„Dar niekada narkotikų kartelis negrasino pasauliui branduoliniais ginklais“, – tokia buvo kai kurių internautų reakcija į neseniai V.Putino metiniame pranešime paskelbtus gąsdinimus, kad Rusija sukūrė dar neregėtus ginklus, kurie paverčia ją galingiausia branduoline valstybe pasaulyje. Ir, nors tai nebuvo aukštų pareigūnų ar ekspertų vertinimai, būtent ši reakcija, ko gero, tiksliausiai atspindi tiek kylančias grėsmes, tiek pačią padėtį, kurioje atsidūrė pasaulis.
Nesunku atspėti, kad minėtas komentaras pirmiausia susijęs su pranešimais, kad narkotikai ne tik buvo platinami per Rusijos ambasadą Argentinoje, bet tai buvo daroma naudojantis diplomatiniu paštu, kurio neleidžiama tikrinti, bei Rusijos vyriausybę aptarnaujančiu orlaivių parku.
Nors ši byla iki galo dar nėra ištirta, o galbūt niekuomet ir nebus ištirta dėl Kremliaus pastangų kiek įmanoma daugiau nuslėpti, viešai paskelbta informacija yra pakankamai iškalbinga.
Neabejotina ir tai, kad ši informacija į viešumą nutekinama būtent todėl, kad Maskvos bendradarbiavimas tiriant bylą netenkina tikrą karą narkotikų prekybai paskelbusios Argentinos teisėsaugos, o galbūt ir jos partnerių JAV. Juo labiau, kad pirmosios žinios apie šią istoriją pasirodė praėjus vos porai savaičių po to, kai Argentinoje apsilankė JAV valstybės sekretorius R.Tillersonas, kuris vizito metu labiausiai akcentavo būtent kovą prieš narkotikus.
Tiesa, nepaisant to, kad skandalo kontekste imta linksniuoti Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus N.Patruševo pavardė, kol kas šio narkotikų prekybos kanalo sąsajos su aukščiausiais Kremliaus pareigūnais yra tik netiesioginės.
Tačiau jau vien iš viešai skelbiamos informacijos visiškai aišku, kad be ypač galingų ir įtakingų Kremliaus veikėjų sankcijos nei Rusijos ambasada, nei šalies diplomatinis paštas, nei vyriausybę aptarnaujantis orlaivių parkas narkotikų platinimo kanalais paversti būti negalėjo. Negalėjo būti paverstas net kiekvienas atskirai, o visa grandinė be įtakingiausių pareigūnų sankcijos iš viso neįsivaizduojama.
Beje, informacija apie tai, jog aukščiausio rango Rusijos pareigūnai, ir net pats V.Putinas, yra galimai susiję su narkotikų prekyba, nėra jokia naujiena. Tik pasaulis į ją vis bandydavo numoti ranka.
Tiesiogiai V.Putino vardas su narkotikų prekyba sietas, ko gero, vienintelį kartą. Tai įvyko, kai viešai paskelbta, jog garsiuosiuose „N.Melničenkos įrašuose“, 2000 metais slapta darytuose Ukrainos prezidento L.Kučmos kabinete, yra ir tuomečio Ukrainos saugumo tarnybos vadovo L.Derkačo šalies vadovui ištarti žodžiai, jog Kijevas turi V.Putino dalyvavimą narkotikų prekyboje įrodančius dokumentus.
Šį liudijimą, ypač kai patys dokumentai taip niekur ir nepaskelbti, dar galbūt ir galima būtų vertinti skeptiškai. Tačiau svarbu įvertinti ir kontekstą, kuriame L.Derkačas minėjo V.Putino dalyvavimą narkotikų prekyboje. Mat tai – garsioji SPAG byla.
