Simboliška, kad šiuos žodžius tiek su H.Clinton, tiek su jos vyru Billu Clintonu dirbęs politikos konsultantas ir analitikas D.E.Schoenas ištarė viename įtakingiausių Vašingtono smegenų centrų „The Atlantic Council“ per savo naujos knygos „Didysis Putino planas: sunaikinti Europą, padalyti NATO ir atkurti Rusijos jėgą bei pasaulinę įtaką“ pristatymą.
Beje, Lietuvos diplomatijos vietoje aš rimtai pagalvočiau, kaip padaryti taip, jog ši knyga atsidurtų ant kiekvieno sprendimų priėmėjo Vakaruose stalo, nes joje ne lietuvių, estų ar lenkų, o žmogaus, išmanančio Vašingtono politikos virtuvę, lūpomis nuosekliai ir konceptualiai įrodoma, kodėl Rusijos keliama grėsmė Vakaruose vis dar nepakankamai įvertinta.
Tačiau ne apie D.E.Schoeną ar jo knygą ir net ne apie pačią Rusijos keliamą grėsmę šis komentaras. JAV analitiko žodžius prisiminiau todėl, kad likus dienai iki JAV prezidento rinkimų ir nepaisant to, kaip jie pasibaigs, vieną neabejotiną nugalėtoją galima skelbti jau dabar. Taip, tai – Rusija arba jos prezidentas V.Putinas, jei norime laimėtoją personifikuoti.
Ne veltui net du buvę CŽV vadovai, taip iš tiesų sulaužydami nerašytas tokias pareigas užėmusių pareigūnų taisykles, viešai pavadino D.Trumpą pavojinga Rusijos marionete.
Kremliaus kišimasis į šiuos JAV prezidento rinkimus akivaizdus jau kone visiems, išskyrus nebent D.Trumpą. Nesutariama nebent dėl to, ar Rusijos tikslas yra, kad būtinai būtų išrinktas šis palankumo V.Putinui nė neslepiantis milijardierius, ar Kremlius tiesiog bando pasėti kiek galima daugiau sumaišties, nebūtinai koncentruodamasis į D.Trumpo pergalę.
Asmeniškai palaikyčiau tuos, kurie sako, kad Rusija deda visas pastangas, kad būtų išrinktas būtent D.Trumpas. Ir manau, kad ne veltui net du buvę CŽV vadovai, taip iš tiesų sulaužydami nerašytas tokias pareigas užėmusių pareigūnų taisykles, viešai pavadino D.Trumpą pavojinga Rusijos marionete.
„Žvalgybos sluoksniuose mes sakytume, kad ponas Putinas užverbavo poną Trumpą, kaip nesąmoningą Rusijos Federacijos agentą“, – savo komentare dar rugpjūčio pradžioje išspausdintame „The New York Times“ be užuolankų pareiškė Michaelas Morrelas, CŽV vadovo pareigas laikinai ėjęs 2011 ir 2012–2013 metais. Jau tada jis pažadėjo daryti viską, kad toks žmogus netaptų Amerikos prezidentu, o spalį viešai pareiškė, kad D.Trumpo aplinka „dirba Rusijos interesams“.
Michaelas V.Haydenas, CŽV vadovavęs nuo 2006 iki 2009 metų, o 1999–2005 metais buvęs dar vienos JAV žvalgybos – Nacionalinės saugumo agentūros – galva, tokiems pareigūnams įprastas ne tik korektiškumo, bet ir politinio neutralumo ribas peržengė dar toliau. Likus vos kelioms dienoms iki rinkimų jis D.Trumpą viešai pavadino Rusijos „naudingu idiotu“, terminu, kuriuo dar Leninas apdovanojo dėl savo pažiūrų ar tiesiog nesusigaudymo nesąmoningai Sovietų Sąjungos naudai dirbusius vakariečius.
Vien tokie tiek prie demokrato Baracko Obamos, tiek prie respublikono George'o W.Busho dirbusių aukščiausio rango žvalgybininkų žodžiai yra iškalbingesni už daugelį kitų argumentų. Tačiau D.Trumpas, nors jo pergalė likus vos kelioms dienoms iki rinkimų tapo kaip niekada reali, dar nelaimėjo. Tad kodėl jau šiandien galima pasakyti, kad laimėjo Rusija?
