Apie tai, kokias vertybines į prezidentus, ko gero, taikančio premjero nuostatas rodo tokie siūlymai ir pačios kalbos apie staiga atsiradusią būtinybę megzti kontaktus su Rusija, jau daug komentavo kiti komentatoriai. Pakankamai kalbėta ir apie tai, kodėl dar neseniai kitus Lietuvos politikus (konkrečiai – socialdemokratų lyderį G.Palucką) viešai „Kremliaus ruporais“ vadinęs Vyriausybės vadovas staiga tapo santykių su tuo pačiu Kremliumi gerinimo šaukliu. Todėl nebesikartosiu.
Svarbu tik pabrėžti, kad S.Skvernelis, iš pradžių aptakiai kalbėjęs apie neaišku kodėl staiga pasigestų komunikacijos kanalų trūkumą ir net bandęs teigti, kad jo pozicija nesiskiria nuo prezidentės, pagaliau išsidavė. Jis agituoja ne už ką kitą, o BŪTENT UŽ SANTYKIŲ SU RUSIJA GERINIMĄ. Nes tik taip gali būti vertinamas premjero noras atkurti tarpvyriausybinę komisiją.
S.Skvernelis teisus ir dėl to, kad Lietuva nėra ir neturi būti rusofobų šalis. Tik bėda ta, kad tiek premjeras, tiek ir daugelis kitų už dialogą ar net bendradarbiavimą su V.Putino režimu pasisakančių veikėjų kažkodėl linkę pamiršti, ko iš Vakarų nuolat prašo ta Rusijos dalis, su kuria galima ir reikia kalbėtis bei bendradarbiauti.
Taip S.Skvernelis atkakliai bando užlipti ant to paties grėblio, ant kurio užlipo ir skaudžiai kaktas susimušė jau sunkiai suskaičiuojama galybė Lietuvos politikų. Kas tik Lietuvoje nebandė gerinti santykių su Rusija – tą išbandė net prezidentė D.Grybauskaitė ir kone visos buvusios vyriausybės.
Tačiau šis mano komentaras – ne vien apie S.Skvernelį ir jo politinius kūlversčius ruošiantis prezidento rinkimų kampanijai. Šis komentaras skirtas pačiai Lietuvos santykių su Rusija problemai, kuri yra ne tik gerokai sudėtingesnė negu vieno ar kito mūsų šalies politiko pasisakymas. Mano įsitikinimu, ši problema Lietuvoje vis dar kone visiškai neįsisąmoninta net keliais aspektais. Ir būtent apie šiuos aspektus reikia pirmiausia kalbėti pradedant bet kokią diskusiją apie santykius su Rusija.
O pradėti vertėtų nuo to, kad patys aiškiai atskirtume kaimynę Rusiją ir V.Putino režimą.
Tikėti ir net aktyviai stengtis, kad Rusija ir jos politika galėtų būti kitokia, ne tik nėra kaip nors kritikuotina pozicija ar veikla. Atvirkščiai, geri santykiai su Rusija, kaip su milžiniška kaimyne, – vienas svarbiausių Lietuvos nacionalinių interesų. Ir su tuo iš tiesų būtų itin sunku ginčytis.
S.Skvernelis teisus ir dėl to, kad Lietuva nėra ir neturi būti rusofobų šalis. Tik bėda ta, kad tiek premjeras, tiek ir daugelis kitų už dialogą ar net bendradarbiavimą su V.Putino režimu pasisakančių veikėjų kažkodėl linkę pamiršti, ko iš Vakarų nuolat prašo ta Rusijos dalis, su kuria galima ir reikia kalbėtis bei bendradarbiauti. Štai du kartus nuodytas, bet išgyvenęs Rusijos opozicijos lyderis V.Kara-Murza nuolat kartoja, kad iš Vakarų nereikia nieko daugiau, išskyrus savo pačių principų laikymosi.
O tų principų laikymasis toli gražu neprasideda ir nesibaigia sankcijomis dėl Krymo aneksijos ir karo Donbase.
Premjeras teigia, kad Lietuva turi išlaikyti tvirtą poziciją dėl sankcijų bei Ukrainos atžvilgiu apskritai, bet jau dėl kone viso kito, pasak jo, su Rusija reikia bandyti bendradarbiauti.
Taip teigdamas, S.Skvernelis bando aiškinti, kad toks bendradarbiavimas naudingas Lietuvai.
Bet ar tokie teiginiai neprilygsta Rusijos, kaip valstybės-kaimynės tapatinimui, su nusikalstamu mafijiniu ir teroristiniu V.Putino režimu, su kuriuo ir bendradarbiavimas įmanomas tiek pat, kiek su mafija ar teroristais?
Ne tik buvusiam policininkui S.Skverneliui, bet ir daugeliui santykių gerinimo šauklių suprasti, su kuo jie siūlo bendradarbiauti, ko gero, geriausiai padėtų vieša teisinė informacija. Todėl ją dar kartą priminsiu. Pradėkime, pavyzdžiui nuo to, kodėl JAV pagal vadinamąjį globalų Magnickio aktą neseniai įvedė sankcijas Rusijos generalinio prokuroro J.Čaikos sūnui Artiomui. Beje, savo vadinamojo Magnickio akto versiją neseniai priėmė ir Lietuva.
O dabar pabandykim suprasti, ką tai reiškia: Rusijos generalinei prokuratūrai vadovauja žmogus, kurio šeima tiesiogiai susijusi su mafija.
