Tiesa, ketinu rašyti ne vien apie Lietuvą, bet apie visa tai, ką suprantu labiausiai – tarptautinius santykius, Rusiją ir jos keliamas grėsmes. Nepaliksiu nuošalyje ir to, ką dabar turiu galimybę stebėti tikrai iš arti – pokyčių galingiausia pasaulio valstybe vis dar liekančiose JAV. Ne vien apie tiek dėmesio visame pasaulyje dabar sulaukiančią Amerikos prezidento rinkimų kampaniją, bet galbūt ir labiau ilgalaikius procesus bei jų įtaką Lietuvai.
Iš karto turiu pabrėžti, kad Lietuva, žvelgiant iš toliau, dažnai atrodo geriau, negu mes patys apie save manome. Tačiau taip jau nutiko, kad pradėti šį ciklą turiu nuo to, kur Lietuva, bent jau iš Vašingtono, atrodo apmaudžiai blogai – vadinamojo „auksinių šaukštų“ skandalo.
Savo darbinėje veikloje tikrai labai daug gilinęsis į Rusijos kariaujamus informacinius karus aš šį vis dar nesibaigiantį skandalą pavadinčiau Lietuvos kariuomenės diskreditavimu savo pačių rankomis arba tiesiogine pagalba (to net nepastebint ir apie tai nesusimąstant) V.Putino Rusijai.
Tikrasis kariuomenės diskreditavimas yra tiek politikų, tiek žiniasklaidos reakcija į šias atskleistas neskaidrumo ar net korupcijos apraiškas.
Žvelgdamas į visa tai iš Vašingtono, norėčiau atkreipti dėmesį į visai kitus dalykus, negu diskutuojama Lietuvoje. Mūsų šalies žiniasklaida, politikai ir bent jau iš dalies visa visuomenė, vieni garsiau, kiti puse lūpų, kariuomenės diskreditavimu vadina paaiškėjusius neskaidrius pirkimus, nuolat kartojamą aštuonis ar dar daugiau kartų didesnę už rinkos kainą, sumokėtą už virtuvės įrangą. Tačiau aš drįsčiau teigti, kad visa tai yra smulkmė (nors ir tokias negeroves, žinoma, būtina šalinti), o tikrasis kariuomenės diskreditavimas yra tiek politikų, tiek žiniasklaidos reakcija į šias atskleistas neskaidrumo ar net korupcijos apraiškas.
Bet pradėkime nuo V.Putino Rusijos ir to, kaip ši reakcija pasitarnauja didžiajai kaimynei, kuri, visai tikėtina, ne taip ir giliai jos generolų ir net Kremliaus stalčiuose laiko naujos Lietuvos okupacijos planus.
Net negalvokit apie jokias sąmokslo teorijas! Aš tikrai nemanau, kad Rusija kaip nors prisidėjo prie šio „šaukštų“ skandalo sukėlimo. Tai – vidinė Lietuvos ir jos kariuomenės problema. Tačiau daug metų nagrinėdamas nuo Sovietų Sąjungos ir KGB laikų ne ką pasikeitusius Kremliaus veiklos metodus, galiu drąsiai teigti, kad Rusija ir jos slaptosios tarnybos beveik niekuomet pačios nesukuria tų problemų užsienio šalyse, kurios ilgainiui virsta jos pergalėmis. Maskva tiesiog ypač sumaniai ir sėkmingai manipuliuoja skauduliais, kurie natūraliai kyla Vakarų šalyse ir visuomenėse.
Taip yra ir šį kartą. Bet pirmiausia pakalbėkime apie tai, kokie yra pagrindiniai Kremliaus taikiniai, kalbant apie Lietuvos kariuomenę. Pirmas ir svarbiausias jau daug metų puoselėjamas tikslas – Lietuvos kariuomenės idėjos diskreditavimas. Pamenate kalbas apie tai, ar Lietuvai iš viso reikia kariuomenės, ar tikrai yra „protinga“ net kalbėti apie 2 proc. BVP skyrimą krašto apsaugai, kai pinigų trūksta mokytojams ir pensininkams, o Lietuvos kariuomenė mūsų nuo Rusijos „bet kokiu atveju neapgins“? Nustebtumėte sužinoję, kiek prie tokios nuomonės skleidimo kryptingai yra prisidėjusios Rusijos specialiosios tarnybos.
Taip, po Krymo okupacijos ir Rusijos agresijos Rytų Ukrainoje pradžios požiūris į mūsų kariuomenę bei jos finansavimą Lietuvoje gerokai pasikeitė. Ne vien savaime dėl daug akivaizdesne tapusios grėsmės, bet ir dėl to, kad pradėjus į tai investuoti žymiai padidėjo kariuomenės prestižas. Bent jau viešai nebekyla ginčų dėl kariuomenės finansavimo didinimo.
