Bet aš noriu klausti kitko: ar neperlenkiame lazdos apskritai dramatizuodami šį konkretų susitikimą. Iššūkiai išlieka tie patys, bet būtent Helsinkyje, kaip ir galima buvo tikėtis, nieko dramatiško neįvyko. Lietuvai daug svarbiau, kas įvyko NATO aukščiausiojo lygio susitikime Briuselyje praėjusią savaitę. Ir tikrai ne dar vieną dramą, kurią ten sukėlė tas pats D.Trumpas, turiu mintyje. Kalbu apie priimtus dokumentus, Baltijos regiono saugumo ir paties NATO aljanso stiprinimą.
Bet visa tai ir net milžinišką Lietuvos prezidentės ir visos užsienio politikos laimėjimą, kai D.Grybauskaitė sėkmingai tarpininkavo sprendžiant nesutarimus dėl išlaidų gynybai tarp Europos šalių ir D.Trumpo, mes patys kažkodėl leidžiame užgožti V.Putino šou. Taip, taip – esu įsitikinęs, kad net ir Helsinkio susitikimo kontekste daug svarbiau analizuoti būtent V.Putino šou, o ne D.Trumpo elgesį.
Tiesa, tuo pačiu turiu iš karto paaiškinti, kad mano nuomonė dėl D.Trumpo ir jo nulemtų iššūkių niekaip nepasikeitė. Aš visiškai pritariu moraliniu autoritetu ne veltui laikomo JAV senatoriaus J.McCaino teiginiui, kad D.Trumpo pasirodymas Helsinkyje buvo „vienas gėdingiausių JAV prezidentų pasirodymų nuo neatmenamų laikų“. Pritariu ir JAV Atstovų rūmų pirmininko respublikono P.Ryano norui viešai priminti D.Trumpui, kad V.Putinas ir jo nusikalstamas režimas nėra nei JAV, nei Vakarų apskritai sąjungininkai.
Sunku ginčytis ir su JAV Senato užsienio reikalų komiteto pirmininku, dar vienu respublikonu B.Corkeriu, kuris teigė, kad V.Putinas turbūt šventė pergalę prieš D.Trumpą valgydamas ikrus, nes JAV prezidentas privertė savo šalį atrodyti silpna pastumdėle.
Taip – viešųjų ryšių prasme tai buvo ir V.Putino pergalė, ir D.Trumpo dovana jam. Bet ar ne tai galima buvo iš anksto lengvai prognozuoti? Ar tai kaip nors prieštarauja D.Trumpo seniai deklaruotam požiūriui tiek į V.Putiną, tiek į šį nusikalstamą režimą?
Jei kas nepamena, verta prisiminti, pavyzdžiui, D.Trumpo atsakymą į „Fox News“ žurnalisto B.O’Reilly klausimą dar 2017-ųjų vasarį. Kai D.Trumpui tikrai palankus žurnalistas ištarė, kad V.Putinas yra žudikas, D.Trumpas ramiai atsakė, kad „yra daug žudikų, ar jūs manote, kad mūsų šalis tokia jau nekalta?“.
Tad ar šiame kontekste tikrai tokia jau pribloškianti atrodo D.Trumpo prieš susitikimą su V.Putinu paskelbta žinutė, kad dėl blogų santykių su Rusija kaltas JAV kvailumas ir iš esmės tas pats pakartota per spaudos konferenciją su Rusijos lyderiu?
Kai besibaigiant 2017 metams savo komentare 15min prognozavau, kad D.Trumpas taps didžiausiu iššūkiu Lietuvos užsienio politikai, sulaukiau tikrai daug vertinimų, kad mažų mažiausiai tąkart perlenkiau lazdą.
Ar galima buvo ko nors kito tikėtis iš D.Trumpo dėl Rusijos kišimosi į JAV rinkimus? Ar tai yra pirmas kartas, kai D.Trumpui jo šalies žvalgybos tarnybų informacija neatrodo patikimesnė už nuolat meluojančio Kremliaus lyderio žodžius?
Kas leistų bent daryti prielaidą, kad D.Trumpui iš tiesų rūpi priversti V.Putiną atsakyti dėl 298 žmonių žūties (beje, susitikimas įvyko ketvirtųjų šio nusikaltimo metinių išvakarėse), kai Rusijos armijai priklausanti raketinė sistema „Buk“ virš Ukrainos numušė Malaizijos keleivinį lėktuvą? Ar JAV prezidentui rūpi įtarimai, kad Kremlius panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje? Kas iki D.Trumpo susitikimo su V.Putinu leido teigiamai atsakyti bent į vieną šių klausimų?
O jei nieko tokio, ko negalima buvo lengvai prognozuoti, neįvyko, dėl ko dabar kilo ši kartais net isterijos požymių turinti reakcija? Ar tikrai yra pagrindo šį susitikimą taip dramatizuoti, kad tiek JAV (net iš buvusio CŽV vadovo J.Brennano lūpų), tiek Lietuvoje prabilta apie kažkokią išdavystę? Na taip, tokios koncentruotos JAV prezidento vertybių, pasaulėžiūros ir politikos išraiškos vienoje vietoje ir vienu metu turbūt dar neteko matyti. Tačiau ar tikrai išvydome bent kažką naujo?
Beje, net ir ne tai svarbiausia. Daug svarbiau, ar Helsinkio susitikimas ką nors iš esmės keičia realių JAV ir Rusijos santykių kontekste?