1999 metais Vokietijos federalinė žvalgybos tarnyba BND parengė raportą apie pinigų plovimą Lichtenšteine, kuriame minima ir bendrovė SPAG. Ši bendrovė buvo įtariama ne tik Rusijos nusikaltėlių, bet ir Kalio narkotikų kartelio pinigų plovimu. Vienas jos įkūrėjų R.Ritteris dėl šių kaltinimų buvo suimtas. Tačiau bendrovę kartu su R.Ritteriu 1992 metais įkūrė ir tuometis Sankt Peterburgo miesto administracijos užsienio ryšių komitetas, kuriam vadovavo V.Putinas. Dabartinis Rusijos prezidentas kartu su dabartiniu „Sberbank“ vadovu G.Grefu tapo SPAG patarėjų tarybos nariais, o operacijoms Rusijoje vadovavo geras V.Putino bičiulis ir garsiojo kooperatyvo „Ozero“ vienas įkūrėjų V.Smirnovas.
Viena Vokietijos tiriamosios žurnalistikos žvaigždžių laikytas (dabar jau miręs) J.Rothas savo 2003 metais išleistoje knygoje „Gangsteriai iš Rytų“ atskleidė ne vien minėtus V.Putino, G.Grefo ir V.Smirnovo ryšius su SPAG, bet ir „Tambovo“ nusikaltėlių grupuotės lyderiu laikyto V.Kumarino-Barsukovo vaidmenį šioje aferoje. Ir knygoje, beje, remiamasi taip pat ir Vokietijos policijos bei žvalgybos duomenimis.
Buvusio Rusijos karinės žvalgybos GRU karininko S.Skripalio bei jo dukros apnuodijimas Didžiojoje Britanijoje dar kartą atkreipė pasaulio dėmesį į grėsmę, kurią kelia V.Putino režimas. Tačiau šis pasikėsinimas visiškai užgožė kitą ne mažiau svarbią istoriją – narkotikų platinimo per Rusijos ambasadą Argentinoje bylą.
Šia istorija profesionaliai domėjosi ir ypač gerai dabartinės V.Putino mafijos valstybės susikūrimą ištyrinėjęs dabar jau užsienyje priverstas gyventi Rusijos žurnalistas V.Ivanidzė. Jo ir kitos garsios žurnalistės A.Kirilenko tyrimų pagrindu sukurtas ir plačiai nuskambėjęs dokumentinis filmas „Kas yra ponas Putinas?“ („Who is Mister Putin?“).
V.Ivanidzei ne tik nekyla klausimų dėl V.Putino vaidmens SPAG istorijoje. Jis primena ir iškalbingą 1993 metų narkotikų sulaikymą prie Sankt Peterburgo.
„Sustabdė sunkvežimį, vežusį konservus, kuriuose buvo kokainas – daugiau kaip tona. Vienoje konservų dėžutės pusėje buvo mėsos konservai, o kitoje – grynas aukščiausios kokybės kokainas. Krovinys keliavo iš Kolumbijos per Švediją, Suomiją, Sankt Peterburgą, o vėliau turėjo sunkvežimiais būti vežamas į Olandiją ir Vokietiją. Problema ta, kad tai buvo kontroliuojamas gabenimas, jį stebėjo specialiosios tarnybos. Ši operacija jau turėjo pavadinimą. Vokiečiai, švedai – visi norėjo išsiaiškinti visą narkotikų prekybos tinklą.(...) Operacija faktiškai žlugo, ne visi ryšiai buvo išaiškinti. Kažkas Rusijoje nusprendė, kad reikia dirbtinai nutraukti Vakarų operaciją, kad nebūtų nustatyti visi susijusieji. Būtent tam ir „surado“ kokainą Rusijos muitinėje.
Nepaisant to Izraelio ir Belgijos policija nustatė tuos, kas siuntė krovinį iš Kolumbijos, juos areštavo. Ir pasirodė, kad jie turėjo ryšių su bendromis įmonėmis, kurias registravo V.Putinas. Tai buvo vienos pirmųjų bendrų įmonių Sankt Peterburge: pavyzdžiui, „Evrodonat“, „DTI Holding“ ir kitos.
