Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, svarstęs su šiuo skandalu susijusias aplinkybes, nusprendė rekomenduoti Užsienio reikalų ministerijai siekti, kad J.Prigožinas ir jam priklausantis turtas būtų įtrauktas ne vien į JAV, bet ir į Europos Sąjungos sankcijų sąrašą.
Tačiau į klausimą, kokie yra tikrieji paties G.Žiemelio ryšiai su Kremliumi, ir toliau lieka neatsakyta.
G.Žiemelis, žinoma, bet kokius ryšius neigia. Tačiau klausimų kyla ne tik dėl to, kad, kaip viešai pripažino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas, „į Vilnių J.Prigožino lėktuvas nusileido remontui į vieną iš kompanijų, priklausančių verslininko Gedimino Žiemelio kontroliuojamai aviacijos grupei „Avia Solutions Group“.
Šį kartą siūlau aptarti klausimą, kokie turi būti bet kokio Lietuvos piliečio ryšiai su Kremliumi, kad tas NATO valstybės pilietis taptų oficialios Rusijos valstybinės delegacijos, atvykusios tokių pat oficialių derybų į Kiniją, nariu. Tokių oficialių, kad ant derybų stalo stovėtų Rusijos ir Kinijos vėliavos, bet vienas Rusijos delegacijos narys būtų minėtas Lietuvos pilietis.
Klausimas, kaip galėjo nutikti, jog G.Žiemelis buvo atsidūręs oficialios valstybinės Rusijos delegacijos deryboms su Kinija sudėtyje, turėtų atsidurti (jei dar neatsidūrė) tiek atitinkamų Lietuvos tarnybų, tiek ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto svarstymų akiratyje.
Būtent toks statusas G.Žiemeliui buvo suteiktas mažiausiai vieną kartą. Ir remiuosi aš ne kokiais nors gandais ar analitiniais pasvarstymais, o oficialia Rusijos federalinės valstybinės institucijos „Rostransmodernizacija“, veikiančios prie Rusijos transporto ministerijos, informacija. Maža to, ši informacija patvirtinama ir nuotraukomis, kurios, kaip ir pati informacija, iki šiol viešai prieinamos šios Rusijos institucijos tinklapyje internete.
Istorija jau pakankamai sena – oficialios Rusijos delegacijos sudėtyje G.Žiemelis į Kiniją vyko ir oficialiose derybose dalyvavo 2016 metų spalio viduryje. Tačiau neabejoju, kad tai – ne vien visuomenės interesas žinoti. Bent jau aš manyčiau, kad klausimas, kaip galėjo nutikti, jog G.Žiemelis buvo atsidūręs oficialios valstybinės Rusijos delegacijos deryboms su Kinija sudėtyje, turėtų atsidurti (jei dar neatsidūrė) tiek atitinkamų Lietuvos tarnybų, tiek ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto svarstymų akiratyje.
Juo labiau, kad toje delegacijoje net nebuvo nė vieno pačios Rusijos privataus verslininko – vien tik oficialūs valstybės asmenys: tuometis „Rostransmodernizacija“ vadovas Ilja Gudkovas, jo pavaduotojas Dmitrijus Karlikas ir Transporto ministerijai pavaldžios valstybinės įmonės „Valstybinė transporto lizingo kompanija“ vadovo pavaduotojas Antonas Borisevičius. O šalia jų – G.Žiemelis.
Dar įdomiau yra tai, kad derybos neturėjo nieko bendro su bet kokiu aviacijos verslu, kuriuo bent jau oficialiai tiek Rusijoje tiek pasaulyje užsiima „Avia Solutions Group“. Derėtasi dėl anglies terminalo Kolos įlankoje Murmansko srityje statybos. Todėl, bent jau mano supratimu, visiškai atmestina net versija, kad G.Žiemelio paslaugų ar ekspertizės tiek prireikė Rusijos valdžiai, kad ji ryžosi NATO valstybės pilietį įtraukti į oficialios Rusijos delegacijos deryboms su kinais sudėtį. Apie tokius dalykus, kaip komercinės derybų paslaptys, ko gero, neverta nė kalbėti.
Į visus klausimus geriausiai galėtų atsakyti pats G.Žiemelis. Arba dabar „Avia Solutions Group“ dirbantis buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, kuris irgi daug viešai aiškino, jog jokių ryšių su Kremliumi G.Žiemelis ir jo „Avia Solutions Group“ neturi. Esą tiesiog „padarė biznį ir pasitraukė“.
