Per pasaulį nugriaudėjo žinia apie dar didesniu palankumu V.Putinui negu pats D.Trumpas išgarsėjusio JAV prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais M.Flynno priverstinį atsistatydinimą iš posto vos po 24 dienų darbo jame. Neliko ji nepastebėta ir Lietuvoje. Žiniasklaidos pranešimuose apie šį įvykį nepagailėta epitetų „beprecedentis“.
Tačiau manau, kad tam, kas dabar vyksta Vašingtone, dėmesio mūsų šalyje vis tiek labai trūksta. Nes kažkam galbūt tolimi ar apskritai JAV vidaus politikos peripetijomis atrodantys įvykiai gali tiesiogiai lemti ir Lietuvos saugumą.
Tam, kad iš tiesų suprastume, kas ir kaip drebina galingiausios pasaulyje valstybės sostinę, būtina turėti omenyje visą kontekstą. Ypač kai tiek iš kai kurių Lietuvos politikų, tiek iš apžvalgininkų lūpų vis dažniau pasigirsta teiginių neva „isteriją“ prieš D.Trumpą kelia tik su pralaimėjimu susitaikyti niekaip negalintys H.Clinton rėmėjai ir „kairioji žiniasklaida“.
Turbūt nereikia priminti, kad visos JAV egzistuojančios žvalgybos tarnybos padarė vieningą išvadą, kad Rusija ne tik kišosi į šalies prezidento rinkimų kampaniją, bet ir akivaizdžiai darė tai D.Trumpo naudai. Kitaip tariant, Rusija siekė, kad D.Trumpas būtų išrinktas ir dabar, kad ir kas lėmė šią pergalę, gali švęsti.
D.Trumpo prezidentavimas prasidėjo visišku nacionalinio saugumo chaosu. Neminint jau kitų sričių – priešpriešos su teismais, karo su „tradicine“ žiniasklaida.
Nereikia priminti ir to, kad D.Trumpas tiek rinkimų kampanijos metu, tiek ir tapęs išrinktuoju prezidentu demonstravo iki šiol neregėtą panieką ne tik tokiam JAV specialiųjų tarnybų susirūpinimui, bet ir pačioms žvalgyboms bei jų darbui.
Tuomet dar išrinktasis JAV vadovas kartą sulygino savo šalies specialiųjų tarnybų veiklą su nacistinės Vokietijos elgesiu, o kitą kartą pareiškė, kad yra per daug protingas, kad klausytųsi kasdien tų pačių žinių iš savo žvalgybų. Taip išrinktasis prezidentas paaiškino, kodėl vietoj kasdienių žvalgybos žinių suvestinių jis nusprendė klausytis jų tik kartą per savaitę.
Davęs prezidento priesaiką, D.Trumpas tarsi ir bandė žodžiais švelninti priešpriešą. Kitą dieną po inauguracijos nuvykęs į Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) būstinę, jis pareiškė, kad ši žvalgyba turi „tūkstantprocentę“ jo paramą. Tačiau sakydamas kalbą ne bet kur, o prie memorialo, skirto atminti CŽV darbuotojams, žuvusiems tarnybos metu, jis net nesugebėjo pareikšti pagarbos kritusiems už tėvynę. Vietoj to jis daugiausia dėmesio skyrė savigyrai, kokią puikią inauguracijos kalbą pasakė ir kaip gerai ji buvo įvertinta, bei užsipuolimams prieš žiniasklaidą.
Nenuostabu, kad tiltų įprasto prezidento ir slaptųjų tarnybų bendradarbiavimo link ši kalba taip pat nenutiesė. Juo labiau, kad netrukus savo požiūrį į žvalgybos bei kariuomenės atstovus D.Trumpas pademonstravo darbais, o ne žodžiais – beprecedenčiai pertvarkydamas Nacionalinio saugumo tarybą (NSC).
