbūt kol kas jį reikėtų formuluoti kiek švelniau: ar Lietuvai tikrai ir toliau verta pasikliauti PIRMIAUSIA JAV. Ypač tai aktualu Europos gynybos iniciatyvų kontekste, kurias, beje, aktyviausiai remia ta pati A.Merkel.
Kodėl šis klausimas buvo aktualus dar iki D.Trumpo išrinkimo, rašiau viename savo komentarų dar 2016 metų rugsėjį. Jokiu būdu neteigiu, kad visą šalies užsienio ir saugumo politiką dėl D.Trumpo ir jo pozicijos jau dabar būtina staigiai pasukti 180 laipsnių kampu. Tačiau bent jau pradėti tokią diskusiją tikrai būtina.
Ir klausimas šios diskusijos pradžiai jau yra nedviprasmiškai suformuluotas: „D.Trumpo dėka Vokietija sako daugiau nebegalinti pasikliauti Jungtinėmis Valstijomis. Ką tai reiškia Lietuvai?“
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: Džiaugtis D.Trumpu ir jo politika Lietuvai dar gerokai per anksti