Bandydamas tai pagrįsti, norėčiau dar kartą grįžti prie šio komentaro pradžioje minėtos D.E.Schoeno citatos. Šis JAV analitikas ir politikos konsultantas minėtus žodžius tuomet ištarė tikrai ne dėl dėmesį patraukiančios frazės. Jis paaiškino paprastai: vien tai, kad Rusijai keliant tokią grėsmę JAV prezidento rinkimų metu apie tai beveik nediskutuojama, yra milžiniška V.Putino pergalė, nes tai rodo, jog pati grėsmė vis dar neįsisąmoninta.
Lygiai tą patį galima pasakyti apie pačius rinkimus bei būsimus jų rezultatus. Vien tai, jog aukščiausio rango JAV kariškiams ne kartą ir ne du viešai pareiškus, jog Rusija kelią egzistencinę grėsmę ne kokioms nors Baltijos šalims, o pačiai Amerikai, o aukščiausio rango buvusiems JAV žvalgybos vadovams atvirai vadinant D.Trumpą Rusijos marionete šis kandidatas vis dar turi realius šansus laimėti, yra milžiniška V.Putino pergalė. Nes net tuomet, kai Rusija nebemato reikalo vengti įžūliai atvirai kištis į JAV prezidento rinkimų kampaniją, bent jau pusei Amerikos tai nė kiek nerūpi.
Vien jau tai silpnina JAV ir daro ją vis labiau pažeidžiamą. Tačiau bent jau vienu aspektu ginčytis su tais, kurie sako, kad Rusija bando ne tiek padaryti viską, kad būtų išrinktas D.Trumpas, kiek tiesiog silpninti JAV sėdama sumaištį, taip pat tikrai nėra ko. JAV susilpninimas net be jų remiamo kandidato pergalės neabejotinai būtų Kremliaus pergalė. Ir būtent todėl šią pergalę galima skelbti jau dabar.
Net tuomet, kai Rusija nebemato reikalo vengti įžūliai atvirai kištis į JAV prezidento rinkimų kampaniją, bent jau pusei Amerikos tai nė kiek nerūpi.
Juk ar nesilpnina šalies tai, kad šie rinkimai tapo varžytuvėmis ne kuris kandidatas populiaresnis, labiau patikimas, kurio idėjos labiau priimtinos, o pasirinkimu tarp blogo ir dar blogesnio? O juk, apklausų duomenimis, D.Trumpas su H.Clinton varžosi būtent nepopuliarumu – abiejų nepopuliarumo reitingas yra apie 60 proc.
Prieš pat rinkimus paaiškėjo, kad bent jau vienas, o gal net du rinkikų kolegijos nariai Vašingtono valstijoje, kurioje pergalė prognozuojama H.Clinton, pasiryžę spjauti ne tik į politines tradicijas, bet ir į savo įsipareigojimus ir nebalsuoti už H.Clinton rinkikų kolegijoje, nei jei už ją balsuos valstijos žmonės. Maža to, tokios pozicijos tvirtumą jie pasiryžę įrodyti ir finansiškai, nes tokiu atveju jiems tektų mokėti baudas.
O juk visa tai rodo, kad su rinkimų pabaiga nesibaigs ne tik visuomenės susiskaldymas į D.Trumpo ir H.Clinton rėmėjus. Net teoriškai beveik nėra galimybių, kad esant tokiai padėčiai pavyks įveikti tą nusivylimą valdžia ir kone visa politine sistema, kuris iš vidaus griauna bet kurią demokratinę visuomenę ir gimdo naujus trumpus. Taigi, net nelaimėjus Rusijos remiamam kandidatui, jau iš karto bus padėti labai tvirti pamatai Rusijai ieškoti kitų kandidatų ir sėkmingai kištis į kitą JAV rinkimų kampaniją.
