Tai vaizdelis, kurį, jei tik neužmerksime akių, galime išvysti baigiantis 2019 metams. Sakysite, kad sutirštinu spalvas? Net jeigu taip būtų, spalvų tirštinimu reiktų kaltinti ne mane.
Apie tai, kad Rusija bet kokiu atveju jau laimėjo Didžiosios Britanijos parlamento rinkimus, dar prieš patį balsavimą įspėjo šiuo metu JAV dirbantis garsus britų ir prancūzų žurnalistas Benas Judah. Beje, jis teisėtai laikomas ne tik kleptokratijos grėsmių, kam pastaruoju metu skiria daugiausia dėmesio, bet ir Rusijos ekspertu, yra parašęs knygą „Trapi Imperija“ („Fragile Empire“).
Pagrindinis – tokio B.Judah vertinimo argumentas yra tas, kad Didžiojoje Britanijoje – tiek konservatorių, tiek leiboristų partijose tikrieji kovotojai su Kremliaus keliamomis grėsmėmis jau kurį laiką nustumti į paraštes, todėl, kad ir kokia būtų buvusi parlamento baigtis, Kremlius būtų galėjęs švęsti pergalę. Sunku būtų su tuo nesutikti, bet galiu pridėti ir nuo savęs: neseniai paskelbiau savo atliktą mini tyrimą apie su „Brexit“ susijusį Rusijos įtakos tinklą Didžiojoje Britanijoje. Po Didžiosios Britanijos parlamento rinkimų galima teigti, kad šis tinklas tik dar labiau įtvirtino savo įtaką šalyje.
Vieši retoriniai ginčai su tais, kas teigia, kad Rusija „nėra priešas“, kažin ar vis dar gali gali duoti naudos.
Apie tai, kad A.Merkel vyriausybė metų metais užmerkia akis į Rusijos šnipų veiklą šalyje, viešai prabilo net ne žurnalistai ar apžvalgininkai. Tokį viešą iššūkį savo šalies valdžiai metė trys buvę šalies žvalgybų vadovai. Iškalbingas jau pats straipsnio dienraštyje „Bild“ pavadinimas: „Buvę žvalgybų vadai suveda sąskaitas su Merkel“. Beje, verta pažymėti, kad toks viešas iššūkis valdžiai mestas netgi nepaisant to, kad Berlynas pagaliau atsisakė savo pastangų pridenginėti Rusijos slaptųjų tarnybų pasiųsto žudiko Berlyno centre įvykdytą egzekuciją, oficialiai pripažino Maskvos pėdsaką ir net išsiuntė iš šalies du Rusijos „diplomatus“.
Apie E.Macrono iniciatyvas versti kažkokį naują santykių su Rusija puslapį, ko gero, nebereikia net priminti. Galima nebent pridurti, kad Prancūzijos ekonomikos ministras Bruno Le Maire šiems E.Macrono žodžiams suteikė ir turinio. Jis ne tik pareiškė, kad E.Macronas „strategiškai pasirinko Rusiją“, bet ir paaiškino, kad jo uždavinys – suteikti šiam sprendimui ekonominį pagrindą ir net paskelbė, kad Paryžius ras legalų būdą apeiti bet kokias JAV sankcijas Rusijai.
Tai, kas Rusijos ir jos keliamų grėsmių klausimu vyksta JAV prezidento D.Trumpo ir nemažos dalies Respublikonų partijos galvose, sunku net paaiškinti. Tačiau tiesa yra ta, kad net buvusi paties D.Trumpo administracijos Nacionalinio saugumo tarybos pagrindinė patarėja Rusijos klausimais Fiona Hill liudydama Kongrese viešai įspėjo, jog dainelė, kad esą Ukraina, o ne Rusija kišosi į JAV rinkimus, yra sukurta Maskvoje, ir Vašingtonas neturėtų tarnauti Kremliaus interesams ją platindamas. Tačiau jos neklauso ne tik patarėjos postą jai anksčiau patikėjęs D.Trumpas, bet ir nemažai anksčiau kovotojais prieš Kremliaus grėsmes laikytų JAV respublikonų.
Sutikite, kad tokiame kontekste Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos ir toliau demonstruojama nekintamai aiški pozicija dėl Rusijos skamba lyg balsas tyruose. „Neturime savęs apgaudinėti paviršutiniškomis kalbomis apie savo kaimynę. Deja, tokių kalbų aš matau labai daug“, – neseniai surengtoje penktojoje metinėje Lietuvos užsienio politikos konferencijoje įspėjo G.Nausėda.
Taigi, iššūkis Lietuvos užsienio politikai – daugiau nei akivaizdus. Bet ką daryti?
Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, pradedant nagrinėti, ką Lietuva turėtų daryti šiomis aplinkybėmis, net ir pati padėtis nebeatrodo tokia dramatiška, kaip tiesiog vertinant svarbiausių Lietuvos partnerių politinių lyderių, o kartais ir visų valstybių pozicijas.
Net prisiminus neseniai vykusį NATO aukščiausiojo lygio susitikimą tenka pripažinti, kad Lietuvos diplomatijai jis buvo sėkmingas. Ir, nepaisant visų išvardytų grėsmingai skambančių nuolaidžiavimo Kremliui gaidų svarbiausiose Vakarų valstybių sostinėse, susitikimo dokumentuose Rusijos grėsmė įvardyta taip nedviprasmiškai, kaip NATO, ko gero, dar niekada nebuvo įvardijusi.
