Marius Laurinavičius: Ar S.Skvernelis ir R.Karbauskis laukia „Novičiok“ atakos Lietuvoje?

Tačiau Lietuvos premjeras ir valdančiosios partijos pirmininkas elgiasi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. S.Skvernelis pirmadienį net ėmėsi tikrai neįprastos iniciatyvos. Jis susikvietė ambasadorius Europos Sąjungoje, Rusijoje ir Baltarusijoje bei šalies užsienio reikalų ministrą – esą pasitarti dėl vadinamosios Rytų politikos.

„Šitas susitikimas yra susijęs su tuo, kad ministras pirmininkas aktyviai dalyvauja – neseniai buvo Ukrainoje, Gruzijoje, ruošiasi vykti į Moldovą. Todėl buvo aptarti labai praktiniai aspektai, ką dar galėtume konkrečiau nuveikti tiek vykdydami dvynių projektus, ką galime padaryti Europos Sąjungos kontekste. Mums svarbu, kad artėjant naujai finansinei perspektyvai lėšos, kurios skiriamos Rytų partnerystės programos dalyviams nebūtų mažinamos“, – po susitikimo sakė Lietuvos diplomatijos vadovas L.Linkevičius.

Paklaustas, ar pasikeitė S.Skvernelio pozicija dėl santykių su Maskva gerinimo, L.Linkevičius tarsi išsidavė, kad Vyriausybės vadovas ir toliau nori kažką keisti.

Tačiau kodėl tokiems klausimams aptarti į Vilnių specialiai iškviesti ambasadoriai Rusijoje, Baltarusijoje ir Europos Sąjungoje, bet nedalyvavo diplomatai, reziduojantys Ukrainoje, Moldovoje ir Gruzijoje, taip ir liko neaišku.

Diplomatijos užkulisiuose kalbėta, kad šio susitikimo idėja premjerui kilo iš karto po jo viešo pareiškimo apie būtinybę aktyvinti politinius kontaktus su Rusija. Esą premjeras būtent tam į Vilnių pasikvietė ambasadorių Maskvoje R.Motuzą.

Kaip ta idėja transformavosi į norą aptarti santykius su Rytų partnerystės šalimis dalyvaujant tik ambasadoriams Rusijoje, Baltarusijoje ir Europos Sąjungoje, bet nedalyvaujant diplomatams, reziduojantiems aptariamose šalyse, sunku pasakyti. Kaip ir nelengva nuspręsti, ar tikrai premjero kompetencijos sritis yra konkretūs santykių su Rytų partnerystės šalimis stiprinimo projektai, apie kuriuos neva kalbėta.

Dar daugiau spėlioti verčia susitikimo dalis, kurioje kalbėta apie Rusiją. Paklaustas, ar pasikeitė S.Skvernelio pozicija dėl santykių su Maskva gerinimo, L.Linkevičius tarsi išsidavė, kad Vyriausybės vadovas ir toliau nori kažką keisti. „Premjeras norėtų pokyčių aktyvumo požiūriu“, – aiškino užsienio reikalų ministras, tačiau tuo pačiu pabrėžė, kad „pokyčiams politinėje pozicijoje šiandien nėra prielaidų“.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Linas Linkevičius

Todėl ir vėl liko neaišku, ar S.Skvernelis pagaliau sutiko laikytis bendros politikos Rusijos atžvilgiu, kurios laikosi tiek prezidentė, tiek užsienio reikalų ministras, ar ir toliau bandys agituoti už kažkokį santykių su Rusiją aktyvinimą. Pats premjeras dūmų uždangos praskleisti irgi akivaizdžiai neketina, nes dar prieš susitikimą pareiškė esą jo ir prezidentės D.Grybauskaitės pozicijos visiškai sutampa, nors pati šalies vadovė anksčiau leido aiškiai suprasti, jog premjero iniciatyvoms dėl santykių su Rusija griežtai nepritaria.

Kodėl tiek dėmesio skiriu šiam susitikimui? Tikrai ne vien todėl, kad premjeras savo pareiškimais pats privertė įtariai vertinti kiekvieną jo žingsnį, vienaip ar kitaip susijusį su politika Rusijos atžvilgiu. Daug svarbiau yra kita. Imdamasis keistokų iniciatyvų užsienio politikos, kuri tikrai nėra svarbiausia jo kompetencijos sritis, lauke, Vyriausybės vadovas tarsi pamiršta, o gal specialiai ignoruoja grėsmes, kurios yra jo būtent jo kompetencijos reikalas.