Visa tai – giluminiai JAV politikos ir visuomenės būklės ženklai, kuriuos dar labiau sustiprino šie rinkimai. Taip, tikrai ne Rusija sukūrė tokią padėtį, bet Kremlius, kaip visuomet, labai sumaniai ja manipuliuoja. Todėl esant bet kokiai rinkimų baigčiai vis tiek galės trinti rankas.
Jau dabar džiūgauti Kremlius gali ir dėl tikrai labai svarbios JAV institucijos – Federalinio tyrimų biuro susilpninimo. Kol kas dar sunku pasakyti kaip, tačiau pirmą kartą po daugybės metų Amerika priversta diskutuoti, ar FTB įsivėlė į rinkimų kampaniją, prieš pat rinkimus viešai paskelbdama apie atnaujintą tyrimą dėl H.Clinton elektroninių laiškų bei iš karto po to pasipylus informacijai ir apie tyrimą dėl Clintonų fondo, ir apie B.Clintono suteiktą malonę vienam finansiniam aferistui. Tuo pat metu paaiškėjo, kad FTB vadovas Jamesas Comey atsisakė viešai pripažinti, kad Rusija kišasi į JAV rinkimų kampaniją esą būtent todėl, kad išvengtų FTB dalyvavimo joje.
Ar Rusija kaip nors susijusi su tokiu sąmoningu ar nesąmoningu FTB įsitraukimu į rinkimų kovą? Greičiausiai ne, bet tai nė kiek nesumenkina pagrindo Rusijai džiūgauti, nes po rinkimų pats FTB gali atsidurti respublikonų ir demokratų kovos epicentre. Kad ir kas būtų išrinktas prezidentu, tokia kova – labai tikėtina.
Po šių rinkimų Amerika bus dar labiau susiskaldžiusi, dar labiau panirusi į vidaus kovas, o jos visuomenė – dar labiau nusivylusi.
Jei bus išrinkta H.Clinton, jos prezidentavimą bet kokiu atveju temdys tiek šie FTB tyrimai, tiek ir skandalų šleifas apskritai. Kai kas net teigia, kad jai teks prezidentauti nuolatinės apkaltos grėsmės atmosferoje. Ar tai nesuteiks pagrindo džiūgauti Rusijai, kurią džiugina bet kokia sumaištis šioje vis dar galingiausioje pasaulio valstybėje ir bet koks jos silpnėjimas?
Ar H.Clinton galės imtis tvirtos lyderystės, jei ją nuolat persekios tas skandalų šleifas? Galų gale, ar bet koks ryžtingesnės JAV politikos Rusijos atžvilgiu bandymas nebus vertinamas kaip paprasčiausias asmeninis H.Clinton kerštas V.Putinui, o ne JAV interesų padiktuota politika? Žinant, kiek Vašingtone ir ne tik Vašingtone tebėra bandymų tartis su Rusija šalininkų, toks neva asmeninio keršto, o ne nacionalinių interesų naratyvas taip pat gali būti sėkmingai išnaudojamas kovai pries bet kokius bandymus padaryti JAV politiką Rusijos atžvilgiu ryžtingesnę.
O jei, laimėjus H.Clinton, D.Trumpas atsisakys pripažinti pralaimėjimą, teigdamas, kad rinkimų rezultatai yra suklastoti, kaip ne kartą užsiminė galįs padaryti? Kokia sumaištis lauktų tada, žinant dažnai iš tiesų revoliucines dalies rinkėjų nuotaikas?
Jau dabar aišku, kad po šių rinkimų Amerika bus dar labiau susiskaldžiusi, dar labiau panirusi į vidaus kovas, o jos visuomenė – dar labiau nusivylusi. Ar reikia dar argumentų teigti, kad tai – nuostabi žinia Rusijai ir labai prasta žinia įvairiausių krizių apimtam pasauliui, kuriam kaip niekad reikėtų tvirtos JAV lyderystės?
TAIP PAT SKAITYKITE: M.Laurinavičius: balsuodami už D.Trumpą kai kurie bando sugriauti sistemą
Marius Laurinavičius yra Hudsono instituto Vašingtone analitikas
