Nors vien jau toks klausimas gali atrodyti panašus į sąmokslo teoriją, vis dėlto toks ryšys egzistuoja. Jis – tarsi nematomas įvairiais tarpusavio saitais susijęs Rusijos įtakos tinklas, kurį tikrai verta žinoti ir analizuoti. Todėl ir šios dienos komentaras – būtent apie tai.
Visam pasauliui diskutuojant apie naujausią Rusijos kišimosi į JAV politiką įrodymą – įtariamos Kremliaus šnipės M.Butinos areštą – gana garsiai nuskambėjo ir Estijos užsienio žvalgybos vadovo Mikko Marrano žodžiai. Pasaulis juos išgirdo ne vien todėl, kad šie žodžiai buvo ištarti prestižinėje Aspeno konferencijoje JAV, kurioje susirenka ne tik Amerikos, bet ir pasaulio politikos bei žvalgybų elitas. Išgirsti jie ir todėl, kad bent jau žvalgybos vis labiau supranta, jog Rusijos įtaka Vakarų politikai neapsiriboja interneto įsilaužėlių atakomis per rinkimus bei vienos ar kitos partijos finansavimu.
„Mes [Estijos žvalgybos] nustatėme politikų, žurnalistų, diplomatų bei verslo žmonių, kurie yra tikri Rusijos įtakos agentai ir daro tai, kas jiems pasakyta, tinklą. Mes aiškiai matome, kad šie žmonės „stumia“ Rusijos darbotvarkę“, – šie M.Marrano žodžiai buvo ištarti diskusijoje apie Rusijos įtakos Vakaruose mechanizmus.
Rusijos įtaka Vakarų politikai neapsiriboja interneto įsilaužėlių atakomis per rinkimus bei vienos ar kitos partijos finansavimu.
Estijos užsienio žvalgybos vadovas neįvardijo nė vienos pavardės, todėl jo žodžiams plačiau analizuoti nėra pakankamai duomenų, nors įsiminti juos tikrai reikia. Tačiau jau pakanka duomenų į viską pažvelgti dar plačiau ir pabandyti paanalizuoti jau minėtą tarptautinį Rusijos įtakos tinklą, kuris susijęs tiek su naujausiais įvykiais, tiek su Lietuva bei Estija.
Pradėkime nuo M.Butinos. Apie jos bandymus infiltruotis į JAV politikos sluoksnius iš viešai skelbiamos informacijos sužinojau dar prieš pusantrų metų, dirbdamas JAV. Jau tuomet man buvo aišku, kad tai – labai rimtas bandymas daryti įtaką JAV politikai, todėl raginau kolegas amerikiečius atkreipti į tai labai rimtą dėmesį.
Taip jau nutiko, kad sužinoti apie Rusijos veikėjų investicijas į energetikos bendrovę „American Ethane“ pavyko gerokai anksčiau, negu tai tapo viešos diskusijos objektu – dar taip pat būnant Amerikoje. Ir jau tuomet man tai pasirodė informacija, verčianti nerimauti dėl galimos Kremliaus įtakos.
Tačiau amerikiečiai, panašu, Rusijos veikėjų investicijas net į strategines ūkio sritis vis dar vertina taip, kaip dažnai jos vertinamos ir Lietuvoje – ragindami atskirti verslą nuo politikos. JAV prezidentas Donaldas Trumpas 2017 metais net sveikino „American Ethane“ sandorį su Kinija, kaip JAV verslo sėkmę. Dabar ši sėkmė parodė kitą savo veidą. M.Butinos finansuotojas, kaip paaiškėjo, buvo vienas pagrindinių investuotojų į „American Ethane“, Rusijos oligarchas Konstantinas Nikolajevas.
Kiek anksčiau paaiškėjo, kad K.Nikolajevo verslo partneris šioje bendrovėje yra Aleksandras Vološinas. Netgi teigiama, kad būtent K.Nikolajevas paskolino A.Vološinui pinigų „American Ethane“ akcijoms pirkti. Pats A.Vološinas yra buvęs ne tik Boriso Jelcino, bet ir Vladimiro Putino administracijos vadovas. Ir net atsistatydinęs iš šio posto jis išlaikė tikrai didelę įtaką šioje mafijos valstybėje. Dabar šį veikėją, be kita ko, galima laikyti tikrai svarbiu Rusijos įtakos sklaidos užsienyje, pirmiausia JAV, įrankiu.
