Jei Lietuva gali lengva ranka įsileisti į šalį Kremliaus režimo atstovą, kuris yra JAV sankcijų sąraše dėl ryšių su mafija ir kuris dėl tos pačios priežasties nebuvo įleistas į Jungtinę Karalystę bei Izraelį, kas gali garantuoti, kad D.Peskovo dukra negalėtų „padirbėti“ Lietuvos parlamente? Ir klausimas, beje, visai ne retorinis.
Taip, užduoti šį klausimą verčia V.Putino dainiaus Grigorijaus Lepso koncertai Lietuvoje. Bet diskusija šį kartą net ne dėl per popkultūrą skleidžiamos Rusijos įtakos.
Galima spėlioti, atsitiktinai ar neatsitiktinai aršus Krymo aneksijos rėmėjas G.Lepsas Lietuvoje koncertuoja būtent per penktąsias šio tarptautinio nusikaltimo metines. Rusijos įtakų rinkimams kontekste galima būtų net ieškoti atsakymų, ar antrojo merų rinkimų turo išvakarėse šis veikėjas tikrai atsitiktinai koncertavo būtent Klaipėdoje, kur bent jau daliai jo auditorijos atstovaujantis ne itin lojaliai mūsų šalies atžvilgiu nusiteikęs Lietuvos politikas Viačeslavas Titovas nedviprasmiškai parėmė vieną kandidatų.
Bet visa tai – tik spėlionės ir prielaidos. O šį kartą aš tikrai ne apie jas.
Galima būtų abejoti dėl mūsų šalies taikomų kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama, kurį Kremliaus režimą šlovinantį atlikėją į Lietuvą įsileisti galima, o kurį – ne. Mat Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, kuris buvo kreipęsis į Užsienio reikalų ministeriją dėl atlikėjo Timoti įtraukimo į nepageidaujamų asmenų sąrašus, teigia, jog „Gazmanovas yra įtrauktas į neįvažiuojančių sąrašą, nes jo dainoje yra žodžiai, kurie kėsinasi į Lietuvos teritorinį vientisumą, o Kirkorovas, Timoti, kurie dainose šlovina Putiną, pasirašo pareiškimus, kurie remia Rusijos veiksmus Ukrainoje, koncertuoja okupuotame Kryme ir taip legitimuoja okupaciją – ir toliau yra įleidžiami. Mūsų URM neva nemato tiesioginės grėsmės mums“.
Aš, pavyzdžiui, sunkiai suprantu logiką, kodėl, pripažindami, kad Krymo aneksija yra nusikaltimas, mes taikome sankcijas verslui, kuris dirba Kryme, bet netaikome jų įvairiems atlikėjams, kurie ten lygiai taip pat dirba (koncertuoja). Galbūt aš klystu – būtų įdomu išgirsti tokios logikos paaiškinimus iš atsakingų Lietuvos pareigūnų. Bet šis komentaras – ir ne apie tai.
Šis komentaras – apie Lietuvos nacionalinį saugumą. Mat tikriausiai sunku būtų ginčytis, kad bet kurio asmens įtraukimas į JAV sankcijų sąrašą dėl ryšių su mafija pats savaime yra pagrindas labai rimtai svarstyti, ar toks žmogus neturėtų tapti nepageidaujamu ir Lietuvoje. Juo labiau, kad tokius sprendimus dėl jo jau priėmė ir kitos šalys, kurių kompetencija tokiais klausimais bei jų sprendimų pagrįstumu mes lyg ir neturime pagrindo abejoti.
Tiek JAV, tiek Didžiąją Britaniją, tiek Izraelį mes laikome ne tik demokratinėmis, teisės viršenybe besivadovaujančiomis šalimis, bet ir Lietuvos strateginėmis partnerėmis. Todėl sunku būtų įsivaizduoti, kad Lietuva galėtų laikyti jų sprendimus nepagrįstais.
O tuomet kyla mažų mažiausiai du klausimai. Pirmiausia dėl solidarumo su strateginiais partneriais ir bendrų vertybių. Juk skirtinga Lietuvos pozicija tarsi reiškia, kad užkardyti Rusijos mafijos veiklą (juk kalbama nors ir apie tarptautinį mafijos tinklą, bet iš esmės būtent apie Rusijos mafiją) Lietuva yra suinteresuota mažiau negu JAV, Didžioji Britanija ir Izraelis.
Aš, pavyzdžiui, sunkiai suprantu logiką, kodėl, pripažindami, kad Krymo aneksija yra nusikaltimas, mes taikome sankcijas verslui, kuris dirba Kryme, bet netaikome jų įvairiems atlikėjams, kurie ten lygiai taip pat dirba (koncertuoja).