Pavyzdžiui, įdomu būtų sužinoti, kaip Vyriausybė ketina atremti itin tikėtiną Rusijos kišimąsi į kitų metų rinkimus, apie kurį neseniai viešai įspėjo net Valstybės saugumo departamentas.

Štai Švedijos vyriausybė jau kurį laiką apmoko tūkstančius pareigūnų, kaip apsiginti nuo galimų Rusijos manipuliacijų per parlamento rinkimus. Jungtinės Valstijos, nors šios šalies prezidentas D.Trumpas iki šiol nepripažįsta, jog Kremlius prisidėjo prie jo išrinkimo, dar vasarį pristatė specialią 40 milijonų dolerių kainuosiančią programą, kurios tikslas – tas pats: apsisaugoti nuo Maskvos kišimosi į šių metų rudenį vyksiančius Kongreso rinkimus.

Ir būtent šiame kontekste dar keisčiau atrodo premjero iniciatyvos kviestis ambasadorius ir aptarinėti Lietuvos Rytų politiką užuot rūpinusis grėsmių atrėmimu.

Estija šiais metais daugiau kaip 13 kartų iki 800 tūkstančių eurų padidino išlaidas vien tik kovai su Rusijos dezinformacijos keliamomis grėsmėmis. Gerąsias užsienio šalių praktikas galima būtų vardinti toliau, bet svarbiau paklausti, ką daro Lietuva ir konkrečiai S.Skvernelio vyriausybė, kurios kompetencija yra imtis panašių veiksmų. Kol kas tikrai būtų sunku net sugalvoti, ką panašaus galėtume įvardyti.

Ir būtent šiame kontekste dar keisčiau atrodo premjero iniciatyvos kviestis ambasadorius ir aptarinėti Lietuvos Rytų politiką užuot rūpinusis grėsmių atrėmimu. Juo labiau, kad kai kurios galimos grėsmės jau ne tik tiesiogiai ir labai konkrečiai įvardytos – jos laukia, bet niekaip nesulaukia premjero vienokio ar kitokio įvertinimo.

Turiu galvoje bent jau viešą premjero nereagavimą į grupės konservatorių kreipimąsi dėl viešumoje pasirodžiusios informacijos apie verslininko G.Žiemelio valdomos „Avia Solutions Group“ ir jos antrinių įmonių galimas sąsajas su Kremliaus aplinka bei Rusijos gynybos pramone.

„Nerimą kelia tai, kad nors bendrovės ir jai priklausančių įmonių atitikimas nacionalinio saugumo interesams jau kurį laiką kelia rimtų abejonių, valstybės institucijos yra sudariusios ne vieną sutartį su įvairiomis su AB „Avia Solutions Group“ susijusiomis įmonėmis. Pavyzdžiui, kaip teigiama pateiktoje informacijoje, įmonės tiekia degalus Lietuvos kariuomenės orlaiviams, įskaitant tuos, kuriais naudojasi Lietuvos Respublikos aukščiausi pareigūnai, teikia paslaugas Lietuvos oro uostuose, kurie pagal įstatymus yra laikomi nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbia infrastruktūra ir t.t.“, – aiškino TS-LKD frakcijos Seime seniūnas G.Landsbergis.

Premjeras, kaip jam įprasta, konservatorių raginimus galbūt dar galėtų sieti su opozicijos politikavimu, jei nebūtų viešai žinoma, kad dėl grėsmių nacionaliniam saugumui „Avia Solutions Group“ negali dalyvauti NATO konkursuose ir būti Aljanso tiekėja. Jau vien todėl konservatorių keliami klausimai turėtų rūpėti ir visai visuomenei, o premjeras bent jau paaiškinti, kaip Vyriausybė rūpinasi nacionaliniu saugumu minėtais „Avia Solutions Group“ tiekimo atvejais.