Maža to, A.Vološinas glaudžiai susijęs su daugelio tamsiausių Kremliaus operacijų tiek šalies viduje, tiek užsienyje autoriumi laikomu ir vienu karo Ukrainoje architektų vadinamu Vladislavu Surkovu. A.Vološino ir V.Surkovo sūnūs yra ilgamečiai verslo partneriai.
Kalbant apie Rusijos įtakos sklaidą, svarbu paminėti ir K.Nikolajevo sūnų, kuris, pasirodo, buvo D.Trumpo rinkimų kampanijos savanoris. Tačiau K.Nikolajevui, o juo labiau A.Vološinui, skirtingai negu M.Butinai, teisinių pretenzijų, ko gero, nebus pagrindo pareikšti net dabar, kai jau žinoma apie K.Nikolajevo skirtą finansavimą įtariamai Rusijos šnipei. Labiausiai tikėtina, kad šis oligarchas kartu su A.Vološinu toliau plėtos verslą JAV.
Bet panagrinėti tiek K.Nikolajevo, tiek A.Vološino ryšius ir visą Rusijos įtakos tinklą tikrai verta. Štai, pavyzdžiui, ypač artimas A.Vološinui yra į Lietuvą ateinančios bendrovės „Yandex. Taxi“, kuri, mano įsitikinimu, gali kelti didelę grėsmę mūsų šalies nacionaliniam saugumui, pagrindinis savininkas Arkadijus Voložas.
Šią draugystę, ko gero, dar labiau sustiprino A.Vološino tarpininkavimas, kai A.Voložas nenorėjo parduoti „Yandex“ akcijų kitam įtakingam ir Kremliui artimam oligrachui Ališerui Usmanovui. A.Vološino dėka „Yandex“ pradėjo bendradarbiavimą su kito gero A.Vološino bičiulio Germano Grefo vadovaujamu valstybės kontroliuojamu banku „Sberbank“ ir nuo A.Usmanovo „atsimušė“. Dabar tiek A.Vološinas, tiek G.Grefas yra „Yandex“ direktorių tarybos nariai.
Tuo metu JAV žvalgybos ne veltui teigia, kad K.Nikolajevas, net būdamas daug mažiau žinomas už daugelį kitų dažnai viešai linksniuojamų Rusijos milijardierių, palaiko itin glaudžius ryšius ne tik su buvusiu V.Putino administracijos vadovu A.Vološinu, bet ir su dabartine Kremliaus administracija.
Tai, kad K.Mangoldas nuolat agituoja už santykių su Rusija gerinimą ir sankcijų panaikinimą, turbūt savaime suprantama.
Nors nieko daugiau viešai nedetalizuojama, tačiau vieną svarbiausių šių ryšių drįsiu įvardyti net asmeniškai. Tai – buvęs SSRS geležinkelio pajėgų karininkas, vėliau verslininkas, dar vėliau Rusijos transporto ministras, o dabar prezidento V.Putino patarėjas, Igoris Levitinas. Būtent jo verslo ir kiti asmeniniai interesai nuo seno sieti su bendrove „N-Trans Group“. Iki 2008 metų ši bendrovė vadinosi „SeverstalTrans“. Joje dirbo ir I.Levitinas.
Trys pagrindiniai „N-Trans Group“ savininkai yra Rusijos oligarchai K.Nikolajevas, Andrejus Filatovas ir Nikita Mišinas. Iš karto reikia pasakyti, kad jų verslo pradžia buvo tokia pati, kaip ir daugelio po SSRS žlugimo, kai KGB ir komunistų partija stengėsi visus išteklius ir verslo galimybes sukoncentruoti „patikimų žmonių rankose“. K.Nikolajevas, A.Filatovas ir N.Mišinas pradėjo nuo ekspedicinės bendrovės „Petra“, kur jų verslo partneriai buvo Sergejus Malcevas ir Aleksejus Djakonovas – buvusių aukštų SSRS susisiekimo ministerijos valdininkų sūnūs.
S.Malcevas iki šiol yra K.Nikolajevo, A.Filatovo ir N.Mišino verslo partneris. Tik kitoje bendrovėje – „Globaltrans“, prie kurios šiame komentare dar grįšiu. Tačiau „N-Trans Group“ savininkus vienokie ar kitokie glaudūs verslo ryšiai siejo ne vien su jų verslo pradininkais. Glaudžius verslo ryšius „N-Trans Group“ savininkai palaikė, pavyzdžiui, su „Severstal“ akcininku Aleksejumi Mordašovu, su kuriuo sukūrė bendrovę „SeverstalTrans“ ir kuriam priklausė 50 proc. šios bendrovės akcijų.