Nuolatinio nario statusą joje gavo jokios žvalgybos ar gynybos reikalų patirties neturintis vyriausiojo Baltųjų rūmų stratego pareigas einantis D.Trumpo patarėjas S.Bannonas. Be to, kad šis D.Trumpo patikėtinis neturi minėtos patirties, tokiu paskyrimu sulaužyta tradicija nepolitizuoti šios svarbios institucijos tik politika užsiimančių patarėjų dalyvavimu.
Lyg to būtų maža, tuo pačiu įsaku Nacionalinės žvalgybos direktorius ir kariuomenės vadas (Jungtinio štabų viršininkų komiteto pirmininkas) nuolatinių narių statuso NSC neteko. Tai sukėlė dar vieną žvalgybos ir gynybos bendruomenių pasipiktinimo bangą.
Į viešumą iš Baltųjų rūmų vidaus gyvenimo pradėjo be pertraukos veržtis ne vien neregėta lavina „nutekinimų“, kuriuos galima paaiškinti skirtingų stovyklų Baltuosiuose rūmuose vidaus kovomis.
Viešai imta svarstyti, kad JAV sąjungininkai esą ėmė riboti ir taip ne visuomet net tarp NATO aljanso šalių didelį dalijimąsi žvalgybos informacija, bijodami, kad prie šitos administracijos konfidencialios žinios gali patekti ne į tas rankas.
Maža to, garsiai imta aptarinėti, kad neva net ir JAV žvalgybos ėmė riboti informaciją, siunčiamą į Baltuosius rūmus, kad ji neatsidurtų rusų rankose.
Net jei tai būtų tik gandai, tektų konstatuoti, kad D.Trumpo prezidentavimas prasidėjo visišku nacionalinio saugumo chaosu. Neminint jau kitų sričių – priešpriešos su teismais, karo su „tradicine“ žiniasklaida.
Tačiau M.Flynno atsistatydinimo istorija rodo, kad padėtis Vašingtono valdžios ir žvalgybų koridoriuose iš tiesų yra gerokai rimtesnė negu galima apibūdinti žodžiu chaosas. Ir geriausiai tinkantis terminas, manau, iš tiesų yra „karas“.
M.Flynnui atsistatydinti tik oficialiai teko „dėl prarasto pasitikėjimo“, kai jis neva suklaidino prezidentą ir viceprezidentą dėl savo pokalbių su Rusijos ambasadoriumi S.Kisliaku. Tikroji priežastis – sankcijų Rusijai politika, kurią M.Flynnas dar net oficialiai netapęs prezidento patarėju, aptarinėjo su Kremliaus pasiuntiniu.
Ir būtent politikos turinys, o ne forma ir net ne galimai M.Flynno pažeisti įstatymai, draudžiantys oficialaus statuso neturintiems asmenims imtis diplomatinių iniciatyvų valstybės vardu, išvertė iš posto D.Trumpo patarėją. Nors turbūt tik naivuoliai gali patikėti, kad išrinktojo prezidento patarėjas savo, o ne savo boso iniciatyva sumanytų aptarinėti sankcijų Rusijai klausimus su šios šalies ambasadoriumi.
Už visos šios istorijos dabar jau net net nesislėpdamos stovi JAV slaptosios tarnybos. M.Flynnas, o gal ir visa D.Trumpo administracija, atrodo, buvo įtikėję, kad dabar jau yra visagaliai ir nepažeidžiami. Tačiau žvalgybos neketino ir, atrodo, neketina leisti nei prezidento patarėjams, nei galbūt pačiam valstybės vadovui elgtis kaip nori. Tokias išvadas galima daryti iš dabar jau viešos informacijos.
Iš pradžių slaptosios tarnybos įrašė M.Flynno pokalbius su Rusijos ambasadoriumi. Nors JAV karinei žvalgybai anksčiau pats vadovavęs D.Trumpo patarėjas negalėjo nežinoti, kad visi telefonų skambučiai į Rusijos ambasadą ir iš jos yra sekami, panašu, kad jam tai mažai rūpėjo. Veikiausiai M.Flynnas manė dabar pats kontroliuojąs žvalgybų veiklą.
