Galutiniai šių rinkimų rezultatai iš esmės atitiko prognozes, todėl kai kas teigia, kad staigmenų iš viso nebuvo. Kiti tvirtina, kad didžiausias netikėtumas buvo radikalų iš „Alternatyvos Vokietijai“ virtimas trečia įtakingiausia šalies politine partija. Tačiau jie gavo maždaug tiek balsų, kiek ir buvo prognozuota, o trečia vieta rinkimuose irgi negalėtų būti laikoma jokiu siurprizu.
Ir vis dėlto viena staigmena šiuose rinkimuose neabejotinai buvo. Tai Rusijos nesikišimas į šią rinkimų kampaniją, nors tokio kišimosi iki paskutinės akimirkos laukė tiek pati Vokietija, tiek ir pasaulis. Ir užgniaužę kvapą stebėjo, ar Vokietijos kanclerei A.Merkel pavyks atremti Rusijos atakas bei išsaugoti postą.
Panašu, kad postą A.Merkel išsaugos – krikščionys demokratai, nors ir praradę dalį rinkėjų, laimėjo rinkimus. Taigi, kanclerė gavo teisę formuoti naują vyriausybę. Maža to, labiausiai tikėtina, kad valdančiojoje Vokietijos koalicijoje neliks ir tradiciškai daug palankiau negu A.Merkel Rusijos atžvilgiu nusiteikusių socialdemokratų.
Visa tai, ko gero, suklaidino net pastaraisiais metais tikrai autoritetingo Rusijos įtakos operacijų (ypač informacinėje erdvėje) eksperto reputaciją pelniusį Prahoje įsikūrusio Europos vertybių analitinio centro „KremlinWatch“ programos vadovą J.Jandą. Šis ekspertas savo straipsnyje JAV leidinyje „Observer“ paskelbė, kad didžiausias Vokietijos rinkimų pralaimėtojas yra V.Putinas.
Ar tikrai gali būti, kad Rusija net nepabandė tokio pralaimėjimo nepatirti? O gal, atvirkščiai, Kremlius vėl laimėjo – tik kitaip? Galbūt ne tik kitaip dalyvavo rinkimų kampanijoje, bet ir kitaip negu jau įprasta laimėjo?
Rusijos simpatijos „Alternatyvai Vokietijai“ niekada nebuvo jokia paslaptis.
Visi šie klausimai svarbūs ne vien Vokietijai. Rusijos įtakos operacijas būtina analizuoti ir nagrinėti po mažiausią dalelytę, jei norime išmokti šioms operacijoms atsispirti. O Lietuvai toks gebėjimas, ko gero, net labiau gyvybiškai svarbus negu Vokietijai ar kitoms didžiosioms Vakarų valstybėms.
Taigi, pradėkime nuo to, ar Rusija tikrai nedalyvavo Vokietijos rinkimų kampanijoje.
Viena vertus, net A.Merkel bendražygis Vokietijos vidaus reikalų ministras Th.de Maiziere'as likus 4 dienoms iki rinkimų viešai pareiškė, kad Rusijos kišimosi nepastebėta. Per tas 4 dienas iki rinkimų tikrai niekas nepasikeitė.
Kita vertus, Rusijos simpatijos „Alternatyvai Vokietijai“ niekada nebuvo jokia paslaptis. Nors finansinė Kremliaus parama nei partijai apskritai, nei šiai rinkimų kampanijai nėra įrodyta, dar 2014 metais dienraštis „Bild“ gavo dokumentus apie vieno iš Rusijos analitinių centrų parengtą planą finansuoti „Alternatyvą Vokietijai“ prisidengiant aukso prekyba. Beje, toks draugiškų užsienio jėgų finansavimas buvo KGB arsenale dar šaltojo karo metais.
Taip pat yra žinoma, kad rusiškos automatinės kompiuterinės programos, vadinamieji „botai“, rinkimų kampanijos metu buvo naudojami tiek kraštutinės dešinės ideologijai skleisti, tiek šios partijos rinkėjams telkti.
Be to, nemažą šios partijos rinkėjų dalį (kai kas teigia, kad kone trečdalį) sudaro vadinamieji rusakalbiai vokiečiai – imigrantai iš buvusios SSRS. O dauguma jų akivaizdžiai likę Rusijos (tiksliau jos melo mašinos) informaciniame lauke. Manyti, kad Rusijos televizijos ir kiti informaciniai kanalai neprisidėjo prie „Alternatyvos Vokietijai“ sėkmės būtų tiesiog naivu. Juo labiau, kad dėkingumo už „suteiktą platformą“ Rusijos žiniasklaidos kanalams neslepia net patys „Alternatyvos Vokietijai“ atstovai.
Tad bent jau iš dalies Rusija šioje rinkimų kampanijoje tikrai dalyvavo. Ir tikrai gali džiaugtis bent jau „Alternatyvos Vokietijai“ sėkme. Ši sėkmė – pakankamai reikšminga, nes, kaip teisingai pastebi jau minėtas J.Janda, ilgalaikė Rusijos strategija yra silpninti Vakarų demokratijas, naudojantis jų problemomis ir remiant įvairias ekstremistines grupuotes.
Rusija šioje rinkimų kampanijoje tikrai dalyvavo. Ir tikrai gali džiaugtis bent jau „Alternatyvos Vokietijai“ sėkme.
Staigmena galima laikyti tai, kad Rusija tikrai aktyviai neveikė prieš A.Merkel. Tokio veikimo buvo tikėtasi po JAV prezidento rinkimų, kuriuose Kremlius aktyviai kenkė H.Clinton ir visais būdais rėmė D.Trumpo kandidatūrą.
Tačiau būtina įsisąmoninti, kad Kremlius tikrai ne visuomet veikia pagal tą patį scenarijų ar modelį. Maža to, tokio scenarijaus jis, ko gero, net neturi. Dabartinis mafijinis V.Putino režimas yra visiškai oportunistinis ir tiesiog naudojasi jam pasitaikančiomis galimybėmis.
Viena tų galimybių – netikėtumo faktorius. O ji jau prarasta. Dabar, kai Kremliaus bandymai lemti Vakarų šalių rinkimų ir referendumų rezultatus jau atskleisti, Kremliui tenka prisitaikyti ir veikti ne taip atvirai ir įžūliai. Ypač ten, kur to poveikio laukiama.
Todėl viena priežasčių, kodėl Maskva nepradėjo tokios kampanijos Vokietijoje prieš A.Merkel, kokią surengė prieš H.Clinton Amerikoje, buvo ta, kad Vokietijos tarnybos buvo pasirengusios ne tik stebėti, bet ir atremti Kremliaus atakas. Ir tą pasiryžimą ne kartą viešai ir garsiai deklaravo.
Beje, Vokietija – ne pirmas pavyzdys, kai Rusija atsisakė itin aktyvaus kišimosi į Vakarų šalies rinkimų kampaniją, nors jos dalyvavimo su nerimu laukta. Pirmas pavyzdys buvo šių metų pavasario parlamento rinkimai Olandijoje.
Svarbu pastebėti, kad ten po itin įžūlaus Rusijos kišimosi į referendumo dėl Ukrainos Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga kampaniją šalies tarnybos taip pat buvo gerai pasirengę. Jos ne tik viešai bei garsiai skelbė apie galimo Rusijos kišimosi grėsmę, bet ir demonstravo pasiryžimą atremti tokias atakas.
Tačiau yra dar viena itin reikšminga, bet mažai aptarinėjama priežastis, kodėl Rusija galėjo nuspręsti prieš A.Merkel nepasinaudoti net savo kompiuterinių įsilaužėlių neteisėtai gauta informacija.
Panašiai kaip JAV buvo įsilaužta į Demokratų partijos kompiuterius ir ten rasta kompromituojanti medžiaga naudota prieš H.Clinton, taip Vokietijoje buvo įsilaužta į parlamento kompiuterius.
Yra žinoma, kad rusų įsilaužėlių rankose atsidūrė ir Vokietijos krikščionių demokratų susirašinėjimas bei kita medžiaga. Tačiau Vokietijoje prieš A.Merkel tai panaudota nebuvo, nors dar šių metų sausį, panašiai, kaip JAV, buvo registruoti net du tinklalapiai tokiems nutekinimams skelbti.
Kodėl Kremlius paliko šiuos tinklalapius be darbo? Labiausiai tikėtina yra tai, kad V.Putino trolių kampaniją sutrikdė netikėta netektis. Šių metų sausio pabaigoje netikėtai paskelbta, kad Vokietijos socialdemokratus į rinkimus ves ne Rusijai itin palankus S.Gabrielis, o buvęs Europos Parlamento pirmininkas M.Schulzas, kuris tokiu palankumu niekuomet nepasižymėjo. Taip Maskva tiesiog neteko savo kandidato Vokietijos parlamento rinkimuose.
Panašų sutrikimą galima buvo stebėti per Prancūzijos prezidento rinkimų kampaniją šių metų pavasarį. Tuomet nuo pradžių Kremlius savo kandidatu laikė ne laimėti galimybių iš esmės neturėjusią M.Le Pen, o F.Filloną. O šiam paskendus skandaluose ir iškilus E.Macronui, Rusijos bandymai jį juodinti labiau priminė desperaciją, o ne apgalvotą ir gerai parengtą kišimosi į rinkimus strategiją.
