Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė pareiškė, kad JAV gynybos sekretoriaus vizitas Lietuvoje siunčia labai aiškią žinią, kad Amerika ypatingą dėmesį skiria Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumui. Maža to, pasak jos, nuo pat pradžių esą užsimezgę artimi ir intensyvūs ryšiai su prezidento D.Trumpo administracija rodo, kad JAV gerai supranta ir identiškai kaip Baltijos valstybės vertina kylančias išorines grėsmes bei iššūkius.
„Lietuvai stojant į NATO JAV duotas įsipareigojimas ginti mus šiandien yra stipresnis nei bet kada. Visos trys Baltijos šalys susiduria su tomis pačiomis grėsmėmis iš Rytų. Labai svarbu, kad ir mūsų saugumo partneriai vienodai supranta mums kylančias grėsmes ir įsitraukia į mūsų saugumo stiprinimą“, – prezidentei net dar optimistiškiau antrino Lietuvos krašto apsaugos ministras R.Karoblis.
Viena vertus, pasidžiaugti tikrai yra kuo. Vien tai, kad nepraėjus nė keturiems mėnesiams po D.Trumpo inauguracijos tokio rango JAV pareigūnas iš viso atvyko į Lietuvą yra tikrai svarbus signalas. Ženklas, kad bent jau pats J.Mattisas Baltijos šalių saugumo klausimu nusiteikęs tikrai rimtai.
Be to, vizitas (turbūt neatsitiktinai) sutapo su neoficialiomis kalbomis, kad Lietuvoje, nors ir laikinai, gali būti dislokuotos JAV priešlėktuvinės gynybos sistemos „Patriot”, o J.Mattisas nepaneigė tokios galimybės, teigdamas, kad JAV dislokuos „viską, ką reikia“. Tai – dar vienas ženklas, kad gynybos bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir JAV bent jau kol kas tikrai nesilpnėja.
Be to, reikia pripažinti, kad Lietuvos pareigūnų vieši pareiškimai, ypač tokiomis aplinkybėmis, net ir negali būti kitokie – tik optimistiški ir pabrėžiantys santykių su JAV svarbą.
Tačiau nereikėtų pamiršti ir to, kam tokiais atvejais skiriamas posakis „antra vertus“. Ir būtent apie tai šį kartą norėčiau pasidalyti mintimis.
Taigi, antra vertus, kokia tikroji D.Trumpo politika, mes ir toliau nežinome. Bent jau žvelgiant iš pačios Amerikos atrodo, kad jai apibūdinti (net ir Lietuvai svarbiais klausimais) du praėjusios savaitės įvykiai Vašingtone gali būti svarbesni už J.Mattiso vizitą Lietuvoje.
Pirmiausia kalbu apie skandalu virtusį Federalinio tyrimų biuro (FTB) vadovo J.Comey atleidimą. Ir tikrai nesirengiu spekuliuoti, ar šis atleidimas kaip nors susijęs su tariamomis D.Trumpo pastangomis sužlugdyti FTB tyrimą dėl galimų prezidentu tapusio milijardieriaus ryšių su Rusija rinkimų kampanijos metu, kai Maskva dėjo visas pastangas, kad būtent šis kandidatas laimėtų.
Maža to, neverta net ginčytis, kad teisę atleisti FTB vadovą JAV prezidentas turi net visai be priežasties, o paties J.Comey reputacija prezidento rinkimų kampanijos ir porinkiminėse audrose tikrai susvyravo.
Tačiau, net jei atleidimas nereiškia D.Trumpo bandymų žlugdyti jo komandos ryšių su Rusija tyrimo, akivaizdu, kad nerimo dėl šio tyrimo ateities jis sukėlė net daliai respublikonų partijos kongresmenų, nekalbant jau apie demokratų ar pačios FTB pareigūnų reakciją.
O tai reiškia viena – D.Trumpas pademonstravo, kad net pačius jautriausius politinius sprendimus jis yra linkęs priimti vienašališkai, visai neatsižvelgdamas į galimas jų pasekmes, tikėtinas reakcijas ir net politinę tradiciją. Ši tradicija tikrai sako, kad FTB vadovai taip neatleidžiami.