Ar galima buvo ko nors kito tikėtis iš D.Trumpo dėl Rusijos kišimosi į JAV rinkimus? Ar tai yra pirmas kartas, kai D.Trumpui jo šalies žvalgybos tarnybų informacija neatrodo patikimesnė už nuolat meluojančio Kremliaus lyderio žodžius?
Mano atsakymas būtų tvirtas: ne, tai nieko nekeičia. Taip, V.Putinas, padedant D.Trumpui surengė sėkmingą viešųjų ryšių spektaklį, kurio tikslas – parodyti, kad prasideda kažkoks naujas JAV ir Rusijos santykių etapas. Bet nepamirškime, kad ant V.Putino stalo gulėjo ir visiškai parengtas sankcijų Rusijai atšaukimo įsakas. Tačiau dabar, Kongreso pastangomis, D.Trumpas net nebeturi teisės savo įsakais tų sankcijų atšaukinėti ar švelninti. Atvirkščiai, jos plečiamos ir stiprinamos. Tokių pavyzdžių, kai D.Trumpo norai ar net pareiškimai nevirsta JAV politika – ne vienas ir ne du. Todėl kyla klausimas, kodėl dabar turėtų būti kitaip.
Kita vertus, bent jau man neatrodo pagrįsti ir teiginiai, kad blogiausia neva neįvyko. Esą gerai vien jau tai, kad D.Trumpas bent jau nepadarė jokių reikšmingų nuolaidų V.Putinui. Esą nepasitvirtino nuogąstavimai, kad D.Trumpas kaip nors pripažins Krymo aneksiją, nieko neužsiminta apie sankcijų švelninimą, jokių pažadų dėl Rusijos grąžinimo į G8 grupę, nepasikeitė JAV prezidento pozicija dėl Irano branduolinio ginklo sutarties, neatsisakyta prieštaravimo „Nord Stream-2“ projektui, nieko konkretaus nesutarta net dėl Sirijos.
Tačiau ir vėl: ar buvo pagrindo realiai tikėtis kažko kito? Krymo pripažinimas – tikrai ne D.Trumpo vienašališko sprendimo reikalas. Dėl sankcijų jau minėjau. Rusijos grąžinimui į G8 reikia visų šalių pritarimo, o D.Trumpas tokiai savo įdėjai sulaukė paramos tik iš prorusiškos Italijos vyriausybės vadovo G.Conte. Dėl Irano dar tikrai neaišku, ar V.Putinas tikrai norėtų, kad JAV pakeistų savo poziciją – toks JAV ir Europos skaldymas kaip tik atitinka Kremliaus interesus. Na, o D.Trumpo poziciją dėl „Nord Stream“, reikia pripažinti, lemia ne kokios nors baimės dėl Ukrainos ar Europos priklausomybės nuo rusiškų dujų, o noras, kad Europa tas dujas pirktų iš JAV. O tokiu atveju jokia draugystė su V.Putinu D.Trumpo pozicijos pakeisti negali.
Kas dar? Jokio susitarimo dėl Sirijos? Ar galima jo tikėtis, kai fundamentalūs strateginiai JAV ir Kremliaus mafijos interesai tokie priešingi? Juo labiau, kai ankstesni net skelbti susitarimai irgi nebuvo įgyvendinti? Maža to, nuo to laiko įvyko ir rimtas karinis susirėmimas, kurio metu sutriuškinta nors ir ne visus Rusijos generolų nurodymu vykdanti, bet bent jau pusiau jiems pavaldi „Wagner“ grupuotė.
Visa tai įvertinus, galima buvo lengvai prognozuoti, kad realiai baimintis nėra ko. Net jei V.Putinas su D.Trumpu kažką būtų sutarę už visų nugaros, nereikia pamiršti, kad tuos susitarimus dar reikėtų įgyvendinti. Ir tai tektų daryti tikrai ne pačiam D.Trumpui, o jo administracijai, kurios svarbiausioji dalis (Valstybės ir Gynybos departamentai) tikrai nesilaiko tokios pat pozicijos Rusijos atžvilgiu, kaip D.Trumpas. Nepritaria tam ir Kongresas.
Tai, žinoma, nereiškia, kad padėtis – gera. D.Trumpas išlieka tuo pačiu iššūkiu tiek Lietuvos užsienio politikai, tiek Europai, tiek transatlantiniams santykiams. Galėčiau ir vėl pakartoti visa tai, ką rašiau šio komentaro pradžioje minėtame 2017 metų paskutinėmis dienomis skelbtame rašinyje.
Tačiau reaguoti į šį iššūkį reikia ne nuogąstavimais ar baimėmis, o aktyvia politika. Labai gerą pavyzdį parodė prezidentė D.Grybauskaitė Briuselyje ėmusi tarpininkauti Europos ir D.Trumpo dialogui. Neabejoju, kad dividendų dėl to turės ne tik asmeniškai Lietuvos vadovė, bet ir visa Lietuva.
Tačiau to maža. Santykiai su JAV (ne su D.Trumpu, o būtent su JAV, kaip strategine partnere) labai daug priklauso ir nuo mūsų pačių pastangų, pasirengimo investuoti į šiuos santykius, mūsų aktyvumo. Kol kas to tiek Lietuvos diplomatijai, tiek politikams, tiek ekonominei ar investicijų politikai tikrai labai trūksta. Kartais net atrodo, kad dabartinei Vyriausybei ir valdančiajai daugumai santykiai, pavyzdžiui, su Kinija yra svarbesni negu su JAV. Tad galbūt tuo ir reikėtų rūpintis užuot kreipus tiek dėmesio į Helsinkio susitikimą?
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas
