Bet pradėkime nuo pradžių. Anksčiau Lietuvai gana neįprastai intensyviomis diskusijomis viešojoje erdvėje išsiliejusi politikos Baltarusijos atžvilgiu dilema tikra audra virto po užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus susitikimo su Baltarusijos kolega V.Makėjumi.
Šiame kontekste svarbu, kad susitikimas įvyko Niujorke, kur L.Linkevičius tuo metu lankėsi kartu su prezidentu G.Nausėda. Ir apskritai, nors kaltinimai neatstovaujant Lietuvos interesų ar net juos išdavus garsiausia skambėjo būtent ministro L.Linkevičiaus atžvilgiu, reikia pripažinti, kad Lietuvos diplomatijos vadovas šiuo atveju tik vykdė politiką, kurią labai aiškiai suformulavo prezidentas G.Nausėda savo garsiąja fraze „Aš esu žmogus, kuris nori dialogo su Baltarusija“.
Tačiau ne frazė – svarbiausia. G.Nausėda dar rinkimų kampanijos metu gana aiškiai formulavo, kad norėtų pokyčių būtent santykių su Baltarusija srityje. Vėliau, jau išrinktas, nuosekliai laikėsi šios savo pozicijos. Todėl vertėtų pripažinti, kad ir konservatorių bandymas taikiniu paversti ministrą L.Linkevičių yra tik vidinio politikavimo arba drąsos trūkumo mesti iššūkį būtent prezidentui ir jo politikai išdava. O susipriešinimas kilo ne dėl L.Linkevičiaus, o dėl G.Nausėdos deklaruoto politikos posūkio.
Ar verta pati politika tokio susipriešinimo – kitas klausimas. Beje, klausimas, į kurį bent jau aš dar neturiu aiškaus atsakymo. Tačiau aistros ir tarpusavio kaltinimai pasiekė bent jau Lietuvos užsienio politikos lauke seniai regėtą ir, beje, valstybei tikrai nenaudingą lygį.
Pirmiausia konservatorių patriarchas V.Landsbergis naująją politiką tiesiai pavadino „kvailių žaidimu“.
„Mūsų kaimynė yra Baltarusijos ir Rusijos sąjunga, kuri turi vieningą kariuomenę, vieningą sienų apsaugą, energetiką. Ir muitai, ir mokesčiai tuoj bus vieninga. Juokų darbas yra kalbėjimas apie Baltarusiją, kurią reikėtų paremti prieš Rusiją. Tai yra kvailių žaidimas, arba mes sutinkame, kad su mumis taip būtų žaidžiama – ir su Europa taip pat (...) Kalbėkite ne apie Baltarusiją, o apie Rusiją – Baltarusiją ir tai, ko ji nori pasiekti per Baltarusiją, apsimetusi, iškišdama savo atstovą“, – „Delfi TV“ penktadienį kalbėjo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
Ministras L.Linkevičius buvo ne mažiau tiesmukas ir iš esmės apkaltino konservatorius dirbant Rusijai.
„Mes turime suprasti, kad dialogo nebuvimas su Baltarusija tikrai neatliepia Lietuvos interesų, ir aš manau, kad dialogo nebuvimas tarp Baltarusijos ir ES gali atitikti tik Rusijos interesus. Taip kad tie, kurie rūpinasi, kad čia kažkas kalba, turėtų susirūpinti, kieno interesams jie atstovauja“, – Eltai sakė L.Linkevičius, pridurdamas, kad Vakarų didžiosios valstybės pastaruoju metu intensyvina santykius su Baltarusija.
Šeštadienį surengtame savo tarybos posėdyje priimtu pareiškimu konservatoriai jau prabilo apie grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui.
„Skelbiame aliarmą dėl ryškėjančios didelės grėsmės nacionaliniam valstybės saugumui ir nepriklausomai egzistencijai per kapituliacijos ženklus, rodančius, kad Astravo elektrinė Lietuvoje palaipsniui legitimizuojama oficialios užsienio politikos formuotojų ir vykdytojų“, – rašoma kreipimosi tekste.
Kad ir kaip vertinsime tokią „diskusiją“, kad ir kurią pusę laikysime teisia, o kitą – klystančia, bent jau man akivaizdu, kad nei Lietuvos pozicijų santykių su Baltarusija klausimu, nei tų pačių pozicijų galimo balsavimo dėl Baltarusijos Europos Sąjungoje kontekste šis susipriešinimas tikrai nestiprina. Ir būtent tai, kad Lietuva atsidūrė tokio jos pozicijų nestiprinančio susipriešinimo akivaizdoje, aš laikyčiau pirmąja prezidento G.Nausėdos užsienio politikos klaida.
Kodėl ši klaida – G.Nausėdos?
Kaip jau minėjau, kol kas dar nematau pagrindo spręsti, ar tikrai būtinai klaidinga, o juo labiau pavojinga yra pati naujojo šalies vadovo politika Baltarusijos atžvilgiu. Tiesa, esu pakankamai aiškiai ir viešai išsakęs abejones dėl to dialogo su Baltarusija. Tiksliau dėl jo prasmės ir to, ar jis gali duoti bet kokios naudos Lietuvai. Tuo pačiu matau daugybę tokio dialogo potencialių grėsmių.
Tačiau vadinti šią politiką grėsme nacionaliniam saugumui, kaip tai daro konservatoriai, jau dabar, bandydamas vertinti objektyviai, o ne iš vienų ar kitų politinių pozicijų, taip pat nematau pagrindo.
Akivaizdu, kad nei Lietuvos pozicijų santykių su Baltarusija klausimu, nei tų pačių pozicijų galimo balsavimo dėl Baltarusijos Europos Sąjungoje kontekste šis susipriešinimas tikrai nestiprina.
Tiesa, neslėpsiu, aš laikausi panašios nuomonės, kaip ir V.Landsbergis, dėl pačios Baltarusijos bei jos santykių su Rusija. Kalbėti apie kažkokią nepriklausomą Baltarusiją, kai jos kariuomenė, įvairių ekspertų teigimu, kone 90 proc. (ar net daugiau) integruota į Rusijos armiją, o ekonomika milžiniška dalimi priklausoma nuo Rusijos, mano nuomone, yra tiesiog naivu. Dar naiviau, mano įsitikinimu, manyti, kad mes galime kaip nors „apginti (ar padėti apginti) Baltarusijos suverenitetą“.
Maža to, aš labai skeptiškai vertinu tas jau kažkelintą kartą besikartojančias kalbas, kad štai jau dabar tai Rusija tikrai pasirengusi „praryti“ Baltarusiją. Nebijau ir viešai prognozuoti, kad tos kalbos baigsis tuo pačiu, kuo baigėsi viskas iki šiol – institucine prasme (kažkokios naujos realiau veikiančios sąjungos ar pan.) iš esmės niekuo. Kaip jau ne kartą buvo.
Nesu tikras, kad galėčiau pritarti ir prezidento G.Nausėdos vyriausiosios patarėjos užsienio politikos klausimais A.Skaisgirytės-Liauškienės teiginiui, kad „jei norime daryti procesams (Baltarusijoje – M.L.) įtaką, turime kalbėtis, nes kitaip tos įtakos nėra“. Man tikrai sunku įsivaizduoti, kaip tas kalbėjimasis gali daryti įtaką procesams Baltarusijoje. Neįtikina ir tai, kad „dialogo tikslas – kalbėtis ir transliuoti Baltarusijai mūsų vertybes“. Nes tikėtis, kad mūsų vertybės kažkaip paveiks A.Lukašenkos ar oficialiojo Minsko vertybes, taip pat, mano manymu, naivu.
Nematau didelio pagrindo dialogui su Minsku ir vien dėl to, kad neva dabar šio dialogo nori Europos Sąjunga (konkrečiai ypač Vokietija) ar JAV. Veikiau sutikčiau su tais, kas sako, jog Lietuvos uždavinys – neleisti tiek Europai, tiek JAV pamiršti, kad jie Baltarusijos atžvilgiu užsiima ta pačia saviapgaule, kuri jau ne vieną kartą paaiškėjo ir buvusi tik Vakarų saviapgaulė. Kol Baltarusijos valdžioje – A.Lukašenka, o Maskvoje – taip pat dabartinis režimas, oficialusis Minskas niekaip iš esmės nepasikeis – netaps jis nei labiau demokratiškas, nei artimesnis Vakarams ir tuo pačiu labiau atitolęs nuo Rusijos.
Taip pat manau, kad Lietuvos interesai dėl Astravo elektrinės gali reikalauti net pačių drąsiausių (kai kas galbūt pavadintų juos drastiškiausiais) sprendimų. Taip pat ir ES bei Baltarusijos partnerystės susitarimų vetavimo, kol Europos Sąjunga ne tik nepripažins šios elektrinės ne Lietuvos, o visos Europos Sąjungos problema bei nesiims konkrečių veiksmų šiai problemai vienaip ar kitaip spręsti būtent Europos Sąjungos lygiu.
Tačiau tikrai sunku būtų nesutikti su kolegos politologo L.Jonavičiaus, kuris yra „dialogo su Baltarusija šalininkas, teiginiu, kad „dialogas nereiškia savo vertybių atsisakymo. Dialogas nereiškia kelių nesaugiai elektrai atvėrimo. Dialogas nebūtinai reiškia valstybės vadovų tiesioginį dialogą“. Bent jau tikrai nebūtinai reiškia kažkokią išdavystę ar tiesiog klaidą, kad ir kaip mes dėl jos nerimautume.
Nematau didelio pagrindo dialogui su Minsku ir vien dėl to, kad neva dabar šio dialogo nori Europos Sąjunga (konkrečiai ypač Vokietija) ar JAV.
Iš tiesų apie patį dialogą, jo reikšmę, naudą ar žalą Lietuvai galėsime spręsti tik iš jo rezultatų. Na, kai ką galima būtų jau spręsti ir iš to dialogo turinio, tačiau ir jis – kol kas dar visiškai miglotas.
Kita vertus, pakankamai suprantamas būtų konservatorių noras užbėgti už akių labai brangiai Lietuvai galinčioms kainuoti klaidoms šioje srityje, savotiška tų klaidų prevencija. Tačiau net ir tuo atveju reikia pripažinti, kad Lietuvos pozicijų užsienio politikos lauke šis susipriešinimas tikrai nestiprina. Nes tvirtos pozicijos užsienio politikos lauke privalo būti paremtos plačiu sutarimu valstybės viduje, o tarpusavio nesutarimai gali tapti proga net oponento manipuliacijoms.
Tačiau grįžkime prie klausimo, kodėl tai – G.Nausėdos užsienio politikos klaida. Pirmiausia dėl visko, kas jau išvardyta. Tačiau atsakomybė už tai, kad atsidūrėme tokioje padėtyje, šalies prezidentui tenka ne tik todėl, kad konstituciniai įgaliojimai spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus savaime reiškia ir atsakomybę.
Tiesiog tenka konstatuoti, kad keisti buvusią užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu prezidentas ėmėsi neįtikinęs šio posūkio svarba ne tik nemažos dalies visuomenės, bet ir tikrai svarbių politinių jėgų Lietuvoje, neišsklaidęs abejonių, kad toks politikos posūkis gali turėti rimtų neigiamų pasekmių Lietuvos saugumui.
Turint galvoje, kokia svarbi Lietuvai ši politika, bent jau pabandyti pasiekti sutarimo šalies viduje dėl tokio jos posūkio buvo vienas svarbiausių uždavinių. Uždavinių, kurio sprendimo baigtis gali turėti labai didelės įtakos ir pačios politikos sėkmei ar nesėkmei. Būtent todėl tai tenka įvardyti kaip pirmąją prezidento G.Nausėdos klaidą.
Tiesa, objektyvumo dėlei, būtina pripažinti, kad vienokių ar kitokių prezidentūros pastangų šioje srityje buvo. Prezidentas surengė diskusiją šiuo klausimu su politologais ir užsienio reikalų ministru L.Linkevičiumi, visuomenę įtikinti viešais interviu bandė prezidento vyriausioji patarėja A.Skaisgirytė-Liauškienė. Žodžiu, diskusija, taip pat ir vieša, šiuo klausimu tikrai vyko. Ir tai – tikrai gerai.
Keisti buvusią užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu prezidentas ėmėsi neįtikinęs šio posūkio svarba ne tik nemažos dalies visuomenės, bet ir tikrai svarbių politinių jėgų Lietuvoje.
Tačiau pasirodė, kad šios diskusijos nepakako. Vieša ir labai aštri priešprieša rodo, kad uždavinys įtikinti politines jėgas ir visuomenę (net jei kalbėsime tik apie konservatorius, reikia pripažinti, kad jie šiais klausimais atstovauja tikrai nemažos dalies visuomenės nuomonei) liko neįgyvendintas.
Kodėl? Mano įsitikinimu, todėl, kad prezidentas G.Nausėda, jo komanda ir net šiam politikos posūkiui pritariantys politologai taip ir nesugebėjo aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyti „dialogo su Baltarusija“ turinio. Kad yra būtent taip, mano požiūriu, įrodo labai aiški takoskyra galimo Lietuvos balsavimo dėl ES ir Baltarusijos partnerystės klausimu.
„Mus pasiekė informacija, kad yra ketinimų spalio mėnesio viduryje planuojamoje Europos Sąjungos Užsienio reikalų Taryboje galimai išduoti nacionalinius interesus ir atsisakyti dabartinės Lietuvos pozicijos vetuoti ES ir Baltarusijos partnerystės susitarimą dėl jos vykdomos nesaugios Astravo AE statybos, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui“, – vieną svarbiausių savo susirūpinimo priežasčių įvardijo konservatorių lyderis G.Landsbergis.
Tiesa, užsienio reikalų ministras L.Linkevičius sako, kad Lietuva sutarčiai pritars tik tuo atveju, „jei į dokumentą bus įtrauktos nuostatos dėl demokratijos ir branduolinės saugos“. Tačiau ar tikrai visiems aišku net ką tai reiškia? Ar tokių patikinimų tikrai užtenka, kad tiek konservatoriai, tiek ir nemaža dalis visuomenės būtų įtikinti, kad nuo Lietuvos interesų nebus atsitraukta?
Tai klausimai – ir prezidentui G.Nausėdai. Nors būtų daug geriau, kad tiek konservatoriai, tiek ir jau minėtoji dalis visuomenės atsakymus į šiuos klausimus būtų gavusi prieš pradedant tą Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu posūkį.
Gal tuomet ir apie pirmąją prezidento G.Nausėdos užsienio politikos klaidą kalbėti nereikėtų.