Maskva tiesiog neteko savo kandidato Vokietijos parlamento rinkimuose.
Padėti M.Schulzui Vokietijoje Kremlius buvo paprasčiausiai nesuinteresuotas. Panašu, kad netgi atvirkščiai – V.Putino informaciniai kariai siekė kuo didesnio M.Schulzo vedamų socialdemokratų pralaimėjimo. Tai rodo labai netikėtai rinkimų kampanijoje išniręs buvusio Vokietijos kanclerio, o dabar V.Putino samdinio G.Schroderio veiksnys.
Tai, kad Rusija visiškai kontroliuoja šį jos nupirktą veikėją, turbūt abejonių nekelia. Todėl bandyti įžvelgti Rusijos žaidimą galima buvo jau tuomet, kai jis vasarą aktyviai įsitraukė į Vokietijos rinkimų kampaniją.
Tačiau kai G.Schroderis atsidūrė skandalo centre, kuris tikrai galėjo atimti iš socialdemokratų bent kelis procentus balsų, tokie įtarimai tik dar labiau sustiprėjo. Mat Vokietijos rinkimų kampanijos finišo tiesiojoje paaiškėjo, kad aktyvus kampanijos dalyvis G.Schroderis nusprendė į Kremliaus kišenę sulįsti dar giliau. Paskelbta, kad jis priėmė pasiūlymą tapti Rusijos valstybinės bendrovės „Rosneft“ direktorių tarybos nariu.
Žinant, kaip neigiamai vokiečiai vertino G.Schroderio darbą „Nord Stream“ bendrovėje, tokios žinios apie aktyvų savo rinkimų kampanijos dalyvį Vokietijos socialdemokratams tikrai nereikėjo. Ar galėjo tai būti atsitiktinumas? Vargu. Jei pats G.Schroderis, kaip kai kas Vokietijoje teigia, gali būti ir „neprognozuojamas“, tai Rusijoje tokie dalykai kruopščiai skaičiuojami. Juk galima buvo žinią apie naujas G.Schroderio pareigas paskelbti ir pasibaigus rinkimams.
Ką Rusija laimėjo pralaimėjus Vokietijos socialdemokratams? Ogi dar labiau sutiprėjusias jau minėto Kremliui palankaus S.Gabrielio pozicijas. M.Schulzui gali tekti prisiimti atsakomybę už istorinį Vokietijos socialdemokratų pralaimėjimą, o tuomet S.Gabrielis vėl sulauks savo valandos.
Juo labiau, kad yra teigiančių, jog net ir per rinkimų kampaniją šis politikas (kuris, beje, yra G.Schroderio mokinys ir bendražygis) daugiau žaidė savo, o ne komandinį partijos žaidimą. Ir jam tikrai puikiai sekėsi. Nors socialdemokratai ir pralaimėjo, S.Gabrielis visai neseniai sugebėjo netgi aplenkti A.Merkel ir įsitvirtinti populiariausių Vokietijos politikų viršūnėje.
Taigi, ilgalaikės strategijos prasme, net socialdemokratų pralaimėjimą Vokietijoje Rusija gali laikyti savo pergale. Ir tai taip pat būtina turėti omenyje analizuojant Vokietijos parlamento rezultatus ir Rusijos (ne)dalyvavimą šioje kampanijoje.
Tuo tarpu trumpalaikių interesų prasme Rusija pagrįstai gali tikėtis, kad tradicinį socialdemokratų vaidmenį švelninti A.Merkel poziciją Maskvos atžvilgiu puikiai atliks liberalai. Ši verslo interesus ginanti partija jau ne kartą viešai reiškė poziciją, leidžiančią tikėtis tokio jų vaidmens naujojoje vyriausybėje.
Viską susumavus, ko gero, tektų pripažinti, kad Kremlius ir vėl daugiau laimėjo negu pralaimėjo, nors itin aktyviai ir įprastai šioje rinkimų kampanijoje nedalyvavo.
Pamokų mums ši rinkimų kampanija ir Kremliaus elgesys jos metu suteikė iš tiesų daug. Ir jas reikia stengtis išmokti. Strateginiai V.Putino mafijos valstybės tikslai tikrai nepasikeitė. Kiek sėkmingai Maskvai pavyks juos įgyvendinti, priklausys daugiausia nuo mūsų pačių atsparumo, kuriam būtina nuolatinė priešininko veiksmų analizė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Edwardas Lucasas: Kremliaus „nesikišimas“ į rinkimus Vokietijoje kelia klausimų