Koncepcija buvo sukurta taip, kad bet koks krovinys galėjo „legaliai“ keliauti į Lomonosovo karinę jūrų bazę išmuitinti. Šioje schemoje dalyvavo ir bendros įmonės, kurias kūrė Užsienio ryšių komitetas ir Lomonosovo uostas. Jie turėjo muitinės zoną, kur viskas buvo „išvaloma“ ir judėjo toliau“, – kriminalinio verslo, kurį, kaip įtariama, kontroliavo V.Putinas, subtilybes aiškino V.Ivanidzė.
Tą specialiąją muitinę Lomonosovo uoste, žinoma, kontroliavo ne bet kas. Tai garsioji „Ruskoje video“, kurią valdė trys geri V.Putino pažįstami – bendrovės vadovas D.Roždestvenskis, su nusikaltėlių grupuotėmis sietas, dabar vienu Rusijos oligarchų laikomas M.Mirilašvilis bei dabar Ispanijoje prasidėjusiame Rusijos mafijos teisme kaltinamuoju tapęs dabartinis Rusijos Dūmos narys V.Reznikas.
Pati „Ruskoje video“ buvo ir garsiojo banko „Rosija“, kuris dabar dažnai vadinamas V.Putino banku, steigėja. Dabar jau žinoma, kad šis bankas buvo įsteigtas KGB ir komunistų partijos pinigais, o jo kontrolė iš karto atiteko V.Putino artimos aplinkos žmonėms. Ir nors akcininkų sudėtis ne kartą keitėsi, šis bankas ne veltui vadinamas V.Putino banku.
1999 metais Vokietijos federalinė žvalgybos tarnyba BND parengė raportą apie pinigų plovimą Lichtenšteine, kuriame minima ir bendrovė SPAG. Ši bendrovė buvo įtariama ne tik Rusijos nusikaltėlių, bet ir Kalio narkotikų kartelio pinigų plovimu.
Dar viena banko „Rosija“ steigėjų buvo kita V.Rezniko bendrovė „Rus“. Pats V.Reznikas dabar Ispanijoje kartu su šioje šalyje veikusios Rusijos mafijos nariais yra teisiamas už pinigų plovimą. Bene pagrindinis kaltinamasis šioje intriguojančioje byloje yra dar vienas smulkus banko „Rosija“ akcininkas bei įtariamas vienas Tambovo nusikaltėlių grupuotės lyderių G.Petrovas.
Dabar Suomijoje gyvenantis, o tuomet „Ruskoje video“ dirbęs ir tikrai labai daug žinantis žurnalistas D.Zapolskis taip apibūdina tuometę padėtį galimo narkotikų prekybos kanalo kontekste: „Devintajame dešimtmetyje V.Putinas kuravo Lomonosovo uostą. Tai buvo karinė bazė, kur V.Putinas turėjo „savo“ admirolą. Ir per šią skylę kiekvieną dieną be jokio įforminimo buvo įvežama ir išvežama šimtai, o gal ir tūkstančiai tonų krovinių. Ten nei muitinės nebuvo, nei pasieniečių, nei kontržvalgybos. Juokinga. Kokainas Piteryje kaip dantų pasta buvo – visur. Net Smolnyje ypač kieti vyrukai jo turėjo.
Pats Lomonosovo uostas formaliai priklausė bendrovei „Ruskoje video“, kurią iš vienos pusės kontroliavo Kumarinas (minėtas Tambovo grupuotės lyderis V.Kumarinas-Barsukovas, – M.L.), bet vadovavo jai M.Mirilašvilis. Bendrovės vadovas D.Roždestvenskis palaikė šiltus santykius su V.Putinu, A.Čiubaisu (dabartiniu valstybinės korporacijos „Rosnano“ vadovu – M.L.), L.Narusova (tuomečio Sankt Peterburgo mero A.Sobčako žmona, dabartine Rusijos Federacijos Tarybos nare, – M.L.)“.
