Taigi, lyg ir savaime yra pasmerkta likti visuomenės ir politikų dėmesio paraštėse. Tačiau taip nėra. Ir vis realiau, kad, sąjungininkais pasitelkę pačios D.Trumpo Respublikonų partijos senatorius, generolai gali laimėti mūšį prieš prezidentą.
Šį kartą skaitytojų dėmesiui siūlau ne nesibaigiančią dramą dėl D.Trumpo komandos ryšių su Rusija tyrimo. Ir net ne milžinišku antausiu D.Trumpui bei nesėkme visai Respublikonų partijai tapusį vadinamosios „Obamacare“ – kadenciją baigusio prezidento B.Obamos priimtos sveikatos draudimo sistemos – atšaukimo žlugimo batalijas.
Šių ir daugybės kitų kovų bei intrigų fone generolų pasipriešinimas D.Trumpo idėjoms atrodo kol kas nekeliantis didelių aistrų, tačiau ryžtingas ir, ko gero, strategiškai apgalvotas lyg tikrame mūšyje. Dar įdomiau, kad būtent generolai (nesvarbu ar išėję į atsargą ar vis dar tarnaujantys) tarsi turėtų būti labiausiai patenkinti D.Trumpo politika. Naujasis prezidentas visuomet nuosekliai pasisakė už JAV ginkluotųjų pajėgų stiprinimą ir naujajame biudžeto projekte gynybai pasiūlė skirti net 54 milijardais JAV dolerių daugiau nei iki šiol.
Tačiau generolai nepatenkinti būtent biudžeto projektu, nes jame greta minėto išlaidų didinimo numatyta vos ne trečdaliu mažinti Valstybės departamento ir įvairių JAV pagalbos programų finansavimą. Paradoksas, bet šį mažinimą, kaip ištikimas D.Trumpo kareivis, kiek galėdamas viešai gina naujasis Valstybės sekretorius R.Tillersonas, bet generolai neketina klausyti nei jo, nei prezidento. Jie visas pastangas nukreipė į Kongresą, kuris tvirtins biudžetą.
Kodėl generolams Valstybės departamento ir įvairių JAV pagalbos programų finansavimas rūpi labiau nei naujam vyriausiajam JAV diplomatui? Būtent atsakymas į šį klausimą ir paskatino mane rašyti šį komentarą ir dar kartą iškelti problemą, kuri seniai aktuali ir Lietuvoje, tačiau geriausiu atveju apsiriboja kartas nuo karto pasigirstančiais viešais kai kurių politikų pareiškimais ar diplomatų pasigraudenimais.
„Jeigu Jūs pakankamai nefinansuosite Valstybės departamento, tuomet man galiausiai teks pirkti daugiau ginklų“, – tokia dabartinio JAV gynybos sekretoriaus J.Mattiso 2013 metų kovą, dar prieš jam pasitraukiant į atsargą, Senato Ginkluotųjų pajėgų komitete ištarta frazė tapo visos kovos prieš D.Trumpo ketinimus mažinti finansavimą JAV diplomatijai leitmotyvu. Ji galėtų būti ir geriausias trumpas atsakymas, kodėl JAV generolams Valstybės departamento finansavimas rūpi labiau negu naujajam jo vadovui.
Beje, tai nėra vien skambi frazė. Toks strateginis mąstymas JAV generolams būdingas jau seniai, o pastaraisiais dešimtmečiais tai virto rimta JAV karinių strategijų dalimi, kuri jau yra sugulusi net į specialius vadovėlius.
Generolai pripažįsta, kad tik glaudus Valstybės departamento ir ginkluotųjų pajėgų bendradarbiavimas, kiekvienai pusei jai prieinamomis priemonėmis sutelktai siekiant to paties tikslo, gali ne tik padėti laimėti karus, bet ir jų išvengti.
„Pinigai – kaip ginkluotės sistema“, – iš pradžių tai galėjo taip pat skambėti tik kaip kovos su sukilėliais Afganistane ir Irake strategijų autoriumi laikyto generolo D.Petraeuso (vėliau jis buvo ir CŽV vadovas) į pasaulį paleista sparnuota frazė. Tačiau, kaip minėta, JAV kariškiai ją pavertė ištisa strategija, kuri jau paremta specialiais vadovėliais. Šios strategijos ašis – įvairios pagalbos programos tiek karinei operacijos fazei pasibaigus, tiek prieš pradedant karo veiksmus. Maža to, generolai pripažįsta, kad tik glaudus Valstybės departamento ir ginkluotųjų pajėgų bendradarbiavimas, kiekvienai pusei jai prieinamomis priemonėmis sutelktai siekiant to paties tikslo, gali ne tik padėti laimėti karus, bet ir jų išvengti.
