Nors dabar jau niekas neabejoja, kad žuvę Rusijos piliečiai buvo privačios karinės bendrovės „Vagner“ samdiniai, o ne reguliariosios šalies armijos kariai, net solidžiausi komentatoriai dažnai pabrėžia, kad tai – pirmas tiesioginis JAV ir Rusijos karinis susidūrimas nuo pat Vietnamo karo laikų.
Kai situacija apibūdinama būtent taip, viskas iš tiesų atrodo ne tik dramatiška bet ir kardinaliai pasikeitę. Todėl kai kas drąsiai aiškina, kad tai – tikrosios JAV prezidento D.Trumpo politikos Rusijos atžvilgiu atspindys.
Esą D.Trumpas asmeniškai įsakė nušluoti nuo žemės paviršiaus rusus, drįsusius užpulti JAV karius ir jų sąjungininkus kurdus. O tuo jis esą pademonstravo, kad visos kalbos apie jo prorusiškas nuostatas yra laužtos iš piršto. Esą tai niekuomet nebūtų nutikę JAV prezidentaujant B.Obamai.
Dar viena tos pačios interpretacijos versija yra ta, kad taip JAV neva pirmą kartą rimtai atsakė į Rusijos kariaujamą hibridinį karą. Mat Maskva neigia, kad Sirijoje yra jos sausumos pajėgos, o prieš puolimą amerikiečiai specialiai paklausė oficialaus Rusijos armijos atstovo, ar rajone yra Rusijos pajėgų. Gavusi neigiamą atsakymą, JAV karinė vadovybė neva nusprendė taip pamokyti rusus: esą „jei teigiate, kad jūsų ten nėra, tai jūsų ten ir nebus“.
Tokių interpretacijų pagrindas – prielaida, kad tarp privačios karinės bendrovės „Vagner“ smogikų ir reguliarios Rusijos armijos iš esmės nėra jokio skirtumo. Esą tokios neva privačios grupuotės yra tik naujojo Rusijos hibridinio karo strategijos dalis.
Esą pagrindinis tikslas, dėl kurio jos iš viso naudojamos, yra galimybė teigti, kad Rusijos armija viename ar kitame konflikte iš viso nedalyvauja. Tačiau teigiama, kad tai yra integruota Kremliaus kuriamų naujų šalies ginkluotųjų pajėgų dalis. Todėl amerikiečiai triuškinantį smūgį neva sudavė būtent Rusijos armijai.
Maža to, yra tvirtinančių, kad atakuoti amerikiečius ir jų sąjungininkus, kas ir lėmė triuškinantį atsaką, esą įsakyti galėjo tik asmeniškai V.Putinas. O jis su tokiu skaudžiu kariniu antausiu susitaikyti tikrai negalės, todėl reikia laukti naujų Kremliaus karinių avantiūrų ir bandymų nuplauti šio pralaimėjimo nuoskaudas.
Tuo tarpu dabar Maskva esą neturi kitos išeities – tik slėpti tiek nuo pasaulio, tiek nuo savo šalies žmonių, kad triuškinantis smūgis iš viso buvo. Todėl ne tik dangstomi tikrieji nuostoliai, bet ir iš esmės nėra jokios tarptautinės Kremliaus reakcijos, jokio svaidymosi žaibais ir grasinimų atkeršyti JAV už jos karių žūtį.
Visi šie svarstymai turi savo logiką, bet turi ir esminių trūkumų. Vienas svarbiausių, lemiantis klaidingas prielaidas, mano įsitikinimu, yra nepakankamas V.Putino režimo prigimties ir veikimo būdų supratimas.
V.Putino režimas ne tik kariauja hibridinius karus, bet ir pats yra hibridinis. Tai reiškia, kad šio režimo veiksmų lauke iš tiesų labai sunku atskirti privačius interesus nuo valstybinių ir atvirkščiai. Labai sunku atskirti, valstybinės valdžios elgesį nuo organizuotų nusikaltėlių grupuočių veiklos. Labai sunku atskirti ir privačių verslininkų ar jų pasamdytų privačių karinių grupuočių siekius nuo Kremliaus tikslų.