Bet ar tikrai manote, kad Rusija linkusi susitaikyti su pralaimėjimu? Ji mažų mažiausiai tik ir laukia kiekvienos į dabartinį „šaukštų“ skandalą panašios progos. Bet apmaudžiausia tai, kad svarbiausi Rusijos informacinių karų postulatai dabar skleidžiami Lietuvos politikų lūpomis ir žiniasklaidos kanalais.
„Kažkuri grandis pirkimuose pareiškė – finansavimas gynybai padidintas, tad galime sau leisti“, – taip ar panašiai suformuluota mintis, neva nusakanti skandalo esmę, pastarąją savaitę ne kartą ir ne du nuskambėjo tiek iš politikų lūpų, tiek žiniasklaidoje. Bet ar bent susimąstome, kad Kremlius dėl to gali tik trinti rankomis: dabar jau net ne jo propagandistai, o mes patys kartojame, kad kariuomenės finansavimo didinimas neva didina ne mūsų saugumą, o korupciją...
Tikrai būtų verta iš kiekvienos rinkimuose dalyvaujančios partijos pareikalauti konkretaus ir labai detalaus plano, kaip bus reformuota kariuomenės pirkimų sistema, kad panašūs skandalai tiesiog negalėtų pasikartoti.
O reikalavimai ar net paprasčiausios viešos diskusijos apie būtinybę dėl tokio skandalo atsistatydinti kariuomenės vadui arba krašto apsaugos ministrui? Sudėkime tokias skandalo masto niekaip negalinčias atitikti kalbas su formuojamu „auksinių pirkimų“ įvaizdžiu ir dažnai per daug į detales nesigilinančiam paprastam vadinamajam „žmogui iš gatvės“ pasąmonėje užsifiksuoja viena: vėl išvogti šimtai milijonų ir niekas net neprisiima atsakomybės.
Ar tai turi ką nors bendro su realybe? Ir kokį poveikį tai daro pasitikėjimui kariuomene, o ypač finansavimo didinimui jai? Tai svarbūs klausimai, į kuriuos turėtų atsakyti kiekvienas, kam rūpi ne tik šio rudens Seimo rinkimų rezultatai, bet ir Lietuvos ateitis. Bet panašu, kad tokio mąstymo net labai realios grėsmės iš Rusijos akivaizdoje Lietuvoje vis dar akivaizdžiai trūksta.
Bet rašydamas visa tai mintyse jau girdžiu klausimą: „ką tu siūlai – dėl Rusijos grėsmės ir noro nepadėti priešiškai nusiteikusiai kaimynei nutylėti ir tuo pačiu dar labiau didinti savo pačių problemas?“. Anaiptol. Tik tai, kas dabar Lietuvoje susiję su šiuo skandalu, mano požiūriu, nė kiek neprisideda prie problemos sprendimo.
Šis skandalas – jau ne pirmas pavyzdys, kad pirkimų Lietuvos kariuomenėje problema yra reali ir kompleksinė. Maža to, panašu, kad tokia pati ji buvo prie visų valdžių. Bet ar kas nors ją bent jau pabandė iš tikrųjų išspręsti? Bent jau man atrodo, kad daug produktyviau už diskusijas apie būtinybę atsistatydinti kariuomenės vadui ir krašto apsaugos ministrui būtų reikliai paklausti to visų buvusių krašto apsaugos ministrų. Ypač, kai jie patys taip noriai komentuoja dabartinį skandalą.
Paradoksalu, bet dabartinio ministro, strategiškai mąstant, net nebėra ko klausti: jis vis tiek nebespės įgyvendinti reikalingų reformų iki rinkimų. Tačiau, užuot eskalavus nepasitikėjimą kariuomene, kaip institucija, ir jos finansavimo didinimu, tikrai būtų verta iš kiekvienos rinkimuose dalyvaujančios partijos (ypač tų, kurios turi galimybių dalyvauti sudarant naująją vyriausybę) pareikalauti konkretaus ir labai detalaus plano, kaip bus reformuota kariuomenės pirkimų sistema, kad panašūs skandalai tiesiog negalėtų pasikartoti.
Per sunku? Skirtingai nuo svarstymų, „ar lėks kieno nors galvos“, neatkreips pakankamo visuomenės dėmesio ir nesukraus politinio kapitalo prieš rinkimus? Bet tuomet pripažinkime, kad mums rūpi ne problemos sprendimas, o tik trumpalaikė politinė ar informacinė nauda. Ir vardan jos mes linkę net padirbėti V.Putino Rusijos labui...
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: „Jei nereaguosime, demokratiją pakeis kleptokratija“
Marius Laurinavičius yra Hudsono instituto Vašingtone analitikas