Tiesa, V.Ušackas Europos Sąjungos ambasadoriumi dirbo ir Maskvoje, todėl turėtų gerai žinoti, kiek įprasta yra praktika į oficialių Rusijos delegacijų, vykstančių svarbių derybų į trečias šalis, sudėtis įtraukinėti NATO šalių piliečius.
Kita vertus, V.Ušackas yra teigęs ir tai, kad „Avia Solutions Group“ neturi partnerių Rusijoje, „kurie būtų sankcionuoti ar sankcijų sąraše, tiek ES, tiek JAV“. Kiek tokie teiginiai turi bendro su realybe, tikrai galite spręsti iš to, kas paaiškėjo kilus skandalui dėl J.Prigožino lėktuvo „viešnagės“ Vilniaus oro uoste.
Tačiau nespėliokime – galbūt dar sulauksime kokių nors atsakymų ir dėl mįslingo G.Žiemelio atsiradimo valstybinės Rusijos delegacijos sudėtyje. Tačiau ne mažiau svarbu žinoti, kas tuomet buvo Rusijos derybų partneriai Kinijoje. Mat tokiose derybose, bent jau kiek aš suprantu, svarbu, kad derybų delegacijos nariai bent jau nekeltų klausimų ir kitai derybų pusei.
O partneriai buvo tikrai verti atskiro paminėjimo. Oficialiai tai – tiesiogiai Kinijos valstybės valdomos korporacijos (nepainiokite kontrolės lygio su, pavyzdžiui, su Lietuvoje neseniai dėl galimų grėsmių nacionaliniam saugumui irgi išgarsėjusia „Hikvision“, kur Kinijos valstybė turi „tik“ apie 40 proc. akcijų) „China Poly Group“ dukterinė bendrovė „Poly International Holdings Co“.
Tačiau dar svarbiau paminėti tai, kas paprastai nerašoma oficialiame šios Kinijos korporacijos pristatyme, tačiau yra puikiai žinoma Vakaruose. Ir ši informacija net dažnai kelia susirūpinimą dėl Kinijos investicijų. Mat „China Poly Group“ yra tiesiogiai siejama su Kinijos armija. Ji išsivystė iš bendrovės, kuri buvo įkurta kaip Kinijos išlaisvinimo armijos ginklų gamybos pramonės padalinys.
Dabar ši milžiniška korporacija, be ginklų gamybos ir prekybos, užsiima dar daugybe verslo sričių – nuo transporto iki nekilnojamojo turto ir net komercinio meno. Tačiau net kai Kanados Vankuverio mieste ši korporacija 2017 metais atidarė meno galeriją, bent jau žiniasklaidoje kilo nemažas triukšmas ir diskusijos net dėl nacionalinio saugumo. Kai praėjusiais metais paaiškėjo, kad ši korporacija nusitaikė į milžinišką nekilnojamojo turto projektą Australijos Sidnėjaus mieste, susirūpinimo balsai pasigirdo ir ten.
Rusijoje, žinoma, viskas – kitaip. Taip jau sutapo, kad būtent tų pačių 2016 metų vasarą Rusijos prezidentas V.Putinas vizito Kinijoje metu iš esmės pirmą kartą aiškiai suformulavo, kad Kremlius ketina būti Kinijos partneriu vadinamajame „šilko kelio“ arba „juostos ir kelio“ projekte.
Ar gali būti G.Žiemelio įtraukimas į minėtą Rusijos delegaciją kaip nors susijęs su šia strategine Rusijos politikos kryptimi, kuri po to kasmet tik ryškėjo, galėtų atsakyti nebent pats G.Žiemelis. Tačiau tai, kad „Avia Solutions Group“ jau tapo ekonominio bendradarbiavimo su Kinija flagmanu Lietuvoje, ko gero, akivaizdu. Maža to, V.Ušackas dar ir viešai reklamuoja bei propaguoja patį „šilko kelio“ projektą. Nors nemažai Vakarų ekspertų jį laiko net ne ekonominiu, o geopolitiniu projektu.
Tai, kad „Avia Solutions Group“ jau tapo ekonominio bendradarbiavimo su Kinija flagmanu Lietuvoje, ko gero, akivaizdu. Maža to, V.Ušackas dar ir viešai reklamuoja bei propaguoja patį „šilko kelio“ projektą.
Beje, į klausimą, ar oficialioje Rusijos delegacijoje G.Žiemelis atsidūrė tik tą vienintelį kartą, ar jam tai – įprasta praktika, taip pat galėtų atsakyti tik pats verslininkas. Kol kas galime tik remtis informacija, kad, nepaisant to, jog „Avia Solutions Group“ esą beveik pasitraukė iš verslo Rusijoje, vienas svarbiausių bendrovė biurų ir toliau lieka Maskvoje. Be to, pats G.Žiemelis viename interviu yra teigęs, kad vieni iš jo paties namų irgi yra būtent Maskvoje.
O į dar vieną klausimą apie G.Žiemelio verslo Rusijoje sėkmę, atrodo, bus bent iš dalies atsakęs jo tėvas, buvęs politikas Vidmantas Žiemelis.
V.Žiemelis, politinės karjeros pabaigoje pats atsidūręs Viktoro Uspaskicho partijos glėbyje, leidiniui „Respublika“ 2018 metų balandžio 22 d. sūnaus ryšius su Kremliumi bandė neigti tokiais žodžiais: „Aš žinau, kaip jis pradėjo biznį, kokie draugai iš ekonomikos reformatoriaus Jegoro Gaidaro vyriausybės davė postūmį jo verslui“.
Ko gero, V.Žiemelis manė, kad paminėtas J.Gaidaro vardas taps patikima priedanga. Tačiau bent jau man įdomiau pats patvirtinimas, kad postūmį G.Žiemelio verslui davė aukšto rango Rusijos veikėjai, kurie, pasirodo, jau tada buvo dabartinio „Avia Solutions Group“ vadovo draugai.
Ši detalė svarbi, nes bendras verslas su „Rostech“, panašu, buvo jau vėliau. Be to, tai iš esmės paneigia paties G.Žiemelio pasakojamą istoriją, kaip jo verslo sėkmę neva lėmė, jog jis pats asmeniškai aplankė kiekvieną partnerį ir įtikino juos abipusio bendradarbiavimo nauda.
O dėl J.Gaidaro vyriausybės galiu nebent išvardinti ne vieną iki šiol įtakingą V.Putino režimo narį, kurie buvo tos vyriausybės nariai. Tai ir dabartinis gynybos ministras Sergejus Šoigu, ir dabartinis pirmasis Federacijos Tarybos vadovo pavaduotojas Nikolajus Fiodorovas, ir dabartinės Rusijos centrinės rinkimų komisijos vadovė Ela Pamfilova, ir Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungos prezidentas, partijos „Vieningoji Rusija“ vadovybės narys Aleksandras Šochinas, ir valstybės kontroliuojamos nanotechnologijų grupės „Rosnano“ vadovas Anatolijus Čiubaisas, ir asmeniškai V.Putinui artimas oligarchas Piotras Avenas.
Ir apskritai yra mitas, kad V.Putino režimas susikūrė 2000 metais, kai į valdžią atėjo pats V.Putinas. Režimas, kuris dabar įsitvirtinęs Rusijoje, pradėjo kurtis net prieš SSRS žlugimą. Todėl be visos jau žinomos informacijos apie G.Žiemelio ryšius Rusijoje, be tos informacijos, kad šis verslininkas yra įtraukiamas į oficialių Rusijos delegacijų sudėtį deryboms su kinais, o vėliau pats tampa bendradarbiavimo su Kinija šaukliu Lietuvoje, tikrai būtų įdomu sužinoti ir apie tai, kas buvo tas paslaptingas globėjas Rusijoje, kuris davė tą „postūmį“ G.Žiemelio verslui.
Galbūt į visus šiuo klausimus kažkada atsakys pats G.Žiemelis. O kol kas lieka tik spėlioti, kokie yra tikrieji G.Žiemelio ryšiai su Kremliumi. Tik spėlioti galime ir dėl to, ar teisingai šis asmuo yra vadinamas Lietuvos, o ne Rusijos ar netgi dabartinio Kremliaus režimo verslininku. O šios spėlionės, bent jau mano įsitikinimu, yra svarbios ir Lietuvos nacionaliniam saugumui.