Galima būtų skeptiškai vertinti ir šį tiesioginio įvykių liudininko D.Zapolskio pasakojimą. Tačiau yra dar vienas ypač įdomus su Lomonosovo uostu susijęs epizodas, kuris yra įrodytas JAV teisme.
Minėtu V.Putino „savu admirolu“ laikomas V.Grišanovas, kuris 1993-1995 metais vadovavo karinei jūrų bazei Lomonosovo uoste. Prieš tai dar metus V.Grišanovas ten pat buvo štabo viršininkas.
V.Ivanidzei ne tik nekyla klausimų dėl V.Putino vaidmens SPAG istorijoje. Jis primena ir iškalbingą 1993 metų narkotikų sulaikymą prie Sankt Peterburgo.
Tuo tarpu garsioje JAV narkotikų prekybos byloje įrodyta, kad Floridoje įsikūrusios išeivių iš buvusios SSRS mafijos narys L.Fainbergas 1995 metais buvo susitaręs būtent iš V.Grišanovo vadovaujamo uosto pirkti povandeninį laivą, kuris buvo skirtas Kolumbijos Kalio narkotikų karteliui. Bylos medžiagoje taip pat minima, kad 1993 metais tas pats L.Fainbergas Kolumbijos narkotikų mafijai perdavė du iš Rusijos pirktus karinius sraigtasparnius, o už ginklų tiekimą Kolumbijos mafija atsiskaitydavo narkotikais.
Tiesa, tuomet manyta, kad tai – tik „Rusijos mafijos“ veikla. Tačiau kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad mafijos veiklos nuo valstybinių institucijų ir pareigūnų Rusijoje atskirti jau seniai neįmanoma. Beje, net pats V.Putino „savas admirolas“ V.Grišanovas buvo patekęs į valdžią. Jis buvo 1998 metais jis buvo tapęs Sankt Peterburgo vicegubernatoriumi.
Tačiau dar įdomesni liudijimai yra A.Litvinenkos nužudymo byloje. Joje pridėta dar vieno buvusio KGB darbuotojo J.Šveco sudaryta pažyma apie V.Putino bendražygį I.Ivanovą, kuris vėliau buvo tapęs Rusijos narkotikų kontrolės valdybos vadovu.
Šioje pažymoje sakoma: „Viskas pasikeitė devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai KGB visiems savo darbuotojams nurodė imtis verslo ir šiuo tikslu išnaudoti bet ką, kas tik gali būti naudingas, taip pat ir nusikaltėlius, kurie tais laikais buvo vieninteliai žmonės, supratę, kaip veikia rinka (bent jau „juodoji“).
Vykdydamas šį nurodymą, V.Ivanovas užmezgė dalykinius santykius su Tambovo organizuotos nusikaltėlių grupuotės lyderiu V.Kumarinu. Tambovo grupuotė buvo įsivėlusi į mirtiną mūšį su kita įtakinga Malyševo grupuote bei jos lyderiu A.Malyševu. Šioje banditų kovoje I.Ivanovas stojo į V.Kumarino pusę ir padėjo jo grupuotei nugalėti konkurentus. Svarbiu šios kovos aspektu buvo jūros uosto, kuris buvo naudojamas kaip transporto bazė narkotikams, gabenamiems iš Kolumbijos į Vakarų Europą per Sankt Peterburgą, kontrolė“.
Šią pažymą, A.Litvinenkos prašymu, J.Švecas sudarė konsultacijų bendrovės „Titon International“, konsultavusios verslo rizikos Rusijoje klausimais, užsakymu. Liudydamas viešame A.Litvinenkos bylos svarstyme J.Švecas su narkotikų prekyba ne tik tiesiogiai siejo I.Ivanovą, bet ir netiesiogiai patį V.Putiną.
Dabar jau žinoma, kad A.Litvinenka buvo nunuodytas likus savaitei iki numatytos jo formalių parodymų Ispanijos prokurorui J.Grinda Gonzalezui davimo dienos. Būtent J.Grinda Gonzalezo ištirta byla dabar atsidūrė teisme Ispanijoje, o kaltinamaisiais šioje byloje tapo ir V.Putinui artimi asmenys, pavyzdžiui, V.Reznikas.