Maža to, po šio konservatorių kreipimosi viešumoje pasirodė ir tarptautinės naujienų agentūros „Reuters“ tyrimas. Remiantis juo, kilo įtarimų, kad dar viena „Avia Solutions Group“ šeimininko G.Žiemelio įmonė „AviaAM Leasing“ galbūt galėjo būti netiesiogiai susijusi net su Rusijos samdinių gabenimu į Siriją, apeinant JAV sankcijas.

Po tokios informacijos paskelbimo konservatoriai dar kartą kreipėsi į S.Skvernelį siūlydami įtraukti AB „AviaAM Leasing“ ir AB „Avia Solutions Group“ į nacionalinius NATO partnerių nepatikimų tiekėjų sąrašus. Tačiau iš Vyriausybės rūmų – ir vėl mirtina tyla. Nors visuomenei tiesiog būtina žinoti, ar visa paskelbta informacija iš tiesų nereiškia, kad nacionaliniam saugumui yra iškilusi vienokia ar kitokia grėsmė.

Tiesa, S.Skvernelis į klausimą dėl su Rusijos valdžia vienaip ar kitaip siejamo verslo galimos grėsmės nacionaliniam saugumui atsakė netiesiogiai. Mat jis leido aiškiai suprasti, jog nemano, kad kokią nors grėsmę gali kelti jį į premjero postą delegavusio R.Karbauskio valdomo „Agrokoncerno“ verslo ryšiai, siekiantys net paties V.Putino artimiausią aplinką.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Skvernelis

Tuo tarpu R.Karbauskis labai aiškiai pareiškė, kad atsisakyti verslo su Rusijos valdžiai artimais veikėjais jį priverstų nebent tarptautinės sankcijos tokių veikėjų valdomoms įmonėms. Dar tuomet, kai Vašingtone buvo paskelbtas su V.Putinu ir jo režimu siejamų asmenų vadinamasis „Kremliaus sąrašas“, „Agrokoncerno“ verslo partnerio M.Kantoro įtraukimas į šį sąrašą Lietuvos valdančiosios partijos lyderiui nepasirodė reikšmingas.

Tuomet R.Karbauskis teigė, esą svarbiausia, kad M.Kantoro valdomai bendrovei „Akron“, su kuria verslauja „Agrokoncernas“, nėra taikomos jokios sankcijos, todėl esą net kalbėti apie tai yra beprasmiška.

„Jūs pradedate kalbėti apie moralę šiuo atveju labai keistu būdu – jeigu iš tikrųjų sankcijos nėra taikomos, jokių pretenzijų vienai ar kitai įmonei niekas nereiškia, tai apie kokią moralę šnekame“, – per „Info TV“ studijoje postringavo R.Karbauskis.

Nors ir apie moralę pakalbėti tikrai buvo pagrindo jau tuomet. Pavyzdžiui, tikrai įdomu, ar, R.Karbauskio ir S.Skvernelio manymu, Lietuvos valdančiosios partijos pirmininkui yra moralu pelnytis iš verslo su žmogumi, kuris asmeniškai aktyviai įsitraukė į Lietuvos šmeižto kampaniją, pradėtą liūdnai pagarsėjusios R.Vanagaitės. Juk net Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai teko viešai apgailestauti dėl tokių M.Kantoro veiksmų.

Netrūksta klausimų ir ne vien iš moralės srities. Jau senokai yra viešai žinoma, kad to paties M.Kantoro Šveicarijoje įregistruota bendrovė šios šalies žvalgybos ataskaitoje buvo įvardinta kaip įkurta SVR (Rusijos užsienio žvalgybos – aut. past.). Todėl klausimas, ar verslas su tokiais veikėjais tikrai nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, šiuo atveju ypač aktualus. Nebent S.Skvernelis ir R.Karbauskis turi duomenų, jog šveicarų žvalgyba klydo. Bet tuomet vertėtų tokius duomenis paskelbti viešai.

Ne ką mažiau klausimų turėtų kelti ir R.Karbauskio verslas su bendrove „PhosAgro“. Lietuvoje dažniausiai kalbama apie tai, kad šios bendrovės akcininkas yra paties V.Putino buvęs disertacijos vadovas, Sankt Peterburgo kalnakasybos universiteto rektorius V.Litvinenka.

Tuo tarpu R.Karbauskis labai aiškiai pareiškė, kad atsisakyti verslo su Rusijos valdžiai artimais veikėjais jį priverstų nebent tarptautinės sankcijos tokių veikėjų valdomoms įmonėms.

