Tokiems vertinimams, reikia pripažinti, yra tikrai rimto pagrindo. Nors nedidelę dalį sankcijų Rusijai D.Trumpo administracija atšaukė, pagrindinės liko galioti. Maža to, dabar jau JAV prezidentui jas atšaukti, net jei jis to norėtų, bus daug sudėtingiau. Mat yra didelė tikimybė, jog, tai padarius be Senato pritarimo, tokios sankcijos būtų skubiai grąžintos specialiu įstatymu. O Senate, panašu sankcijų išlaikymo šalininkai sugebėjo mobilizuotis ir turi daugumą.
Be to, nors pats D.Trumpas niekaip neišsižadėjo savo rinkimų kampanijos teiginių, ne vienas naujosios administracijos pareigūnas apie Rusiją prabilo tikrai griežtu tonu. Tuo tarpu pats JAV prezidentas, anksčiau nuolat kalbėjęs, koks puikus yra V.Putinas ir kaip būtina atkurti gerus santykius su Rusija, dabar šiuo klausimu tiesiog tyli. Nebent kartoja „neturįs nieko bendra su Rusija“, taip gindamasis nuo kaltinimų ir įtarimų, kad Kremlius prisidėjo prie jo pergalės, o D.Trumpo bendražygiai kampanijos metu galimai derino veiksmus su Maskva.
D.Trumpo prezidentavimas pateisina jei ne visas, tai nemažą dalį vilčių, kurias Maskva dėjo akivaizdžiai investuodama į vieno iš dviejų kandidatų į JAV vadovus pergalę rinkimuose.
Ir vis dėlto aš drįsčiau ginčytis su minėta vyraujančia nuomone ir teigti, kad V.Putinui nėra ko nusivilti. Atvirkščiai, bent kol kas jis gali tik džiūgauti – D.Trumpo prezidentavimas pateisina jei ne visas, tai nemažą dalį vilčių, kurias Maskva dėjo akivaizdžiai investuodama į vieno iš dviejų kandidatų į JAV vadovus pergalę rinkimuose.
Galbūt kas nors pamiršo, bet dar rinkimų kampanijos metu buvo garsiai kalbama, kad į JAV rinkimus Rusija galimai kišosi tik todėl, kad sukeltų sumaištį, pasėtų abejones demokratiniais procesais ir valdžios legitimumu. Nepaisant to, kad aš visuomet laikiausi nuomonės, kad tai nėra vienintelis tikslas, dabar jau galima konstatuoti, kad bent jau jis įgyvendintas su kaupu. Ir nepanašu, kad chaosas ir sumaištis Vašingtone greitai baigtųsi.
Beje, neregėtas chaosas ir priešprieša tarp atskirų valdžios šakų ir institucijų tvyro ne vien dėl D.Trumpo galimų ryšių su Rusija ir jų tyrimo. Dėl to, kaip rašiau dviejuose praėjusiuose komentaruose, vyksta tikras karas tarp JAV slaptųjų tarnybų ir prezidento administracijos.
Tačiau panašu, kad dėl D.Trumpo pasiryžimo neįsileisti į JAV kai kurių musulmoniškų valstybių piliečių karo link judama tarp JAV teismų ir šalies prezidento.
Praėjusią savaitę net du federaliniai teisėjai blokavo ir naująją, pataisytą D.Trumpo įsako dėl minėto įvažiavimo į JAV draudimo versiją. D.Trumpas, jau anksčiau leidęs suprasti, kad nesirengia nusileisti teismams, jau pradėjo kovą. Tiesa, kol kas teisinę ir visiškai atitinkančią demokratijos normas – padavė apeliaciją ir pagrasino, kad, jeigu reikės, eis iki Aukščiausiojo teismo. Šį kartą tokio viešo teismų niekinimo iš šalies prezidento lūpų, kokia buvo D.Trumpo reakcija į pirmojo įsako blokavimą, nebuvo. Tačiau neaišku, ar tai nepasikartos ateityje.