Nors vertybės iš tiesų turėtų būti labai svarbios, ypač, kai Lietuva savo užsienio politikoje nuolat deklaruoja „vertybines pozicijas“ bei ragina jų laikytis savo partnerius, kol kas palikime ir tai šiek tiek nuošalyje.
Bet tuomet iškyla klausimas jau dėl tiesioginių grėsmių nacionaliniam saugumui. Juk, jeigu Lietuva gali nuspręsti, kad neribos teisės įvažiuoti į šalį ryšiais su Rusijos mafija įtariamam Kremliaus dainiui, tai kokiu pagrindu mes turėtume tikėtis, kad tokia teisė bus ribojama, pavyzdžiui, itin įtakingam Rusijos Dūmos nariui, Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo artimiausiam bendražygiui ir giminaičiui Adamui Delimchanovui? Juk vienintelės sankcijos, kurios tarptautiniu mastu yra taikomos A.Delimchanovui, yra būtent JAV sankcijos dėl dalyvavimo toje pačioje mafijos grupuotėje, kaip ir G.Lepsas.
Tiems, kas nedaug žino apie A.Delimchanovą, galiu tik priminti, kad vieno Rusijos opozicijos lyderių Boriso Nemcovo nužudymo gijos driekiasi būtent į A.Delimchanovo artimiausią aplinką.
Bet imkime dar panašesnį į G.Lepso atvejį – tik ne iš popkultūros, o iš sporto srities. Tarptautinės bokso asociacijos (AIBA) prezidentas Gafuras Rachimovas oficialiai yra vadinamas Uzbekistano verslininku. Bet jis irgi yra įtrauktas į JAV sankcijų sąrašą dėl įtariamo dalyvavimo toje pačioje mafijos organizacijoje „Broliškas ratas“, kaip ir G.Lepsas bei A.Delimchanovas.
Net būdamas Azijos olimpinio komiteto narys, 2000 metais jis nebuvo įleistas į Australiją Sidnėjaus olimpinių žaidinių metu, nes, šalies vyriausybės manymu, kėlė grėsmę jos nacionaliniam saugumui. Dabar jau Tarptautinis olimpinis komitetas dėl to, kad G.Rachimovas praėjusį rudenį buvo perrinktas AIBA prezidentu, svarsto, jog boksas net gali būti pašalintas iš 2020 metų Tokijo olimpinių žaidynių programos.
Kita vertus, regis, kaip ir G.Lepsui, nė vienoje pasaulio šalyje G.Rachimovui, kuris ne kartą viešai vadintas „heroino karaliumi“ arba „vienu svarbiausiu narkotikų prekybos veikėjų pasaulyje“, nėra pareikšti jokie oficialūs kaltinimai. Pats G.Rachimovas, kaip ir G.Lepsas, žinoma, bet kokius įtarimus nusikalstama veikla neigia. Maža to, jis netgi yra laimėjęs ne vieną šmeižto bylą Vakaruose.
Todėl ir kyla klausimas: ar Lietuva turėtų leisti G.Rachimovui netrukdomam atvykti į mūsų šalį, kaip leido G.Lepsui? Ar vis dėlto ši vieša informacija (Lietuvos tarnybos, neabejotinai iš partnerių gali gauti ir ne viešos) yra pakankamas pagrindas įtraukti G.Rachimovą į nepageidaujamų asmenų sąrašą?
O jei toks pagrindas yra, kodėl tuomet tokie pat kriterijai netaikomi G.Lepsui? Ir apskritai – kiek iš iš minėtai mafijos grupuotei „Broliškas ratas“ galimai priklausančių asmenų yra įtraukti į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašą? Viešame JAV sankcijų sąraše jų galbūt net per 20.
Tačiau bent jau man daugiausia nerimo kelia, kad Lietuvoje, atrodo, šie klausimai beveik niekam neberūpi. Net žurnalistams paviešinus informaciją, kad mūsų šalyje koncertuoja JAV sankcijų sąraše dėl ryšių su mafija atsidūręs veikėjas, nekilo joks skandalas, nebuvo pradėta aiškintis, kodėl taip atsitiko.
Jei ir sulaukėme kokių nors reakcijų, tai iš esmės tik dėl to, ar reikėtų, ar nereikėtų Lietuvai riboti Rusijos popkultūros atstovų galimybę atvykti į mūsų šalį ir kokiu pagrindu ir kokias kriterijais remiantis reiktų priimti sprendimus. Ir, beje, anksčiau tuos klausimus kėlę politikai šį kartą bent jau iš pradžių buvo linkę patylėti. Iš valstybės tarnybų – apskritai mirtina tyla.
