Bet mes sugebam rasti šimtą priežasčių, kodėl galim leisti sau tikėtis, kad niekas iš esmės nepasikeis, kaip dar neseniai tikėjome, kad Donaldas Trumpas negali būti išrinktas, nes „tiesiog negali“. Ir tai – žinant, jog šalia D.Trumpui palankių giluminių JAV procesų, jo naudai įžūliai atvirai, tačiau neabejotinai sėkmingai žaidžia tokių žaidimų meistrai – Kremliuje įsitvirtinę KGB „aktyviųjų priemonių“ virtuozai.
Ne, šį kartą aš tikrai nekritikuoju oficialios Lietuvos pozicijos, išsakytos prezidentės, užsienio reikalų ministro ar kadenciją baigiančio premjero lūpomis. Oficiali, viešai reiškiama Lietuvos reakcija šiuo klausimu tokia ir turi būti: sveikiname D.Trumpą, mūsų šalis yra ir bus JAV sąjungininkė, tikime galingiausia pasaulio valstybe ir jos įsipareigojimais.
Bet neoficialiai tai yra „paskutinis skambutis“, jei dar nepavėlavome, imtis vadinamosios „Mannerheimo linijos“ statybos, kad ir kokį realų pavidalą ji turėtų įgauti XXI amžiuje.
Bet neoficialiai tai yra „paskutinis skambutis“, jei dar nepavėlavome, imtis vadinamosios „Mannerheimo linijos“ statybos, kad ir kokį realų pavidalą ji turėtų įgauti XXI amžiuje.
Įvykiai pasaulyje klostosi išties dramatiškai. Dabar jau ne vien apie Rusijos tiesioginį karinį agresyvumą kalbėti tenka. „Brexit“, D.Trumpas, labai realu, kad kitais metais neliks Angelos Merkel, ant kurios pečių šiuo metu, ko gero, laikosi ne vien Vokietija ir jos vis blaivesnė pozicija grėsmių pasaulyje atžvilgiu, bet, bent jau iš dalies, ir Europos Sąjungos bei NATO likimas.
Turbūt nereikia kartoti, kad Rusija yra užsimojusi sugriauti šias dvi Lietuvai gyvybiškai svarbias organizacijas. Ir kol kas, kaip ir daugelyje kitų sferų, jai velniškai gerai sekasi tai daryti, manipuliuojant pačios Europos problemomis.
D.Trumpo išrinkimas – papildomas rizikos faktorius ir šiuo aspektu. Na, nebent galvotume, kad Rusija šiaip – iš neturėjimo ką veikti – darė viską, kad laimėtų būtent šis kandidatas, o dabar lengvai leis, kad visos jos investicijos dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepasiteisintų. Neapgaudinėkime savęs – taip nebus.
Pažvelkime į padėtį pačioje Amerikoje. „Rusija jau laimėjo“, – įspėjau praėjusiame savo komentare likus dienai iki JAV prezidento rinkimų. Ir pabandžiau argumentais pagrįsti, kodėl Kremlius pergalę švęsti galėjo net nesulaukęs rinkimų rezultatų. Dabar galima teigti, kad ši pergalė – triuškinanti.
Kad jos mastai būtų dar aiškesni, pateiksiu tris pavardes, kurios vaizdingiau už bet kokius kitus argumentus apibūdins, ką iš tiesų gali reikšti D.Trumpo pergalė būtent Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims. Taigi, D.Trumpas – JAV prezidentas, Newtas Gingrichas – valstybės sekretorius, Michaelas Flynnas – gynybos sekretorius.
Dėl D.Trumpo nebesikartosiu, Iškalbingiau už du buvusius CŽV vadovus, kurie viešai pareiškė, kad laiko D.Trumpą Rusijos marionete, paaiškinti vis tiek nepavyks.
Jei kas pamiršo, N.Gingrichas – tai tas pats buvęs JAV Atstovų rūmų pirmininkas, kuris D.Trumpo abejones dėl to, ar jis gintų Baltijos šalis Rusijos užpuolimo atveju, nutarė paremti dar iškalbingesniais teiginiais.
Pavadinęs Estiją „Sankt Peterburgo priemiesčiu“, jis pareiškė, kad dėl JAV įsipareigojimų jas ginti turėtų sunerimti ne tik šalys, kurios nevykdo savo įsipareigojimų skirti gynybai mažiausiai 2 proc. BVP, bet ir Talinas. Esą jis nėra tikras, ar JAV turėtų rizikuoti dėl tokios šalies branduoliniu karu.
M.Flynnas – tai tas pats buvęs JAV karinės žvalgybos vadovas, kuris pasitraukęs iš posto nusprendė, jog visai verta prisijungti prie kitos pusės kariaunos – kaip komentatorius ėmė aktyviai dalyvauti Rusijos informacinių karų flagmano – RT televizijos – veikloje. Vėliau nesibodėjo dalyvauti net RT propagandiniame gala renginyje Maskvoje, kur iškalbingai buvo pasodintas šalia paties V.Putino.
Ar tai irgi rinkimų retorika į kurią reikėtų nekreipti didelio dėmesio? Juk tikimybę, jog N.Gingrichas taps valstybės sekretoriumi, o M.Flynnas – gynybos, sugalvojau ne aš. Likus porai dienų iki rinkimų juos kaip realius kandidatus į minėtus postus paminėjo televizijos kanalo NBC šaltiniai D.Trumpo rinkimų štabe.
Net jei porinkiminėje postų dalybų karuselėje šie asmenys ir negautų minėtų postų, tokia trijulė ir jos mąstymas geriausiai atspindi, kad problema yra gerokai sudėtingesnė negu vien tikėjimas ar netikėjimas, kad D.Trumpas gintų Baltijos šalis agresijos atveju.