Tačiau tai nereiškia, kad Rusijoje viskas yra koordinuojama ir visi tik bendradarbiauja siekdami vieno tikslo. Juo labiau tai nereiškia, kad viskam vadovauja asmeniškai V.Putinas ir be jo žinios tiesiog negali niekas įvykti. Ir įvykiai Sirijoje, mano įsitikinimu, tik patvirtina, jog tikrasis hibridinio V.Putino mafijos režimo veidas yra daug sudėtingesnis negu dažniausiai viešai piešiamas.
V.Putino režimas ne tik kariauja hibridinius karus, bet ir pats yra hibridinis. Tai reiškia, kad šio režimo veiksmų lauke iš tiesų labai sunku atskirti privačius interesus nuo valstybinių ir atvirkščiai.
Bet pradėkime nuo faktų, kurie, ko gero, niekam nekelia abejonių.
Pirmiausia, yra žinoma ir niekas neginčija, kad amerikiečiai prieš smogdami triuškinamą smūgį susisiekė su Rusijos pajėgų Sirijoje atstovu ir pasiklausė, ar regione, kuris vėliau buvo atakuotas, nėra Maskvos kontroliuojamų ginkluotųjų pajėgų atstovų. Atsakymas buvo neigiamas – rusai patvirtino, kad jų karių regione nėra.
Žinoma ir tai, kad triuškinantis amerikiečių smūgis nebuvo neišprovokuotas. Jis suduotas grupuotei, kuri pati pradėjo puolimą teritorijoje, kurią kontroliuoja JAV sąjungininkai kurdai ir kurioje buvo amerikiečių karių. Maža to, kone visi sutaria, kad Rusijos pajėgoms buvo žinoma, kad toje teritorijoje yra ne vien kurdai, bet ir amerikiečiai.
Amerikiečių turima ginkluotė Sirijoje, kuri vėliau šlavė nuo žemės paviršiaus užpuolikus, taip pat nėra jokia paslaptis rusams. Tuo tarpu puolimą pradėjusi grupuotė neturėjo jokios nei artilerijos, nei aviacijos paramos. Ji neturėjo netgi paprasčiausių priešlėktuvinės gynybos priemonių.
Todėl teorijoje apie neva V.Putino arba net ir žemesnio rango Rusijos ginkluotųjų pajėgų vado įsakymą pulti atsiranda rimtų spragų. Ar mes tikrai manome, kad Kremlius staiga nusprendė pulti teritoriją, kurioje yra ir amerikiečių karių, taip iš esmės provokuodamas tikrai rimtą konfliktą su galingiausia pasaulio armija?
Juk tikėtis, kad amerikiečiai negins savo karių visomis turimomis priemonėmis nei V.Putinas, nei Rusijos generalinis štabas neturi jokio pagrindo. Ir, beje, jokio asmeninio D.Trumpo įsakymo tokiam atsakui nė nereikia. JAV kariškiai tokiais atvejais turi visus įgaliojimus priimti sprendimus ir veikti savo nuožiūra. Todėl beveik neabejoju, kad tokiomis pat aplinkybėmis ir B.Obamos valdymo laikotarpiu „Vagner“ ar bet kuri kita grupuotė būtų sulaukusi tokio pat triuškinančio savo karius ginančios JAV karinės mašinos smūgio.
O šiuo atveju itin sunku patikėti, kad toks beprotiškas įsakymas pulti galėjo gimti Rusijos ginkluotųjų pajėgų Sirijoje vadų – net ne V.Putino galvoje. Bet jeigu jis ir būtų gimęs, visiškai nepaaiškinama, kodėl tokia operacija pradėta be jokios artilerijos ir aviacijos paramos ir net be paprasčiausių priešlėktuvinės gynybos priemonių. Taigi, puolusioji grupuotė tarsi iš anksto buvo pasmerkta žūčiai.