Net jei tai būtų ta pati diskusija dėl Rusijos įtakos per popkultūrą ir galimo atsako į ją, ar ne tokio „nuovargio“, kai niekas jau net nebereaguoja, būtent ir siekia Kremlius, nuolat ir sistemingai siųsdamas į Lietuvą tuos režimo šlovintojus?
Tačiau bent jau man daugiausia nerimo kelia, kad Lietuvoje, atrodo, šie klausimai beveik niekam neberūpi.
Bet juk ši istorija – net ne apie dainininką ir Rusijos įtaką per popkultūrą. Na, bent jau ne vien apie tai. Ši istorija – apie tai, kaip Lietuva ginasi nuo grėsmių nacionaliniam saugumui.
Ir būtent šiame kontekste tenka prisiminti visus buvusius skandalus. O jų buvo net tokių, kai 2015 metais buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvoje „įteisintu vagimi“ ir net vienu įtakingiausių Rusijos nusikaltėlių vadintam Rusijos piliečiui Achmedui Jevlojevui.
Beje, tuometis vidaus reikalų ministras S.Skvernelis, kuris dabar užima premjero postą ir net taikosi į prezidentus, tada iš pradžių teigė, kad jokiam Rusijos nusikaltėliui leidimas gyventi Lietuvoje „nebuvo ir nebus išduotas“, o kai paaiškėjo, kad leidimas vis dėlto išduotas, sakė, kad į visus klausimus atsakys tarnybinis patikrinimas ir ikiteisminis tyrimas. Vėliau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o kokie atsakymai buvo gauti ir kas padaryta, kad tokių atvejų būtų išvengta ateityje, visuomenė, regis, neišgirdo.
Be to, S.Skvernelis tuomet dar teisinosi, kad, jau kilus skandalui, į Lietuvą A.Jevlojevas atvyko esą todėl, kad turėjo „kitos ES valstybės išduotą Šengeno vizą“, bet nepaaiškino, ar kas nors bent svarstė, kad toks asmuo turėtų būti įtrauktas į nepageidaujamų asmenų Lietuvoje sąrašą.
Bet šis komentaras tikrai ir ne apie S.Skvernelį ir kokią nors būtent premjero atsakomybę tiek dėl buvusios istorijos, tiek dėl to, kad dabar Lietuvoje netrukdomas koncertuoja JAV, Didžiosios Britanijos ir Izraelio dėl įtariamų ryšių su mafija neįsileidžiamas veikėjas.
Anoje istorijoje įdomu buvo dar ir tai, kad šešėlis dėl jos buvo kritęs ant tuomečio už migracijos reikalus atsakingo vidaus reikalų viceministro, o dabar teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus. Pats E.Jankevičius neneigė, kad nuolat „kaip šeimos draugas“ bendravo su teisininku, kuris buvo minimas, kaip galėjęs tarpininkauti dėl leidimo gyventi A.Jevlojevui išdavimo. Tačiau jis tikino, kad niekaip nepadėjo tą leidimą įtariamam Rusijos nusikaltėliui gauti ir tikino, jog nieko nežino apie savo bičiulio ryšius su nusikaltėliais.
Kaip minėta, į klausimus dėl istorijos su leidimo A.Jevlojevui gyventi Lietuvoje išdavimu, visuomenei taip ir liko neatsakyta. Nežinoma ir kokios padarytos išvados bei kokių priemonių imtasi, kad tokios istorijos nepasikartotų. Nežinoma ir ką pats E.Jankevičius pagal savo kompetenciją ir įgaliojimus padarė, kad sistema veiktų taip, jog su mafija susijusiems asmenims Lietuva durų taip plačiai neatvertų. Tačiau į klausimą, ar nepakenkė anoji istorija E.Jankevičiaus politinei reputacijai buvo atsakyta – kaip minėta, jis padarė politinę karjerą ir tapo teisingumo ministru.
Bet šis komentaras – tikrai ir ne apie E.Jankevičių. Ne apie šį politiką mažų mažiausiai dėl to, kad buvo ir daugiau skandalų, kurie su jo vardu jau tikrai nesietini. Pavyzdžiui, skandalas dėl to, jog leidimą gyventi Lietuvoje net 11 metų turėjo su V.Putino artimiausiai aplinkai priklausančiais oligarchais broliais Rotenbergais glaudžiai susijęs Antonas Treušnikovas. Arba dėl to, kad tokį pat leidimą buvo gavęs dar vieno itin įtakingo veikėjo Rusijoje – su karo pramone susijusios korporacijos „Rostech“ vadovo Sergejaus Čemezovo artimiausiai aplinkai priklausančio Vladimiro Artiakovo brolis Jurijus.