Labai tikėtina, kad trumpalaikėje perspektyvoje išvengsime net ir pačios agresijos. Iš tiesų panašu, kad Rusija dabar užsiėmusi pasaulio paveikslo perbraižymu rinkimų, referendumų, padėtį destabilizuojančių politinių jėgų rėmimo ir kitais kol kas ne kariniais būdais. Kol jai tai sekasi daryti, tikėtina, kad agresyvumo bent jau NATO skydo saugomose šalyse demonstruoti ji gali ir nesiimti.
Tačiau tiek į Kremliaus ilgalaikius planus, tiek į tai, kaip D.Trumpas ir jo komanda gali netgi jiems nesuvokiant būti paversti įrankiais šiems planams įgyvendinti, reiktų pagaliau pradėti žiūrėti rimtai.
Ne, jokia apokalipsė dar tikrai neįvyko. Ir labai daug vis dar priklauso nuo mūsų pačių. Todėl panikuoti neverta, bet ruoštis reiktų blogiausiam. Ir šiuo aspektu man tikrai nesuprantama, kodėl Lietuvoje net tie, kurie labai teisingai išgirdo D.Trumpo įspėjimą, kad už savo gynybą nuo šiol reikės mokėti patiems, vis dar kalba tik apie 2 proc. BVP skyrimą.
Taip, buvęs ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis tikrai teisus sakydamas, kad po tokių rinkimų JAV rezultatų 2 proc. BVP gynybai mes turėtume skirti jau kitais – 2017 metais. Ir bet kokie aiškinimai, kad kitų metų biudžete tokių lėšų rasti neįmanoma, skamba kaip paprasčiausias noras nieko nedaryti, viliantis, kad gal dar viskas ir taip baigsis gerai.
D.Trumpo Amerikai, norėdami bent pabandyti užsitikrinti šios valstybės saugumo garantijas, tokia pafrontės valstybė, kaip Lietuva jau dabar turėtų pristatyti planą, kaip, tarkim, iki 2025 metų išlaidos gynybai bus padidintos iki 3 proc. BVP.
Bet net ir tų 2 proc. gynybai, net jei jie būtų skirti jau kitais metais, tikrai neužteks. D.Trumpo Amerikai, norėdami bent pabandyti užsitikrinti šios valstybės saugumo garantijas, tokia pafrontės valstybė, kaip Lietuva jau dabar turėtų pristatyti planą, kaip, tarkim, iki 2025 metų išlaidos gynybai bus padidintos iki 3 proc. BVP.
Nerealu? Neracionalu? Neliks lėšų kitoms sferoms? Galima būtų ilgai vardinti, ko dar trūksta mūsų kariuomenei. Tačiau primenu, kad aš kalbu apie būtinybę pradėti statyti „Manerheimo liniją“. Ir pirmiausia statyti ją reikia pradėti savo galvose. Kylant grėsmei pačiam valstybės egzistavimui, kalbos, kad negalima rasti lėšų gynybai, bent jau man skamba kaip nesusipratimas. Nebent nuspręstume įkišti galvą į smėlį ir tikėtis geriausio – gal dar nieko neatsitiks, o jei atsitiks, tada ir galvosim.
Jei vis dėlto grėsmes vertiname rimtai, po D.Trumpo pergalės būtina kardinaliai peržiūrėti ir Lietuvos užsienio politikos prioritetus, trumpuoju laikotarpiu žymiai padidinti dėmesį ir žmogiškuosius bei finansinius išteklius politikai Jungtinėse Valstijose formuoti. Skubiai stiprinti, o dažnai ir iš naujo megzti ryšius tiek su D.Trumpo stovykla, tiek su respublikonų dauguma Kongrese, investuoti į JAV smegenų centrus, kurie prisideda prie Amerikos politikos formavimo.
Galima pasistengti net D.Trumpui ir jo komandai įrodyti, kad Lietuva yra ne tik patikima, bet ir naudinga partnerė JAV. Tačiau tam reikia aktyvios politikos, tinkamo finansavimo ir strateginio mąstymo.
Tuo tarpu žvelgiant į tai, kas vyksta, kalbėti apie strateginį mąstymą iš tiesų sunku. Noras mažinti Valstybės saugumo departamento biudžetą dabartinėje geopolitinėje situacijoje, net nekalbant apie D.Trumpo išrinkimo nulemtas naujas grėsmes, iš viso atrodo, kaip labai prastas anekdotas.
Vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvoje metas pradėti galvoti apie JAV galia ir apsauga paremtos Lietuvos saugumo doktrinos alternatyvas, Šiuo aspektu gynybos bendradarbiavimo su Šiaurės šalimis stiprinimas gali būti viena pagrindinių svarstytinų idėjų. Viename savo ankstesnių komentarų rašiau ir apie būtinybę nustoti beatodairiškai priešintis Europos armijos idėjai ir pabandyti panaudoti ją tų pačių alternatyvų vien JAV įsipareigojimais paremtai saugumo doktrinai paieškoms.
Visa tai, kas išvardyta, man atrodo, tiesiog neatidėliotini darbai pradedant statyti tą XXI amžiaus „Mannerheimo liniją“ Lietuvoje. Neabejotina, kad idėjų ir priemonių yra gerokai daugiau. Ir svarbios jos ne vien tik tiesiogiai saugumo ir gynybos srityje. Ekspertizės šiai klausimais Lietuvoje tikrai galima rasti.
Tačiau pirmiausia, kaip minėjau, „Mannerheimo liniją“ reikia pradėti statyti savo galvose. Tik ji gali apsaugoti nuo patogaus nieko nedarymo, viliantis, kad viskas dar gerai baigsis arba apgaudinėjant save, kad nieko dramatiško šiame pasaulyje iš tiesų nevyksta.