A.Mordašovas iki šiol tebėra KGB ir SSRS komunistų partijos įkurto, o dabar V.Putino banku vadinamo „Bank Rosija“, akcininkas. Šiam bankui dėl Krymo aneksijos JAV yra paskelbusios sankcijas. Be to, viena paties A.Mordašovo bendrovių „Silovyjie Mašiny“ taip pat atsidūrė šiame sankcijų sąraše. Ir būtent A.Mordašovas verslo ryšiais buvo susijęs su vienu įtakingiausių Rusijos lobistų Vokietijoje, o gal ir Europoje Klausu Mangoldu.
K.Mangoldas, kuris, kaip teigiama, palaiko asmeninius santykius net su V.Putinu, padėjo A.Mordašovui įsigyti Vokietijos turizmo milžinės TUI akcijų ir vėliau tapo šios bendrovės stebėtojų tarybos pirmininku. Nors dabar iš šio posto K.Mangoldas jau pasitraukė, artimi santykiai su A.Mordašovu išliko.
Tai, kad K.Mangoldas nuolat agituoja už santykių su Rusija gerinimą ir sankcijų panaikinimą, turbūt savaime suprantama. Bet šio veikėjo įtaką, ko gero, geriausiai iliustruoja, kad būtent jis 2013 metais tarpininkavo net Vengrijos vyriausybės sandoriui su „Rosatom“ dėl dviejų naujų Pakšo atominės elektrinės reaktorių statybos.
„N-Trans Group“ savininkai verslo ryšiais buvo susiję ir su V.Putino artimos aplinkos oligarchais laikomais Genadijumi Timčenka bei Rotenbergais. Sutapimas, bet su G.Timčenka bei Rotenbergais verslo ryšiais dar prieš tapdamas politiku buvo susijęs ir I.Levitinas. Maža to, jis tiesiogiai dirbo A.Mordašovui ir buvo manoma, kad būtent jo dėka atsidūrė vyriausybėje.
Šio milijardieriaus valdoma bendrovė „Skinest Baltija“ laimėjo vieną „Lietuvos geležinkelių“ konkursų.
Tačiau grįžkime prie tų K.Nikolajevo, A.Filatovo ir N.Mišino partnerių, kurie, remiantis vieša informacija, gali būti laikomi priešiškos Rusijos įtakos tinklų užsienyje dalimi.
Estijoje per jau minėtą bendrovę „Globaltrans“ šie oligarchai susiję su vienu turtingiausių Estijos žmonių laikytu Olegu Osinovskiu. Tai tas pats milijardierius, kuris 2015 metais buvo sulaikytas dėl pusės milijono eurų kyšio tuomečiam „Latvijos geležinkelių“ vadovui Ugiui Magoniui. Byla dar nebaigta, tačiau mums svarbiau, kad O.Osinovskio vardas susijęs ir su Lietuva.
Šio milijardieriaus valdoma bendrovė „Skinest Baltija“ laimėjo vieną „Lietuvos geležinkelių“ konkursų, tačiau buvo nuspręsta, kad O.Osinovskis turi didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar jų fiziniais ar juridiniais asmenimis, todėl sutartis negalės būti pasirašyta. O.Osinovskis kreipėsi į teismus, bet bent jau kol kas nieko nepešė.
Tačiau kalbant apie O.Osinovskį bei jo partnerius iš „GlobalTrans“ ne mažiau svarbu žinoti šio milijardieriaus įtaką Estijos politikai. Pirmiausia, jo sūnus Jevgenijus Osinovskis yra dabartinėje Estijos valdančioje koalicijoje dirbančios Socialdemokratų partijos pirmininkas. Dar neseniai J.Osinovskis buvo ir sveikatos bei darbo ministras vyriausybėje, bet nusprendė, kad turi susitelkti partijos reikalams prieš rinkimus ir atsistatydino. O jo tėvas O.Osinovskis bent jau anksčiau yra buvęs vienas svarbiausių socialdemokratų finansinių rėmėjų.
Vienas „GlobalTrans“ savininkų A.Filatovas įvairiais politiniais skandalais Estijoje išgarsėjo dar 2006 metais. Iš pradžių, ypač stengiantis buvusiam Talino merui Edgarui Savisaarui, kurį Estijos saugumo policija KaPo buvo tiesiogiai įvardijusi kaip „Rusijos įtakos agentą“, buvo bandoma gauti A.Filatovui Estijos plietybę. Vėliau paaiškėjo, kad šis veikėjas prisidėjo prie Estijos istoriją iškraipančio filmo finansavimo. Dar vėliau ta pati KaPo aiškiai įvardijo, kad A.Filatovas buvo Kremliaus projektuojamas kaip galimas Estijos rusų bendruomenės lyderis ir tuo pačiu Rusijos interesų Estijoje įgyvendintojas. Beje, su verslu Estijoje buvo tiesiogiai susijęs ir jau minėtas dabartinis Rusijos prezidento patarėjas I.Levitinas.