Dabar net V.Litvinenkos duktė stojo prieš savo šeimą ir aktyviai užsiima tuo, kad iš savo patirties pasauliui pasakoja, kaip jo tėvas „padėjo ateiti į valdžią nusikaltėliams“. Būtent už tai V.Litvinenka, ko gero, ir buvo apdovanotas milijardinės vertės „PhosAgro“ akcijų paketu. Ar šios informacijos apie R.Karbauskio verslo partnerį tikrai neverta įvertinti Lietuvos nacionalinio saugumo prasme?

Tiesa, pasklidus informacijai apie V.Litvinenką „Agrokoncerno“ vadovai bandė aiškinti, jog jie net nežinojo, kad šis asmuo yra „PhosAgro“ akcininkas. Tačiau bent jau apie pagrindinį bendrovės savininką A.Gurijevą tiek R.Karbauskis, tiek jo samdomi „Agrokoncerno“ vadovai tikrai turėtų žinoti.

O žinoti tikrai yra ką – taip pat ir švariausiu Lietuvos politiku pasiskelbusio R.Karbauskio rinkėjams. Mat A.Gurijevo verslo istorija tikrai įspūdinga. Jis sudalyvavo net M.Chodorkovskio verslo perėmimo operacijoje, o kitas buvęs jo verslo partneris A.Gorbačiovas Kipre yra iškėlęs daugiau kaip milijardo dolerių vertės ieškinį A.Gurijevui dėl sukčiavimo ir nelegalaus verslo perėmimo.

„PhosAgro“ su savo verslo partnere Norvegijoje „Yara“ taip pat buvo įsivėlusi į milžinišką korupcijos skandalą šioje šalyje. Kyšiai šiame korupcijos skandale vertinti net 4 milijonais dolerių.

Skaidrumu toli gražu nekvepia ir A.Gurijevo istorijos, susijusios su nekilnojamuoju turtu Londone. Tik po ilgamečių spėlionių bei žurnalistinių tyrimų 2015 metais pavyko išsiaiškinti, kad vadinamasis Vitanhersto dvaras Londone, dydžiu nusileidžiantis tik Bekingemo rūmams, per įvairias ofšorines schemas priklauso būtent A.Gurijevui.

Lietuvių liaudies išmintis sako: „pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu kas tu“. O jei šį posakį pritaikytume nuolat apie skaidrumą postringaujančiam R.Karbauskiui ir paklaustume, ką jo verslo santykiai su aukščiau išvardytais veikėjais sako apie patį valdančiosios partijos lyderį?

Ne mažiau klausimų kyla ir S.Skverneliui. Kai premjeras prabilo apie santykių su Rusija šiltinimą, viešai klausiau, kodėl šis policininko patirties turintis politikas siūlo obuoliauti su mafija. Tiesa, tuomet savo klausimus grindžiau informacija apie V.Putino Rusiją, kaip mafijos valstybę apskritai. Ši kartą klausti jau tektų konkrečiau: ar aukščiau išdėstyta informacija apie R.Karbauskio verslo partnerius Rusijoje, kuri, beje, yra senokai viešai prieinama, nekelia buvusiam policininkui S.Skverneliui ne tik jokio nerimo dėl Lietuvos nacionalinio saugumo, bet ir abejonių dėl paties R.Karbauskio verslų skaidrumo?

Šie klausimai – tikrai ne retoriniai. Manau, visuomenei iš tiesų svarbu sužinoti, kokia dar riba turi būti peržengta, kad R.Karbauskis atsisakytų bendradarbiavimo (verslo srityje) su nusikalstamu mafijiniu V.Putino režimu, o S.Skvernelis nustotų agituoti už naujų santykių su Kremliaus mafija mezgimą? Kas dar turi įvykti, kad S.Skvernelio vyriausybė ne žodžiais, o darbais imtų rūpintis Rusijos keliamų grėsmių atrėmimu?

Nejaugi S.Skvernelis su R.Karbauskiu tikrai lauks kol „Novičiok“ ar kokia nors panaši ataka bus surengta Lietuvoje ar, neduok Dieve, nutiks dar kas nors baisesnio?

Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.