Karas tarp Baltųjų rūmų ir tradicinės žiniasklaidos – pačiame įkarštyje. D.Trumpo administracija ėmėsi labiau V.Putinui negu demokratinės valstybės vadovui būdingų metodų nepatinkančiai žiniasklaidai pažaboti. Nepatinkantieji jau buvo neįleisti į Baltųjų rūmų brifingą, o šią savaitę vieninteliam „Fox News“ leista nušviesti valstybės sekretoriaus R.Tillersono vizitą demilitarizuotoje zonoje tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų. Maža to, R.Tillersonas iš viso neleido žurnalistams kartu keliauti vizito į Aziją metu, kas yra visiškai negirdėta JAV žiniasklaidos istorijoje. Pats D.Trumpas viešai džiaugiasi, kad gali „apeiti žiniasklaidą“, kuri, pasak jo, skleidžia melagingas žinias, naudodamas savo „Twitter“ paskyrą. O prezidento „Twitter“ žinutės jau tapo ne vieno skandalo priežastimi.
Galima būtų vardinti ir mažesnius konfliktus, pavyzdžiui, Niujorko prokuroro P.Bhararos, kuris, pasak pranešimų, tyrė D.Trumpo administracijos Sveikatos sekretoriaus T.Price‘o galimai nelegalią veiklą bei seksualinio priekabiavimo slėpimą „Fox“ televizijoje, atleidimą. O kur dar, ko gero, iš tiesų iki tol neregėtas visuomenės susipriešinimas tarp prezidento priešininkų ir šalininkų.
Vienas pagrindinių Kremliaus tikslų yra susilpninti arba net visai nutraukti transatlantinius Europos ir JAV ryšius, atitolinti Ameriką nuo Senojo žemyno. Dabar panašu, kad šį tikslą įgyvendinti V.Putinui padeda būtent D.Trumpas ir jo „Pirmiausia Amerika“ politika.
Tačiau ir be viso vardijimo akivaizdu: jei V.Putinas tikrai siekė chaoso, sumaišties ir šalį draskančios ir tuo pačiu silpninančios vidinės priešpriešos JAV, investicija į D.Trumpo išrinkimą tikrai jau dabar pasiteisino.
Tačiau D.Trumpas sąmoningai ar nesąmoningai V.Putinui padeda ne vien dėl to. Jau seniai bent jau tarp politikos analitikų kone vieningai sutariama, kad vienas pagrindinių Kremliaus tikslų yra susilpninti arba net visai nutraukti transatlantinius Europos ir JAV ryšius, atitolinti Ameriką nuo Senojo žemyno.
Dabar panašu, kad šį tikslą įgyvendinti V.Putinui padeda būtent D.Trumpas ir jo „Pirmiausia Amerika“ politika. Ir, nepaisant kitų D.Trumpo administracijos narių nuolatinio raminimo, kad JAV politika iš esmės nesikeičia, praėjusią savaitę net du kartus galima buvo įsitikinti, kad JAV prezidentui, vaizdžiai tariant, nusispjauti net į svarbiausius ir artimiausiais laikytus sąjungininkus.
Pirmieji savo kailiu tai pajuto britai, kurie buvo viešai apkaltinti, jog jų specialiosios tarnybos neva sekė D.Trumpą. Įsikibęs savo niekuo neparemtos sąmokslo teorijos, kad jo pirmtakas B.Obama esą įsakė sekti D.Trumpo pokalbius telefonu, JAV prezidentas lengva ranka tokius kaltinimus metė Didžiajai Britanijai. Mat sąmokslo teoriją, kad B.Obama, esą slėpdamas pėdsakus, D.Trumpą sekti paprašė britų, „Fox News“ eteryje paskelbė vienas jį remiančių „ekspertų“.
Beje, netruko paaiškėti ir tai, kur tokia sąmokslo teorija gimė. Kai kam turbūt bus staigmena, kai kas nenustebs, bet panašu, kad šią sąmokslo teoriją sukūrė ir paskleidė ne kas kitas, o Kremliaus informacinio karo su Vakarais ruporas – televizija RT. Likus savaitei iki to, kol „Fox News“ eteryje apie tariamą britų dalyvavimą D.Trumpo sekime pranešė minėtas prezidentą remiantis „ekspertas“ A.Napolitano, RT kanale apie tai prabilo mėgstamas šios melo mašinos komentatorius, susikompromitavęs buvęs CŽV analitikas ir žinomas kitų nepasitvirtinusių sąmokslo teorijų skleidėjas L.C.Johnsonas.
Ar Baltieji rūmai žinojo, kad skleidžia specialiai suklastotą RT žinią, ar ne, net nėra labai svarbu. Daug svarbiau žinoti, kam tokias „žinias“ platina RT. O tai – visiškai aišku: kad sėtų nepasitikėjimą tarp sąjungininkų ir skaldytų juos. Taigi, D.Trumpas, sąmoningai ar ne, vėl pasitarnavo V.Putinui. Ir nuvertinti šios „operacijos“ reikšmės tikrai neverta. Ypač, kai pasitikėjimas JAV prezidentu, kuris šiaip jau turėtų būti pagrindinis sąjungininkas, atremiant Rusijos grėsmę, Europoje ir taip gerokai susvyravęs.