Visai kitaip vaizdas atrodytų, jei akimirkai patikėtume, kad „Vagner“ grupuotė, nors dažnai ir labai glaudžiai bendradarbiauja su reguliariosiomis Rusijos pajėgomis, nėra integruota jų dalis.
Tuomet taptų įmanoma, kad sprendimą pulti priėmė ne V.Putinas, ne Rusijos generalinis štabas ir net ne pajėgų Sirijoje vadai. Jį priimti galėjo „Vagner“ grupuotės Sirijoje vadas arba šią privačią karinę grupuotę samdantis (kai kas teigia, kad tiesiogiai išlaikantis) Rusijos verslininkas J.Prigožinas.
Tai tas pats oligarchas kuriam Rusijos kišimąsi į JAV rinkimus tiriantis specialusis tyrėjas R.Muelleris pateikė oficialius kaltinimus dėl tokio kišimosi. Tačiau tai, jog J.Prigožinas minimas tiek kišimosi į JAV rinkimus, tiek smūgio „Vagner“ grupuotei kontekste, tikrai nereiškia kažkokio itin išskirtinio šio oligarcho statuso. Juo labiau būtų klaida dabar bandyti kažkaip tiesiogiai sieti šiuos du jo veiklos epizodus.
Sirijoje, skirtingai negu reguliarioji Rusijos armija, J.Prigožinas ir jam pavaldūs „Vagner“ smogikai turėjo aiškų motyvą pulti. Tai – naftos telkiniai ir gamyklos, esančios regione. Mat dabar jau viešai žinoma, jog J.Prigožinas yra pasirašęs oficialią sutartį su B.Assado režimu, kad ketvirtis naftos iš telkinių, kurie bus atsiimti iš Islamo valstybės kontrolės, teks šio V.Putinui artimo Rusijos oligarcho bendrovei.
Svarbu pabrėžti – ne, pavyzdžiui, Rusijos valstybės kontroliuojamai „Rosneft“, o su J.Prigožinu siejamai privačiai „Evro Polis“ bendrovei.
Beje, viename internete skelbiamų „Vagner“ grupuotės smogikų pokalbių, kuriuose aptariamos triuškinančio JAV pajėgų smūgio pasekmės, aiškiai sakoma, kad puolimo tikslas buvo užimti vieną gamyklų.
Vienas Rusijos dienraščio „Moskovskij Komsomolec“ šaltinių (tikėtina susijęs būtent su reguliariąja šalies armija) taip pat įvardijo tiesiai ir nedviprasmiškai: „tai buvo grynai komerciniai interesai, tai nesusiję su karu“. Kitas Rusijos dienraštis „Komersant“ teigė, kad puolimas nebuvo sankcionuotas reguliariosios armijos vadovybės ir pavadino tai „pavojinga saviveikla.“
Kiek sudėtingiau atsakyti į klausimą, kodėl Rusijos pajėgos neįspėjo „Vagner“ grupuotės apie amerikiečių paklausimą, o kartu apie gresiantį pavojų.
Tačiau svarbiausia, kad, jeigu akimirkai patikėsime, kad sprendimą pulti priėmė ne V.Putinas ir ne Rusijos armijos vadai, vaizdas taps gerokai aiškesnis ir logiškesnis.
Pirmiausia, jeigu nemanysime, kad tokios grupuotės, kaip „Vagner“ yra visiškai integruota Rusijos armijos dalis, taps tikėtina, kad puolimą sumaniusieji net nežinojo, jog puolamame regione yra ir JAV karių. Jie galėjo manyti, kad puola tik kurdų pajėgas, kurios taip pat neturi nei aviacijos, nei artilerijos paramos. Todėl užpuolikai ir galėjo tikėtis sėkmės bei visiškai nesitikėjo tokio triuškinančio smūgio.
Kiek sudėtingiau atsakyti į klausimą, kodėl Rusijos pajėgos neįspėjo „Vagner“ grupuotės apie amerikiečių paklausimą, o kartu apie gresiantį pavojų.