A.Litvinenka bendradarbiavo su Ispanijos tyrėjais ir būtent šis bendradarbiavimas galėjo tapti mirties nuosprendžiu jam. Nes A.Litvinenka padarė ir vieną klaidą – jis į savo veiklą bandė įtraukti ir iš anksčiau pažįstamą vėliau jo žudiku tapusį A.Lugovojų. Iš pradžių A.Litvinenka prašė būtent A.Lugovojaus sudaryti pažymą apie I.Ivanovą, o vėliau, kai paties A.Lugovojaus pažyma pasirodė nieko verta, parodė jam ir J.Šveco sudarytą pažymą.
Beje, tiek A.Litvinenkos nužudymo byla, tiek Ispanijoje prasidėjęs Rusijos mafijos teismas, kuriame kaltinamaisiais yra tapę ir oficialūs Rusijos pareigūnai, apie mafijinę dabartinio V.Putino režimo pusę atskleidžia daug daugiau.
Gerokai daug daugiau yra ir kitos viešos informacijos. Individualios JAV iždo departamento sankcijos dėl priklausymo tarptautiniam mafijos tinklui buvo įvestos Rusijos Dūmos nariui, artimiausiam Čečėnijos lyderio A.Kadyrovo bendražygiui A.Delimchanovui. Visai neseniai pasirodė žinios apie V.Putinui artimų asmenų pinigų plovimą per „Danske bank“. Tuo tarpu narkotikų prekyba ne kartą kaltinti ne vien Rusijos oficialios valdžios atstovai, bet ir Kremliui artimi oligarchai.Tačiau ir tai – tik aisbergo viršūnė.
Šios mafijinės veiklos šaknų reikia ieškoti daug giliau – taip pat ir narkotikų prekybos aspektu. Vienas šaltojo karo ekspertų J.D.Douglasas yra parašęs knygą „Raudonasis kokainas“.
Joje aprašomas į JAV po Prahos pavasario 1968 metais pabėgusio Čekijos armijos generolo majoro J.Šeinos liudijimas, kaip sovietai sukūrė narkotikų panaudojimo karui prieš Vakarus ir, to paties N.Chruščiovo žodžiais tariant, „Vakarų buržuazinės visuomenės sunaikinimo“ strategiją.
„Sovietų revoliucinio karo strategija (beje, ji buvo patvirtinta oficialiais sprendimais ir dokumentais, – M.L.) yra globali strategija. Sovietų narkotikų strategija yra dalinis šios globalios strategijos komponentas ir yra geriausiai suprantamas būtent šiame kontekste. Nors pagrindinis veiklos taikiniu visuomet laikytas besivystantis pasaulis, tai nėra tiesa. Sovietų strategija ir taktika buvo sukurta visam pasauliui, o jame svarbiausias vaidmuo teko industriniam pasauliui, o pats svarbiausias taikinys buvo Jungtinės Valstijos“, – rašė J.D.Douglasas. Apie KGB ryšius su narkotikų prekeiviais ir bandymus taip silpninti JAV kalbama net JAV Kongresui pateiktuose dokumentuose.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo valdžią Rusijoje užgrobė KGB ir mafijos susivienijimas. Apie tai užsimenama ir mano cituojamame J.Šveco liudijime, tačiau tokią simbiozę rodo ir po SSRS žlugimo viešai paskelbti dokumentai. Dabar tai vis dažniau patvirtinama teismuose atsidūrusiose bylose ir kitais Vakarų teisėsaugos duomenimis. Tad galbūt jau metas su V.Putino režimu pradėti kovoti ir šiaip elgtis, tiesiog, kaip kaip su nusikalstamu susivienijimu? Tiesa, su tokiu, kuris pasauliui jau grasina ir branduoliniais ginklais.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