A.Filatovas svarbus ir tuo, kad jis yra itin artimas ne vien Estijos verslininkams ir politikams, bet ir Lietuvos valdančiosios partijos lyderio R.Karbauskio verslo partneriui, vienam pagrindinių bendrovės „PhosAgro“ savininkų Andrejui Gurijevui. Aiškiausiai šis ryšys matomas per Rusijos šachmatų federaciją. A.Filatovas yra šios federacijos prezidentas. Jis – pats buvęs šachmatininkas, pasiekęs neblogų rezultatų, todėl jo susidomėjimas šachmatais atrodo natūralus. Tačiau A.Gurijevas ne tik šachmatų federacijos viceprezidentu, bet ir kone pagrindiniu finansiniu rėmėju tapo būtent dėl glaudaus ryšio su A.Filatovu.
Sportas Rusijoje ne tik susijęs su politika. Jis ir yra politika. Todėl verta pastebėti ir tai, kad jau minėtas I.Levitinas (beje, jis didelį dėmesį skiria ir šachmatų federacijai) ne tik pasiūlė tapti Rusijos rankinio federacijos vadovu dar vienam verslininkui, bet ir asmeniškai suderino šią kandidatūrą su V.Putinu. Šis verslininkas – buvęs Valstybės Dūmos Transporto reikalų komiteto pirmininkas, verslo grupės „Delo“ savininkas, buvęs SSRS karo vertėjas (o tai dažniausiai reiškia ryšį su karine žvalgyba GRU) Sergejus Šiškariovas.
S.Šiškariovas – svarbus asmuo bandant aiškintis A.Babčenkos nužudymo užsakovus. Mat tiek dėl šios žmogžudystės suimtas Borisas Germanas, tiek jo kaip žmogžudystės užsakovas Rusijoje įvardytas Viačeslavas Pivovarnikas keistu aplinkybių sutapimu dirbo S.Šiškariovo bendrovėse. Pats S.Šiškariovas – geras jau minėto V.Surkovo bičiulis. Jis netgi buvo vienas pagrindinių V.Surkovo projekto „Naši“ finansuotojų.
Sportas Rusijoje ne tik susijęs su politika. Jis ir yra politika.
Tuo metu verslo ryšiais su „N-Tran Group“ savininkais, o per juos ir su I.Levitinu S.Šiškariovas susijęs netiesiogiai, bet taip pat gana iškalbingai. Mat būtent S.Šiškarovas 2017 metais išpirko K.Nikolajevo, A.Filatovo ir N.Mišino akcijas bendrovėje „Global Ports“. Galima tik retoriškai klausti, ar būtų jis pirkęs šias akcijas, jei nebūtų garantuotas I.Levitino, kuris visuomet laikytas susijęs su „N-Trans Group“ savininkų bendrovėmis, parama. Juo labiau, kad Rusijos transporto ministrai tiek tuo metu, tiek dabar irgi susiję su I.Levitinu, o be paramos „pačiame viršuje“ Rusijoje šiame, kaip ir daugelyje kitų verslų, paprasčiausiai nėra ką veikti.
Na o pagrindinis S.Šiškariovo rankinio federacijos finansinis rėmėjas dar vieno sutapimo dėka yra dar vienas Rusijos oligarchas Ivanas Savidis, kuris dabar įtariamas neseniai finansavęs neramumus Makedonijoje.
Štai toks Rusijos įtakos sklaidos ir jos priešiškų veiksmų užsienyje tinklas ryškėja nagrinėjant šiuos ryšius. Visai tikėtina, kad šis tinklas – dar platesnis. Akivaizdu, kad egzistuoja ir kiti panašūs tinklai. Tačiau šis mums itin svarbus yra dėl jo sąsajų su Lietuva bei Estija. Ir konkrečiai su Lietuvos valdančiosios partijos lyderio R.Karbauskio verslo partneriais.
Apie tai, kad R.Karbauskio verslo partneriai įtariami susiję net su Kremliaus „trolių fabriko“ sukūrimu ir jo finansavimu, jau rašiau anksčiau. Todėl belieka pakartoti jau keltą klausimą: ar tikrai visa ši informacija nereiškia, kad R.Karbauskio ryšiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui? Ir ar tai nėra kokios nors specialiosios komisijos tyrimo objektas?
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