Juk teigti, kad „Vagner“ grupuotė visiškai nesusijusi su Rusijos armija taip pat negalima. Yra žinoma, kad net ir Rusijoje ši grupuotė treniruojasi Rusijos armijai priklausančiame poligone, Sirijoje ji taip pat ne kartą sulaukė reguliariosios armijos paramos, vykdė bendras operacijas ir net aprūpinimas jai iš dalies skiriamas iš Sirijoje dislokuotoms Rusijos pajėgoms skirtų išteklių. Visiškai nestebina, kad ir sužeistieji dabar gydomi Rusijos karinėse ligoninėse.
Tačiau, jei „Vagner“ grupuotė sprendimą pulti priėmė pati, ji tikrai galėjo neinformuoti apie savo planus reguliariųjų pajėgų vadovybės. Juo labiau, kad pastaruoju metu tarp „Vagner“ grupuotės šeimininku tapusio J.Prigožino ir Rusijos gynybos ministro S.Šoigu įsižiebė tikra kova.
Tokios kovos – vienas hibridinio-mafijinio V.Putino režimo skiriamųjų bruožų. S.Šoigu jau seniai nepatenkintas, kad dėl draugystės su V.Putinu J.Prigožinas sugeba laimėti nemažai gynybos ministerijos skelbiamų konkursų. Norėdamas pasilikti šiuos išteklius sau ir savo grupuotei, dalį J.Prigožino „lesyklėlės“ gynybos ministerijoje S.Šoigu sugebėjo uždaryti. Bet tik dalį.
Sirijoje S.Šoigu ir J.Prigožinas taip pat konkuruoja dėl išteklių, nes karas – tai ir milžiniškos lėšos, kurios, kaip įprasta Rusijoje, irgi grobstomos. O dar, kaip minėta, reguliariosios Rusijos pajėgos priverstos teikti aprūpinimą ir „Vagner“ grupuotei. Panašu, kad J.Prigožinas bandė pretenduoti ir į dar didesnę karui Sirijoje skirto pyrago dalį.
Ir atrodo, kad konfliktas pastaruoju metu tapo sunkiai valdomas, nes J.Prigožinas net kelis kartus gerokai peržengė ribą.
Pirmiausia, dar 2016 metų pavasarį perėmus Palmyros miesto Sirijoje kontrolę, J.Prigožinas pasistengė nugalėtojo laurus V.Putino akyse prisiimti sau ir savo „Vagner“ grupuotei. Šios grupuotės vadovas D.Utkinas imtas kviesti į Kremliuje rengiamus priėmimus Rusijos didvyriams net be Gynybos ministerijos žinios. Taip pat viešai žinoma, kad po to „Vagner“ grupuotei Sirijoje kilo rimtų aprūpinimo sunkumų.
Tačiau labiausiai neįtikėtinas dalykas manantiems, kad V.Putino režimas yra monolitinis, nutiko šių metų pradžioje. Tuomet dronais buvo apšaudyta Hmeimimo karinė oro bazė ir sunaikinti keli Rusijos lėktuvai. Gynybos ministerija, žinoma, bandė nuslėpti šią nesėkmę šalyje, kur jau oficialiai paskelbta pergalė, ir viską neigė. Tačiau tuomet sunaikintų lėktuvų nuotraukas pateikė ne kas kitas, o J.Prigožino kontroliuojamos propagandos imperijos, kuriai priklauso ir garsusis „trolių fabrikas“, žurnalistas.
Taigi, Rusijos karinę nesėkmę šalyje, kur V.Putinas jau oficialiai paskelbė pergalę, paviešino ir gynybos ministeriją demaskavo tos pačios Rusijos melo mašinos sraigtelis. O, jei manysime, kad „Vagner“, kurią samdo arba išlaiko J.Prigožinas yra integruota Rusijos pajėgų dalis, bus dar sunkiau paaiškinti, kodėl tas pats J.Progožinas kita ranka demaskuoja Gynybos ministerijos nesėkmes toje pačioje Sirijoje.