Tačiau slaptosios tarnybos manė kitaip. Jos iš pradžių nutekino aptakią informaciją žiniasklaidai, kad M.Flynnas galimai su šiuo diplomatu aptarinėjo sankcijų panaikinimą dar net neįsikūręs Baltuosiuose rūmuose.
D.Trumpo patarėjas, ko gero, net ir tuomet dar nesuprato patekęs į bėdą. Jis mėgavosi visišku išrinktojo prezidento pasitikėjimu, todėl pripažino kalbėjęsis su ambasadoriumi, bet neigė, kad buvo aptariamas sankcijų klausimas. Viešai ginti M.Flynno stojo išrinktasis viceprezidentas M.Pence'as
D.Trumpui prisiekus ir tapus prezidentu, tuomet jau Baltieji rūmai žvalgybų ir laikinai generalinės prokurorės pareigas ėjusios S.Yates buvo oficialiai informuoti, kad M.Flynnas klaidina apie savo pokalbių turinį ir todėl esą gali būti pažeidžiamas Rusijos šantažo.
Dabar jau žinant visą įvykių seką, labai įdomiai naujoje šviesoje skamba ir kai kurių žurnalistų gauta bei paviešinta informacija, jog dar prieš D.Trumpo ir V.Putino pokalbį telefonu buvo paruoštas JAV prezidento įsakas dėl sankcijų Rusijai atšaukimo.
Sklido gandai, kad šis įsakas gali būti pasirašytas po D.Trumpo ir V.Putino pokalbio. Net D.Trumpo asmenine patikėtine laikoma vyresnioji patarėja K.Conway kalbėdama per televiziją neatmetė, kad sankcijų atšaukimas gali būti svarstomas.
Jei galima būtų šiam karui pritaikyti lošėjų terminus, specialiosios tarnybos akivaizdžiai didina statymus, o tuo pačiu ir spaudimą pačiam D.Trumpui.
Taip neįvyko, tačiau informuoti šaltiniai ir toliau tvirtino, kad įsakas esą ir toliau guli paruoštas. Ar galėjo būti, kad jis nebuvo pasirašytas tik todėl, kad Baltieji rūmai sužinojo, jog egzistuoja M.Flynno pokalbių su S.Kisliaku įrašai, apie kuriuos žino ir generalinės prokurorės pareigas laikinai ėjusi demokratų paskirta S.Yates?
Atsakymo į šį klausimą galbūt niekuomet ir nesužinosim. Tačiau aišku kita. Kai Baltieji rūmai niekaip nereagavo į jiems oficialiai suteiktą informaciją dėl M.Flynno nepatikimumo ir patys neišsprendė problemos, žiniasklaidai buvo nutekinta visa lavina žvalgybų tarnybų atstovų patvirtinimų, jog prezidento patarėjas tikrai aptarinėjo sankcijų panaikinimo klausimą su Rusijos ambasadoriumi. Maža to, buvo nutenkinta informacija, kad tai patvirtina ir pokalbių įrašai.
Taip D.Trumpui iš esmės buvo palikta rinktis, ar jis nori prisiimti visą ugnį į save ir viceprezidentą M.Pence'ą, kuris, kaip minėta, viešai gynė M.Flynną. Vienintelis kitas pasirinkimas – aukoti patarėją, kad galėtų teigti, jog patys Baltieji rūmai buvo jo suklaidinti.
Tačiau sustabdyti įsiliepsnojusio karo nepadėjo net tai – žiniasklaidai nedelsiant nutekinta ir jau minėta informacija, jog Baltieji rūmai buvo seniai oficialiai informuoti ir apie M.Flynno pokalbių turinį ir apie tai, kad jis ne tik viešai meluoja, bet ir esą klaidina prezidentą bei viceprezidentą. Todėl dabar nuolat skamba klausimas, į kurį labai sunku atsakyti: kodėl M.Flynnui trauktis teko tik dabar, kai informacija buvo paviešinta, nors Baltieji rūmai viską žinojo jau beveik prieš mėnesį?