Kodėl tai svarbu? Ogi todėl, kad spręsti apie paties D.Trumpo politiką kol kas tiesiog nėra iš ko. Vašingtone toliau tvyro politinė sumaištis, Baltieji rūmai vis dažniau primena V.Putino Rusijai skirtą posakį apie skirtingus Kremliaus bokštus, kurie vykdo skirtingą politiką, o apie paties prezidento politines gaires ir toliau galima spręsti nebent iš jo rinkimų kampanijos pareiškimų.
Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė pareiškė, kad JAV gynybos sekretoriaus vizitas Lietuvoje siunčia labai aiškią žinią, kad Amerika ypatingą dėmesį skiria Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumui.
Tačiau tuo pat metu tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek ir pačiose JAV labai dažnai vyrauja nuomonė, kad net jei D.Trumpas norės, jis negalės iš esmės pakeisti JAV politikos. Esą to jam neleis kitos valdžios šakos ir apskritai politinis elitas.
Manau, J.Comey atleidimas turėtų bent jau priversti suabejoti tokiomis viltimis. JAV prezidentas turi labai daug galių ir, nepaisant visos balanso sistemos, gali tikrai daug. Ypač toks, kaip D.Trumpas.
Bet pažvelkime į faktus. Koks iš tiesų yra santykis tarp kurios nors kitos valdžios šakos noro vykdyti savarankišką politiką ir sutikimo pritarti diktuojamai prezidento? Daugiausia kalbama apie tai, kokią savarankišką politiką JAV gali vykdyti Kongresas. Ir iš tiesų gali. Bet...
Nepaisant visų Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus tyrimų ir dalies senatorių iniciatyvių nubausti Maskvą už tai naujomis sankcijomis, šios iniciatyvos Senate užstrigo. O Senato užsienio reikalų komiteto pirmininkas B.Corkeris, kuris, beje, niekaip negali būti laikomas D.Trumpo šalininku, prieš porą savaičių tai paaiškino atvirai ir paprastai. Esą norima suteikti šansą ne kam kitam, o D.Trumpo bandymui nubrėžti naują santykių su Rusija trajektoriją.
Kuo remsis ši trajektorija irgi jau iš esmės tapo viešai žinoma. Nors ir neminėdamas Rusijos, vėlgi kiek mažiau kaip prieš dvi savaites Valstybės sekretorius R.Tillersonas apibrėžė kone pagrindinį D.Trumpo užsienio politikos principą – atskirti vertybes nuo JAV interesų. Kitaip tariant, JAV užsienio politika nuo šiol nebus grindžiama vertybėmis. Vien interesais.
Ar tikrai tai gali suteikti daug optimizmo Lietuvai?
Kažin ar daugiau jo suteikti galėjo ir antrasis praėjusios savaitės įvykis Vašingtone, kuris Lietuvai tikrai turėtų būti ne mažiau reikšmingas, negu J.Mattiso vizitas mūsų šalyje. Kalbu apie Rusijos užsienio reikalų ministro S.Lavrovo priėmimą Baltuosiuose rūmuose.
Būtent jis, ko gero, ir yra ryškiausia naujojo JAV užsienio politikos principo atskirti vertybes nuo interesų išraiška. Agresyvi Rusijos politika niekaip nepasikeitė, Amerikoje jau nebent pats D.Trumpas abejoja, kad Maskva kišosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją, bet Kremliaus pasiuntiniui (šiuo atveju S.Lavrovui) po tikrai ilgo laiko atsiveria Baltųjų rūmų durys.
Vien tai, kad nepraėjus nė keturiems mėnesiams po D.Trumpo inauguracijos tokio rango JAV pareigūnas iš viso atvyko į Lietuvą yra tikrai svarbus signalas.
Ir ne vien atsiveria. Jei kas nors iš nuotraukų palygintų D.Trumpo kūno kalbą susitikimo su S.Lavrovu metu ir vaizdą, kuri matėme, kad ir JAV prezidentui susitinkant su Vokietijos kanclere A.Merkel, galima būtų pagalvoti, kad JAV sąjungininkė yra Rusija, o su Vokietijos vadove, nepaisant priešiškumo, teko susitikti sukandus dantis.
Neteikiate reikšmės kūno kalbai? Iš visų pranešimų apie susitikimą taip pat galima šį tą spręsti. Pavyzdžiui, kad visos išvados, jog prognozuotas JAV ir Rusijos „medaus mėnuo“ ne tik baigėsi dar neprasidėjęs, bet ir virto nauja krize, buvo pirmalaikės, o šalys, nors ir lėtai, juda santykių atkūrimo linkme.