Todėl, grįžtant prie triuškinančio smūgio „Vagner“ grupuotei, galimi net keli scenarijai. Apie vieną jų viešai prabilo net garsi Rusijos žurnalistė J.Latynina, kuri, beje, aršiai gina teoriją, jog jokių nepriklausomų „Vagner“ grupuotės veiksmų iš principo būti negali.
Tačiau net ir ji pripažįsta, kad dėl J.Prigožino ir S.Šoigu konflikto galėjo būti, jog „Vagner“ grupuotė buvo „pakišta“ savų. Rusijos reguliarioji armija galėjo specialiai neinformuoti „Vagner“ grupuotės apie tai, kas jiems žinoma. Esą, pavyks puolimas – puiku. Nepavyks – patys kalti.
Tačiau galėjo būti ir paprasčiau. „Vagner“ grupuotė nesitarė su Rusijos armijos atstovais dėl puolimo ir negavo jų sankcijos tokį puolimą pradėti. O neinformuoti kariškiai ne tik nemelavo, kai amerikiečiams teigė, jog Rusijos karių regione nėra, bet ir natūraliai neperdavė „Vagner“ grupuotei informacijos, kurią gavo iš JAV.
Verta įsiklausyti ir į JAV gynybos sekretoriaus J.Mattiso komentarą: „Mes visuomet žinojome, kad šiame itin kompleksiniame kovos lauke yra elementų, kurių Rusija, aš pavadinčiau, nekontroliuoja“. Nors kai kurie apžvalgininkai teigia, kad taip JAV gynybos sekretorius tiesiog stengiasi padėti Kremliui išsaugoti veidą ir nekurstyti tolesnės konfrontacijos, aš drįsčiau teigti, kad jis, turėdamas daugiau informacijos apie V.Putino režimą, tiesiog realiai vertina situaciją.
Tai, kad tokios privačios karinės grupuotės toli gražu nėra integruota Rusijos ginkluotųjų pajėgų dalis, o kai kam jos tampa net ašaka gerklėje, vaizdžiai parodo ir dar viena dabar jau, ko gero, daugelio pamiršta istorija. Kovos krikštą Sirijoje Rusijos samdiniai gavo dar 2013 metų rugsėjį. Tiesa, tuomet grupuotė dar vadinosi „Slavų korpusas“ („Slavianskij korpus“), bet jai jau vadovavo minėtasis D.Utkinas.
Tikslai grupuotės buvo iš esmės tie patys – naftos telkinių ir gamyklų apsauga (jų kontrolės perėmimas taip pat). Kontraktą ji taip pat buvo sudariusi su B.Assado režimu, su kuriuo kontraktą dabar, kaip minėta, turi J.Prigožino bendrovė „Evro polis“.
Tačiau pirmasis mūšis „Slavų korpusui“ buvo ir paskutinis. Mat jam taip pat buvo suduotas triuškinantis smūgis. Tik tuomet tai padarė ne JAV pajėgos, o Sirijos sukilėliai. Tačiau didžiausia staigmena „Slavų korpuso“ likučių laukė po evakuacijos į Maskvą. Mat čia juos sutiko Federalinės saugumo tarnybos agentai. Visi samdiniai buvo sulaikyti, o du jų verbuotojai vėliau nuteisti realiomis laisvės atėmimo bausmėmis.
Priminsiu, kad reguliarioji Rusijos armija tuomet Sirijoje dar nekariavo, tačiau oficialioji Maskva aktyviai rėmė B.Assado režimą ir parama jam (net ir saugant naftos telkinius ar gamyklas) tikrai negalėjo būti laikoma priešiška Kremliaus interesams veikla. Tačiau, kaip minėta, du samdinių verbuotojai dėl tokios veiklos atsidūrė kalėjime, o kiti irgi nebuvo sutikti, kaip didvyriai.