Tiesa, šiuo atveju tikrai ne žodžiai svarbiausia. Svarbiausia, ar bus noro imtis bendrų Vakarų veiksmų, kad Rusijos keliamos grėsmės būtų neutralizuotos. Ir būtent šiuo atžvilgiu Lietuvos diplomatijai kylantys iššūkiai gali virsti galimybėmis.
Vieši retoriniai ginčai su tais, kas teigia, kad Rusija „nėra priešas“, kažin ar vis dar gali duoti naudos. Nesakau, kad Lietuvai verta atsisakyti aiškaus savo pozicijos deklaravimo, už ką tiek prezidentą G.Nausėdą, tiek ir visą šalies diplomatiją iki šiol galima tik pagirti. Tačiau vien aiškios pozicijos šiuo atveju nebeužtenka. Reikia aktyvios diplomatijos ir konkrečių iniciatyvų. Beje, tokių, kurioms būtų sunku prieštarauti net tiems, kurie mano, kad Rusija „nėra priešas“.
Pirmąją tokią galimybę Lietuvos diplomatijai kaip tik ir suteikia šiuo metu Vokietijoje vykstantys procesai. Esu įsitikinęs, kad būtent dabar Vilnius tiek Europos Sąjungoje, tiek ir NATO galėtų iškelti klausimą, kaip Vakarai ketina kartu gintis nuo valstybinio Kremliaus terorizmo ar valstybės užsakytų žmogžudysčių Vakarų šalyse.
Tai, kas Rusijos ir jos keliamų grėsmių klausimu vyksta JAV prezidento D.Trumpo ir nemažos dalies Respublikonų partijos galvose, sunku net paaiškinti.
Tai, kad tokios žmogžudystės kelia grėsmę Vakarų šalių nacionaliniam saugumui po egzekucijos Berlyne ir jau anksčiau įvykdyto pasikėsinimo į Skripalių šeimą panaudojant net cheminį ginklą Didžiosios Britanijos Solsberio mieste, ginčytis bus sunku bet kam. Tai, kad tuo Rusija jau užsiima sistemingai, taip pat akivaizdu. Todėl galima net šiek tiek mažiau kalbėti apie Kremliaus keliamą grėsmę apskritai, bet susitelkti į bendras pastangas eliminuoti konkrečias grėsmes.
Beje, kaip tik visa istorijos Vokietijoje raida, kai nuo absoliučių vyriausybės pastangų pridengti Kremliaus įvykdytą nusikaltimą pavyko nueiti visą kelią iki šio nusikaltimo pripažinimo, kad ir minimaliausių sankcijų Rusijai (diplomatų išsiuntimo) ir net savotiškos revoliucijos viešojoje erdvėje (kai neįprastai aštriai ir atvirai prabilo buvę žvalgybų vadovai), rodo, kad pastangos telkti dėmesį į konkrečius atvejus, gali būti rezultatyvios.
Beje, svarbu žinoti ir net pabandyti pasinaudoti tuo, kad šio nužudymo atveju net ir Vokietijos poziciją padėjo pakeisti ir JAV spaudimas. Ir nebūtina galvoti vien apie prezidentą D.Trumpą. Panašu, kad Vašingtonas Berlynui spaudimą darė dėl to, jog nužudytas Zelimchanas Changošvilis buvo susijęs ir su JAV žvalgybomis.
Lygiai taip pat, nors šiuo metu gal ir sunku tikėtis, pavyzdžiui, naujų sankcijų įvedimo Rusijai, šių tikslų galima siekti kitais būdais. Pavyzdžiui, ES lygiu keliant klausimus dėl sankcijų režimo pažeidimų. O juk neseniai atskleista, kad sankcijas galimai pažeidinėja net tokios bendrovės, kaip „Lufthansa“.
Nuo sankcijų režimo pažeidimų galima pereiti ir, pavyzdžiui, prie pačios sankcijų politikos peržiūros, nes daugybė argumentų ir galimybių dar tikrai nepanaudota. Tiek dėl tokių dalykų kaip „Magnickio aktas“, kurio priimti ir toliau nenori daugybė atskirų ES šalių, bet kuris galbūt ims skintis kelia ES lygiu, tiek dėl kitų.
Ekspertų lygių jau senokai vyksta labai rimta diskusija dėl nešvarių Rusijos pinigų keliamų grėsmių ne tik papirkinėjant atskirus politikus ar bandant daryti įtaką net kai kurių valstybių politikai, bet ir Vakarų demokratijai apskritai. Kodėl nepabandžius šios diskusijos perkelti į ES lygį ir nepradėti diskusijos apie bendrą ES strategiją, kaip apsisaugoti nuo tokių grėsmių.
Pavyzdžius, pasiūlymus ir idėjas galima būtų tęsti. Tačiau svarbiausia – ne tai. Svarbiausia tai, kad, nors kartais gali atrodyti, kad padėtis Vakarų politikos Rusijos klausimu ima klostytis mums ypač nepalankia linkme, tik nuo mūsų pastangų ir iniciatyvų, ko gero, priklausys galutinis rezultatas. O tai, kas atrodo kaip iššūkis, tikrai gali tapti nauja galimybe.
Klausimas tik, ar išdrįsime tų iniciatyvų imtis. Pavyzdžiui, dėl bendro atsako į Kremliaus valstybinį terorizmą Vakarų valstybių teritorijose. Juk būtent tai yra šių dienų aktualija.