Beje, „medaus mėnesio“ metafora buvo iš prigimties klaidinga, nes iš karto sukurti ją atitinkančių santykių po to, ką Rusija nuveikė ne tik tarptautinėje arenoje, bet ir pačiose JAV, iš principo neįmanoma. Bet, kad santykiai, nors ir lėtai, juda atkūrimo linkme, irgi sunku paneigti.
Bet gal mums visa tai neturėtų rūpėti? Gal užtenka džiaugtis, kad D.Trumpas į savo komandą pasikvietė tokius žmones, kaip J.Mattisas, patarėjas nacionalinio saugumo klausimais H.R.McMasteris ir kai kurie kiti? Gal turėdami tikrai neabejotiną pagrindą tikėti jais, galime tikėtis, kad ir D.Trumpo politika bus tokia, kokios tikimės iš J.Mattiso ir H.R.McMasterio?
Tikėtis, žinoma galima. Bet tuo pačiu būtų pravartu žinoti dar keletą faktų. Pirmasis – pats akivaizdžiausias, o kartu ir paprasčiausias: JAV prezidentas yra D.Trumpas, o ne J.Mattisas ir ne H.R.McMasteris.
Todėl du pastarieji bus priversti vykdyti prezidento politiką, o ne atvirkščiai. Jei pozicijos smarkiai išsiskirs, jie gali atsistatydinti arba gali būti tiesiog atleisti, kaip J.Comey. Bet tikėtis, kad jie gali smarkiai paveikti D.Trumpo politiką, tikrai neverta. Argumentus, kodėl neverta, jau išdėsčiau aukščiau.
Tačiau ne mažiau svarbu žinoti ir kokios yra abiejų minėtų pareigūnų pozicijos šiuo metu. Kaip tik pastaruoju laikotarpiu paaiškėjo, kad H.R.McMasterio pozicijos itin susilpnėjo. Priežastis – jo bandymas aktyviai vykdyti tokią politiką, kokios iš JAV kaip tik norėtų tikėtis Lietuva: vertybinės, pagrįstos įsipareigojimų vykdymu.
Geriausias pavyzdys – D.Trumpo įtūžis dėl Pietų Korėjos, itin susilpninęs H.R.McMasterio pozicijas. Mat patarėjas nacionalinio saugumo klausimais drįso patikinti kolegas Seule, kad JAV laikysis susitarimo ir sumokės už raketinės gynybos sistemas THAAD, kurias ketinama dislokuoti dėl Šiaurės Korėjos keliamos grėsmės. D.Trumpas, nepaisydamas galiojančio susitarimo, buvo pareiškęs, kad Pietų Korėja turės milijardą dolerių mokėti pati.
Gal ir smulkmena, bet tikrai iškalbinga. Dar vieną iškalbingą smulkmeną galima buvo pastebėti po D.Trumpo ir S.Lavrovo susitikimo. Šalia JAV prezidento , komentuojančio susitikimo rezultatus, kažkodėl buvo įsitaisęs ne H.R.McMasteris ir net ne F.Hill, kuri lyg ir turėtų užimti pagrindinės patarėjos Rusijos klausimais vietą, o H.Kissingeris. Tas pats buvęs JAV valstybės sekretorius, kuris lyg ir neužima jokių pareigų D.Trumpo administracijoje, bet yra nuolat siejamas su įvairiomis prorusiškomis iniciatyvomis.
J.Mattiso pozicijos kol kas gerokai tvirtesnės už H.R.McMasterio, bet viena detalė taip pat iškalbinga. Gynybos sekretorius prieš eidamas į šį postą viešai pareiškė, kad ką jau ką, bet savo komandą formuos pats. Komanda nesuformuota iki šiol. Priežastis – Baltieji rūmai nuolat blokuoja J.Mattiso pasirinkimus į pavaduotojų postus.
Ir tai – tik keletas D.Trumpo prezidentavimą ir jo galimą politiką apibūdinančių detalių. Bet jos daug pagrindo optimizmui tikrai nesuteikia. Duok Dieve, kad pati politika pasirodytų kitokia, negu ją apibūdinančios detalės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: Ką JAV generolai geriau supranta ir už D.Trumpą, ir už Lietuvą?