Štai todėl į kovą prieš lėšų mažinimą JAV Valstybės departamentui ir stojo generolai. Viešai tai daro daugiau kaip 120 atsargos generolų grupė, kuri pirmiausia parašė viešą laišką, o dabar aktyviai ir, kaip pranešama, sėkmingai užsiima lobistine veikla Kongrese, ypač tarp paties D.Trumpo Respublikonų partijos atstovų. Tačiau ne viešai šią kovą remia ir dabar tarnaujantys JAV karo vadai, kurie paprasčiausiai negali dalyvauti politiniuose debatuose.
Būtent šiame kontekste reiktų vertinti ir JAV pajėgų Europoje vado C.Scaparrotti liudijimą Senato Ginkluotųjų pajėgų komitete praėjusią savaitę. Galima pasidžiaugti, kad JAV pajėgų vadas nedviprasmiškai įvardijo ko ir kiek jam trūksta, kad galėtų garantuoti Baltijos šalių saugumą. Tačiau svarbu ir tai, kad, paklaustas apie D.Trumpo pasiūlytą lėšų Valstybės departamentui mažinimą, C.Scaparrotti neslėpė, kad tai gali turėti neigiamų pasekmių ir jo, kaip JAV pajėgų vado Europoje, veiklai.
Kodėl visa tai aktualu Lietuvai? Ogi todėl, kad net pagaliau susirūpinusi gynybos finansavimu mūsų šalis ir toliau neskiria pakankamai dėmesio diplomatijos finansavimui. Apie tai, kad Užsienio reikalų ministerija ir diplomatija apskritai yra viena kukliausiai finansuojamų sričių Lietuvoje kalbėta dar prieš karą Ukrainoje, kai grėsmės nacionaliniam saugumui buvo suvokiamos visiškai kitaip ir net prezidentė D.Grybauskaitė viešai aiškino, kad skirti 2 proc. BVP gynybai nėra jokios būtinybės.
Dabar padėtis gynybos srityje keičiasi į gerąją pusę, nors Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko V.Bako iškelta bei premjero S.Skvernelio viešai paremta idėja 2020 metais pasiekti 2,5 proc. BVP gynybos finansavimą kol kas ir nevirto jokiais konkrečiais įsipareigojimais. Tokių įsipareigojimų, o ne vien pareiškimų vėlgi reiktų sėkmingai Lietuvos diplomatijai, ypač Jungtinėse Valstijose. Ir pranešimai, kad D.Trumpas Vokietijos kanclerei A.Merkel esą įteikė simbolinį 300 milijardų dolerių, kuriuos Berlynas esą už gynybą skolingas JAV, čekį, tik įrodo, kiek tai rimta.
Tačiau kartais atrodo, kad Lietuva savo nacionaliniu saugumu rūpinasi tiek, kiek yra „priversta“, o ne tiek, kiek reikalauja dėl Rusijos agresyvumo dramatiškai pablogėjusi saugumo padėtis. Graudžiu anekdotu praėjusį rudenį buvo virtęs siūlymas dabartinėmis aplinkybėmis mažinti Valstybės saugumo departamento biudžetą. Lygiai taip pat kaip nesusipratimas ir nesupratimas to, ką supranta JAV generolai, turėtų būti laikomas ir nepakankamas Užsienio reikalų ministerijos finansavimas.
Tiesa, tai nereiškia, kad pati Užsienio reikalų ministerija neturėtų išskirti pagrindinių prioritetų. Juk net su turimais resursais galima būtų ženkliai didinti tiek žmogiškųjų tiek finansinių išteklių skyrimą aktyviai diplomatijai svarbiausiomis kryptimis, tuo pačiu galbūt mažinant ne pirmaeilės svarbos veiklų finansavimą.
Tačiau svarbiausia Lietuvoje būtų pagaliau suprasti, kad nacionalinį saugumą garantuoti gali tik sutelktos, gerai koordinuotos ir pakankamai finansuojamos gynybos, diplomatijos ir specialiųjų tarnybų pastangos. O grėsmės nacionaliniam saugumui – ir toliau kaip niekuomet didelės.