Simboliška tai, kad kaip tik praėjusią savaitę bene įtakingiausiame Vašingtono analitiniame centre The Atlantic Council buvo pristatyta iš tiesų autoritetinga ir įžvalgi net septynių šalių ekspertų parengta nauja strategija Rusijos grėsmei atremti. Sąjungininkų vienybė abiejose Atlanto pusėse joje pabrėžiama, kaip esminis, vienas iš penkių svarbiausių šios strategijos „stulpų“.
Strategijos autoriai neslėpė, kad vienas pagrindinių jų tikslų – pristatyti parengtą strategiją D.Trumpo administracijai. Tačiau pats D.Trumpas lyg tyčia demonstravo, jog ketina elgtis priešingai negu rekomenduojama strategijoje.
D.Trumpo ir Vokietijos kanclerės A.Merkel praėjusios savaitės susitikimo Vašingtone laukta būtent norint įsitikinti, kokios yra Vašingtono ir Berlyno bendradarbiavimo ir šių bene pagrindinių NATO strateginių partnerių ryšių perspektyvos valdant D.Trumpui.
Galbūt ir galima būtų nekreipti dėmesio, kad susitikimas virto interneto sensacija ne dėl turinio, o dėl nufilmuotų tragikomiškų vaizdų. Iš pradžių D.Trumpas ignoravo A.Merkel pasiūlymą paspausti rankas prieš kameras, o vėliau pastatė į nepatogią padėti Vokietijos kanclerę savo pareiškimu, kad vienas dalykas tarp jų vis dėlto yra bendras. Esą abu juos sekė B.Obamos administracija, nors net Vokietijos prokurorai, atlikę tyrimą, paskelbė, jog nerado įrodymų, jog A.Merkel pokalbių telefonu iš viso buvo klausomasi. Apie tariamą D.Trumpo sekimą jau minėjau.
Bet nekreipti dėmesio į šiuos savo akibrokštus kanclerei ir patikėti jo teiginiais, kad susitikimas buvo „labai geras“, neleidžia pats D.Trumpas. Jis tarsi specialiai akcentavo ne partnerystę, o pagrindinius pozicijų skirtumus – dėl išlaidų gynybai ir prekybos. Kitą rytą Vokietiją D.Trumpas dar kartą užsipuolė savo mėgstamu būdu – Twitter žinute. Joje JAV prezidentas dar kartą klaidinančiai pareiškė, kad Vokietija skolinga JAV labai dideles sumas už gynybą, nors Berlyno nevykdomas NATO nariams dabar jau oficialiai iškeltas 2 proc. BVP išlaidų skyrimo gynybai reikalavimas niekaip negali būti laikomas skola JAV.
Beje, būtent kanclerė A.Merkel yra ta Vokietijos lyderė, kuri, skirtingai negu, tarkim, jos pagrindiniai oponentai socialdemokratai, ragina palaipsniui įvykdyti šį įsipareigojimą. Ši problema jau dabar tapo viena pagrindinių Vokietijos rinkimų kampanijos temų. Ir galima nujausti, kad A.Merkel pozicijų toks D.Trumpo elgesys ir bekompromisiai pareiškimai sustiprinti tikrai nepadėjo. Kaip ir proamerikietiškų nuotaikų Vokietijoje.
Tačiau panašu, kad D.Trumpui sąjungininkai mažai rūpi. Bent jau tikrai mažiau negu jo vidaus karai ir su tuo susijusios sąmokslo teorijos arba „Pirmiausia Amerika“ politika. Ir akivaizdu, kad vienintelis, kas gali tuo džiaugtis, yra V.Putinas.
Net jei D.Trumpas nebevadins NATO pasenusia ir viešai neberems Europos Sąjungos iširimo idėjų, net jei naujosios JAV administracijos pareigūnai ir toliau griežtai pasisakys apie Rusiją, Amerikos prezidento veiksmai, panašūs į tuos, kuriuos stebėjome praėjusią savaitę, tikrai darys V.Putino uždavinį sutraukyti transatlantinius ryšius lengvesnį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: Karas Vašingtone (2): grėsmės ir galimybės Lietuvai
Marius Laurinavičius yra Hudsono instituto Vašingtone analitikas