Ši istorija svarbi keliais aspektais. Pirmiausia, svarbu suprasti, kad Rusijos samdiniai (taip pat ir dabar išgarsėjęs D.Utkinas) Sirijoje atsirado daug anksčiau už Rusijos armiją ir veikė ten savarankiškai. Tačiau jų tikslai nesikeičia ir dabar, kai Rusijos armija ten yra. Svarbiausi samdinių taikiniai – naftos bendrovės ir gamyklos.
Neabejotina, kad siekdami savo tikslų, jie yra pasirengę dalyvauti taip pat ir Rusijos armijos operacijose. Ir atvirkščiai, Rusijos armija teikia jiems pagalbą bei aprūpinimą. Tačiau tai niekuomet nebuvo ir nėra integruota Rusijos ginkluotųjų pajėgų dalis. Priešingai, taip pat ir dėl konkurencijos bei kovos dėl resursų nemaža dalis kariškių bei gynybos ministerijos atstovų griežtai prieštarauja net tokios integracijos idėjoms.
Be to, klaninė-mafijinė Rusijos režimo struktūra lemia, kad samdinių globėjų ir ginkluotųjų pajėgų ar kitų jėgos struktūrų vadų interesai kartais netgi radikaliai išsiskiria.
Todėl samdiniai ne tik gali veikti savo iniciatyva, bet ir būti palikti likimo valiai, ir net „išduoti“ savų. Jie gali nesulaukti paramos, kurios tikėjosi, prieš pradėdami puolimą.
Būtent todėl garsiojo I.Girkino grupuotės Ukrainoje savo veiksmus koordinavo ne kariniu ryšiu, o mobiliaisiais telefonais ir daugelis pokalbių buvo perimta Ukrainos saugumo tarnybų. Todėl buvo laikotarpis, kai I.Girkinas siuntė prakeiksmus Kremliui, kad iš jo nesulaukia jokios paramos. Todėl galiausiai šis Donbase didvyriu laikytas smogikas iš ten buvo iš viso pašalintas.
Karas Ukrainoje apskritai labai daug atskleidė apie šią V.Putino režimo sukurtą „privačią-valstybinę partnerystę“ (kuri gali virti ir tarpusavio konfrontacija) net ir karinėje sferoje. Dabar tai atsiskleidžia ir Sirijoje. Todėl manyti, kad samdiniai yra visiškai pavaldūs Rusijos armijos vadams ir vykdo tik jų įsakymus bei dalyvauja tik jų sankcionuotose operacijose, yra klaida. Ir pastarasis įvykis Sirijoje tai tik patvirtino.
Todėl manyti, kad samdiniai yra visiškai pavaldūs Rusijos armijos vadams ir vykdo tik jų įsakymus bei dalyvauja tik jų sankcionuotose operacijose, yra klaida.
Taigi, kalbėti apie pirmą tiesioginį Rusijos ir Amerikos ginkluotųjų pajėgų susirėmimą nuo pat Vietnamo karo laikų taip pat nėra pagrindo. Kaip ir laukti kažkokių tolesnių šios konfrontacijos pasekmių.
Juo labiau, kad amerikiečiai, suprasdami kylančias rizikas, taip pat vengia net atsitiktinės karinės konfrontacijos su Rusija galimybės. Tam ir sukurti tie komunikacijos kanalai, kuriais šį kartą buvo teirautasi, ar nėra Rusijos pajėgų vėliau atakuotame regione. Tam Rusija buvo iš anksto įspėta net prieš tai, kai amerikiečiai 2017 metų balandį atakavo Sirijos pajėgų bazę, D.Trumpui įsakius nubausti Damaską už cheminio ginklo panaudojimą.
Todėl įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kaip ji atsilieps Rusijos vidaus galios pasistumdymams. Ypač tebesitęsiant kovai dėl to, kas bus arčiausiai V.Putino per kitą jo valdymo kadenciją.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: Dėl D.Trumpo požiūrio į V.Putino Rusiją nusiraminti dar per anksti