Dėl šių skandalų kaltintas dabar jau panaikintas Migracijos departamentas. Bet šis mano komentaras ir ne apie jį. Ir net ne todėl, kad jis jau panaikintas, o todėl, kad Lietuva iki šiol nesugebėjo atsakyti į klausimus ir dėl kaltinimų, kad mūsų šalies įmonės galimai pažeidinėja net dėl Krymo aneksijos paskelbtas sankcijas. Pirmoji tokia informacija pasirodė dar 2017 metų vasarą. Vėliau šešėlis dėl galimo sankcijų pažeidimo krito net ant valdančiosios partijos pirmininkui Ramūnui Karbauskiui priklausančio „Agrokoncerno“. Bet ar mes ką nors žinome, kuo visa tai baigėsi?
Ar mums tai bent jau rūpi? Ir, beje, šis klausimas – ne vien išvardintiems politikams ar valdantiesiems apskritai.
O dabar įvertinkime viską, kas išvardinta ir tebekelia abejonių – nuo į Lietuvą lengva ranka įsileidžiamo su Rusijos mafija siejamo V.Putino dainiaus G.Lepso iki nežinios, ar padarytos kokios nors išvados po leidimo gyventi išdavimo kitam Rusijos mafijozui ir net šalies valdančiosios partijos lyderiui priklausančiai bendrovei krentančio šešėlio, kad ši galimai pažeidžia Rusijai taikomas sankcijas. Įvertinkime tiek nacionalinio saugumo apskritai, tiek atsparumo hibridinėms grėsmėms prasme.
Ar mums tai bent jau rūpi? Ir, beje, šis klausimas – ne vien išvardintiems politikams ar valdantiesiems apskritai. Tai klausimai ir kiekvienam mūsų, nes akivaizdu, kad Lietuvai labiausiai trūksta veikiančios sistemos ir nepakantumo, jei ta sistema neveikia. Juk kiekvienas galime kelti klausimus savo išrinktiems politikams, žurnalistai (nors kartais atrodo, kad Rusijos ir jos mafijos keliamos grėsmės labiausiai rūpi būtent jiems) gali atidžiai sekti bei atskleidinėti tokias istorijas ir reikalauti atsakymų iš atsakingų asmenų, opozicijos politikai kontroliuoti valdžią ir t.t. Žinoma, jei mums rūpi, kad Kremliaus režimui durys į Lietuvą nebūtų atvertos.
O pabaigai, prisimindami viską, kas išvardyta, pabandykime dar kartą atsakyti į klausimą, ar tikrai neįmanoma, kad D.Peskovo dukra „atliktų praktiką“ Lietuvos Seime? Juk jai tikrai nėra taikomos jokios tarptautinės sankcijos. Ir tokiu atveju, jei į Lietuvą įleidžiami asmenys, kuriems sankcijos taikomos dėl ryšių su mafija, o leidimus gyventi gauna veikėjai, kurie vadinami vienais įtakingiausių Rusijos mafijos atstovų, man tikrai sunku įsivaizduoti, kad leidimo gyventi negautų kažkokia mergina pavarde Peskova. Ypač jei kažkas Rusijoje to tikrai norėtų ir susirastų pagalbininkų Lietuvoje.
O turėdama leidimą gyventi Lietuvoje ir susiradusi ją globoti pasiryžusį Seimo narį (sprendžiant iš kai kurių parlamentarų požiūrio į Kremliaus režimą ar net noro dalintis Maskvos skleidžiama dezinformacija, tokį rasti, ko gero, būtų įmanoma), „kažkokia mergina pavarde Peskova“ bent jau teoriškai galėtų atsidurti ir to parlamentaro biure.
Aš tikrai norėčiau, kad kas nors man argumentuotai įrodytų, kad tai – neįmanoma. Bet anksčiau išvardyta patirtis, aiškios politikos Rusijos grėsmių akivaizdoje trūkumas ir kol kas sunkiai pastebimos pastangos imtis sisteminių permainų atsparumui toms grėsmėms didinti verčia kelti galbūt pakankamai nuvalkiotą, bet čia ypač tinkantį klausimą: „kas galėtų paneigti?“.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