Taip pat paviešinta informacija, kad Federalinis tyrimų biuras dar pačiomis pirmomis M.Flynno darbo dienomis uždavė jam oficialius klausimus apie pokalbių su Rusijos ambasadoriumi turinį, todėl, jei melavo FTB, gali būti net patrauktas atsakomybėn.
Jei galima būtų šiam karui pritaikyti lošėjų terminus, specialiosios tarnybos akivaizdžiai didina statymus, o tuo pačiu ir spaudimą pačiam D.Trumpui. Visais šiais veiksmais tarsi sakoma: mes stebime viską, taip pat ir patį prezidentą. Ir tikrai nemanau, kad toks apibūdinimas būtų situacijos spalvų sutirštinimas.
Juo labiau, kad dar šiek tiek anksčiau buvo nutekinta informacija, jog JAV tyrėjai, nagrinėjantys Kremliaus poveikį rinkimų kampanijai ir galimus paties D.Trumpo ryšius su Rusija, patvirtina bent jau dalį garsiojoje buvusio britų žvalgybos agento Ch.Steele'o neoficialioje pažymoje apie D.Trumpą sudėtos informacijos.
Šioje pažymoje kalbama ne tik apie galimus D.Trumpo ryšius su Rusija, bet ir apie neva Kremliaus turimą kompromituojančią medžiagą, kuria JAV prezidentas gali būti šantažuojamas.
Tiesa, tyrėjai esą patvirtina ne sultingiausius ir labiausiai išgarsėjusius šios pažymos teiginius apie neva Rusijos turimus D.Trumpo linksminimosi su prostitutėmis įrašus. Esą pasitvirtina kai kurie šalutiniai pažymoje minimi dalykai – bendravimas tarp tam tikrų asmenų ar panašūs. Tačiau šie patvirtinimai suteikia daugiau patikimumo ir pačiai pažymai.
Kuo baigsis šis karas, sunku net nuspėti. Nepaisant milžiniško skandalo ir priverstinai paaukoto M.Flynno, nepanašu, kad D.Trumpas, jo komanda ir rėmėjai būtų linkę net laikinai atsitraukti.
Taikinys – akivaizdus: specialiosios tarnybos, kurios metė neregėtą iššūkį prezidentui. Tiek pats D.Trumpas savo „Twitter“ paskyroje, tiek jį remianti žiniasklaida („Breitbart“, „FoxNews“ ir daugybė kitų), tiek prezidentą visuomet remiantis Atstovų rūmų žvalgybos komiteto pirmininkas D.Nunesas tarsi choru prabilo apie tai, kad bus pareikalauta slaptųjų tarnybų atsakomybės.
Pretekstas – nuolatiniai informacijos nutekinimai ir klausimas, ar apskritai teisėtai buvo klausomasi M.Flynno pokalbių, nors visiems aišku, kad įrašinėti viską, kas sklinda iš Rusijos ambasados ir į ją, yra įprasta praktika.
Kalbama, kad po M.Flynno atsistatydinimo lyg ir į dvi stovyklas skilo pačių žvalgybų atstovai: vieni esą linkę pasitenkinti šiuo laimėjimu ir laikyti jį D.Trumpo susitaikymo ženklu, o kiti, atvirkščiai, nori toliau aiškintis ne tik M.Flynno, bet ir paties prezidento ryšius su Rusija. Todėl JAV vadovo atsakomasis puolimas prieš nesutaikomąją dalį gali būti lengvesnis.
Kita vertus, D.Flynno istorija paskatino kai kuriuos naujus respublikonus Senate jungtis prie iniciatyvos tirti Rusijos įtaką prezidento rinkimų kampanijai, o tuo pačiu galimai ir paties D.Trumpo ryšius su Rusija.
Taigi, kol kas aišku viena – galingiausią pasaulio valstybę nepraėjus nė mėnesiui nuo D.Trumpo prezidentavimo pradžios drasko tikras vidaus karas. Ar gali Rusija būti labiau patenkinta, net jei M.Flynną ji būtų laikiusi savo žmogumi, o dabar jį prarado?
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: Trys iliuzijos, kurias D.Trumpas išsklaidė per pirmąją savaitę
