Vietoj atsakymo priminsiu vieną detalę, kuri bent jau kol kas nesukėlė nei didesnio atgarsio, nei, kaip galima laukti, veikiausiai neturės kažkokių apčiuopiamesnių pasekmių.
Gana simboliška, kad pirmadienį, tą pačią dieną, kai pranešta, jog prezidentė pasirašė „Magnickio įstatymu“ vadinamas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas, paskelbta ir dar viena, bet jau priešinga naujiena.
Pasirodo, Lietuvoje leidimą gyventi buvo gavęs tiek V.Putino artimiausiai aplinkai, tiek Rusijos karinę pramonę kontroliuojantiems asmenims artimos šeimos atstovas J.Artiakovas. Ir tik 15min žurnalistams pradėjus domėtis leidimas gyventi Lietuvoje J.Artiakovui panaikintas.
15min pakankamai tiksliai ir detaliai aprašė J.Artiakovo giminystės saitus bei verslo ryšius Rusijoje. Atskleista ir šio verslininko partnerystė su apkaltos sulaukusiam prezidentui R.Paksui įtaką dariusiu J.Borisovu. Todėl apie tokių asmenų keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui ir tai, kaip šiais laikais Rusija įgyvendina savo tikslus, nebesikartosiu.
Nors Rusija veikiausiai įvykdys savo pažadą ir imsis kažkokių atsakomųjų veiksmų prieš Lietuvą, galima neabejoti, kad šio įstatymo priėmimas jai ne itin rūpėjo.
Verčiau priminsiu, kad Seime už „Magnickio įstatymą“ buvo atiduoti ir keli iš pirmo žvilgsnio netikėti balsai. Už šio įstatymo priėmimą balsavo, pavyzdžiui, A.Skardžius. Tas pats, kurio iniciatyvos ypač dažnai sutapdavo su Rusijos interesais. Tas pats, kurio verslą Baltarusijoje, kaip dabar jau žinome, finansuoja su „Gazprom“ susijęs bankas, o nekilnojamąjį turtą keistokais sandoriais iš jo perka kažkokie verslininkai iš Maskvos.
Savo balsą už tai, kad Lietuva neįsileistų dalies Rusijos režimo atstovų, atidavė ir valstiečių lyderis R.Karbauskis. Tas pats, kuris dabar aktyviai gina A.Skardžių, o anksčiau taip pat garsėjo Rusijai palankiomis iniciatyvomis. Tas pats, kurio verslo ryšiai driekėsi V.Putinui artimo M.Kantoro bendrovės link.
Galima būtų minėti ir kitų panašiai netikėtai balsavusiųjų pavardes. Tačiau daug svarbiau suprasti, kodėl nei Rusija, nei jai palankūs Lietuvos politikai tikrai iš esmės nedarė nieko, kad „Magnickio įstatymas“ Lietuvoje nebūtų priimtas.
Nors Rusija veikiausiai įvykdys savo pažadą ir imsis kažkokių atsakomųjų veiksmų prieš Lietuvą, galima neabejoti, kad šio įstatymo priėmimas jai ne itin rūpėjo.
Pirmiausia, net ir Estijoje, kuri panašų įstatymą priėmė beveik prieš metus, Rusija tikrai nesiėmė nieko, kas galėtų priminti jos pastangas kovoti prieš „Magnickio įstatymą“ JAV. O juk Estija buvo pirmoji ES valstybė, priėmusi tokį įstatymą ir parodžiusi pavyzdį kitoms. Todėl bent jau simboliškai Taline priimtas sprendimas buvo svarbesnis už dabar pakartotą Vilniuje.
Tačiau dar svarbiau, kad Rusija tradiciškai tokio masto problemas linkusi spręsti su pasaulio galingaisiais. Mat ji mano, kad Estijos ar Lietuvos sprendimai pasauliui įtakos nedaro. Na, o, kalbant visai ciniškai, tiems „Magnickio sąraše“ esantiems Rusijos pareigūnams nebus didelė bausmė, jei jie negalės atvykti į Lietuvą ar Estiją.
Todėl nesunku atspėti, kad A.Skardžiui, R.Karbauskiui bei kitiems panašiems politikams „Magnickio įstatymas“ netgi galėjo tapti savotiška vakcina nuo kaltinimų prorusiškumu. Juk dabar jie galės mojuoti savo balsu už „Magnickio įstatymą“ ir klausti, ar šis balsas nėra geriausias bet kokių jiems metamų įtarimų paneigimas.
Visa tai jokiu būdu nereiškia, kad Lietuvos Seimo sprendimas nėra sveikintinas ar aš kaip nors menkinu jo svarbą. Anaiptol. Būčiau džiaugęsis, jei Lietuva, o ne Estija būtų buvusi pirmoji ES narė, pademonstravusi tokią principingą poziciją.
Tačiau drauge mums reikėtų suprasti, kad pačios Lietuvos saugumui daug svarbesni būtų kitokie sąrašai ir kitokie Seimo ar kitų Lietuvos valdžios atstovų veiksmai.
Pavyzdžiui, tie, kurie užkirstų kelią asmenims, panašiems į J.Artiakovą, gauti leidimą gyventi Lietuvoje. O juk visai neseniai išgirdome apie tokį patį leidimą, išduotą su kitais V.Putinui artimais asmenimis – broliais Rotenbergais susijusiam A.Treušnikovui. Ir panašių istorijų, ko gero, nuskambės dar ne viena.
Svarbiau mūsų saugumui būtų, jei rinkėjai būtų galėję daug anksčiau sužinoti apie A.Skardžiaus bei į jį panašių asmenų verslo ryšius su rusais ar su „Gazprom“ siejamu banku Baltarusijoje. O jei jau pradedami tyrimai Seime, kad galimos Rusijos įtakos būtų vertinamos rimtai, o ne pagal politinius poreikius ir konjunktūrą.
Na, o tiems, kam kalbos apie Rusijos pastangas kištis į politinius procesus visame pasaulyje vis dar atrodo paranoja, vertėtų apsidairyti aplinkui.
Maža vis iškalbingesnio tyrimo dėl Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus? Didžioji Britanija jau ne tik garsiai svarsto galimybę, kad Kremlius aktyviai siekė paveikti „Brexit“ referendumo rezultatus, kaip buvo iki šiol, bet ir randa vis daugiau tokio kišimosi įrodymų.
Tiesa, kaip ir Lietuvoje, kalbėti apie Rusijos įtaką Didžiojoje Britanijoje, regis, lengviau, negu imtis veiksmų. Šalies premjerė Th.May neseniai nustebino itin griežta kalba ir kaltinimais Rusijai. Tačiau, ar po naujausių rastų įrodymų, sekant JAV pavyzdžiu, bus pradėtas išsamus tyrimas dėl Rusijos kišimosi į „Brexit“ kampaniją, kol kas labai abejojama.
Kremlius tuo gali tik džiaugtis. Nei simboliniai aktai, nei kalbos jo tikrai neišgąsdins. Ir nesustabdys.
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: D.Trumpo skandalas – vadovėlis apie Rusijos įtakos pinkles