Tačiau A.Čaika nėra nei koks aukšto rango valdininkas, nei V.Putinui artimas oligarchas. Bent jau viešai jis nekaltinamas ir žmogaus teisių pažeidimais, todėl sankcijos Rusijos generalinio prokuroro sūnui tarsi neatitinka bendros sankcijų logikos. Jei ne viena detalė – Rusijos opozicionieriaus A.Navalno tyrimas, atskleidė, kaip J.Čaikos šeima ne tik valdo milžiniškus turtus bei užsiima nelegalia veikla, bet ir YRA TIESIOGIAI SUSIJUSI su pačios Rusijos organizuotomis nusikaltėlių grupuotėmis.
A.Čaika – bene pagrindinis minėto A.Navalno tyrimo ir kitų skandalų herojus, todėl nesunku numanyti, kad pagrindas įtraukti jį į sankcijų sąrašą yra būtent minėta informacija. O žinant, kaip kruopščiai JAV tikrina kaltinimus asmenims, įtraukiamiems į sankcijų sąrašus, galima daryti išvadą, kad jie – tikrai ne iš piršto laužti.
O dabar pabandykim suprasti, ką tai reiškia: Rusijos generalinei prokuratūrai vadovauja žmogus, kurio šeima tiesiogiai susijusi su mafija. Kas jau kas, o buvęs policininkas S.Skvernelis turėtų suprasti, kur gali nuvesti bendradarbiavimas, kontaktų mezgimas ar ryšio kanalų ieškojimas su asmenimis, TIESIOGIAI SUSIJUSIAIS SU MAFIJA. Tačiau svarbu, kad suprastų ir visi kiti, kas kalba apie santykių su V.Putino režimu gerinimo būtinybę.
Galbūt premjeras ir kiti, agituojantys už „dialogą“ su Kremliumi, vis dar nežino, bet J.Čaikos šeimos ryšių su mafija atvejis nėra joks išskirtinis. Ir „mafijos valstybe“ V.Putino režimas vadinamas tikrai ne dėl skambaus žodžio.
Dar iki Krymo aneksijos ir Rusijai įvestų sankcijų JAV iždo departamentas individualias sankcijas dėl ryšių su tarptautine mafija buvo įvedęs Čečėnijos lyderio R.Kadyrovo dešiniąja ranka laikomam Rusijos Dūmos nariui A.Delimchanovui.
Ispanijos teisme yra atsidūrusi milžiniška Rusijos mafijos veiklos šioje šalyje byla. Tai štai šioje byloje dar 2016 metų pradžioje tarptautiniai arešto orderiai buvo išduoti ir aukščiausio rango Rusijos politikams bei pareigūnams: Dūmos nariui V.Reznikui, tuometės Narkotikų kontrolės tarnybos vadovo pavaduotojui N.Aulovui, buvusiam Tyrimų komiteto vadovo pavaduotojui I.Sobelevskiui ir kitiems.
Nors tiesioginiai arešto orderiai jiems ir neišduoti, kaltinamajame akte Rusijos mafijos Ispanijoje lyderiui G.Petrovui minimas pats Rusijos Tyrimų komiteto vadovas A.Bastrykinas, vicepremjeras D.Kozakas, buvę ministrai A.Serdiukovas ir L.Reimanas, buvęs premjeras, o dabar „Gazprom“ direktorių tarybos pirmininkas V.Zubkovas ir daugelis kitų.
Maža to, pats pagrindinis kaltinamasis, Rusijos mafijos Ispanijoje vadeiva G.Petrovas yra buvęs banko „Rossija“ stambus akcininkas. Šis bankas dabar dažnai vadinamas V.Putino banku. Yra žinoma, kad jis įsteigtas KGB ir SSRS komunistų partijos sprendimu ir šių organizacijų pinigais, o vėliau buvo perimtas žmonių iš artimiausios V.Putino aplinkos. Todėl ir vadinamas V.Putino banku.
Žinant visą šią informaciją turbūt nenuostabu, kad dar 2010 metais minėtą Rusijos mafijos Ispanijoje veiklą dešimtmečius tiriantis prokuroras J.Grinda Gonzalesas suformulavo visiškai nedviprasmiškai: V.Putino Rusija yra mafijos valstybė, KURIOJE ATSKIRTI VALDŽIOS IR MAFIJOS VEIKLĄ BEVEIK NEĮMANOMA. Ir tai, beje, nėra kokio nors analitiko ar Rusijos eksperto nuomonė. Tai, ką sako J.Grinda Gonzalesas, paremta labai konkrečiais teisiniais įrodymais.
Neužtenka J.Grindos Gonzaleso ar A.Navalno tyrimų bei kitų paminėtų pavyzdžių? Prisiminkime dabar jau nuteisto ir JAV kalėjime dienas leidžiančio garsiausiu visų laikų ginklų prekeiviu laikomo V.Buto istoriją. Rusija ne tik dėjo visas pastangas, kad šis taip pat ir teroristinėms organizacijoms ginklus tiekęs veikėjas išvengtų teisingumo. Dabar jau žinoma, kad jo ryšiai taip pat driekėsi į aukščiausius V.Putino Rusijos valdžios sluoksnius.
Tačiau V.Buto ginklų tiekimas teroristinėms organizacijoms, kaip ir atskleisti atvejai, kai su buvusiais Rusijos saugumiečiais susijusi mafija bandė pardavinėti branduolines medžiagas – tik netiesioginiai įrodymai, kad šis režimas gali būti susijęs su pačiais pavojingiausiais nusikaltimais.
Bet juk yra ir tiesioginių. Tai, kad būtent šis režimas ir net V.Putinas asmeniškai susijęs su A.Litvinenkos nužudymu Londone radioaktyviu poloniu, jau įrodyta britų teisėsaugos atlikto tyrimo ir viešo teismo proceso.
Tačiau šio teroro akto tiesioginis vykdytojas A.Lugovojus ne tik saugomas Rusijos. Jis atsidūrė ten, kur ir visi įtakingiausi Rusijos nusikaltėliai, – valdžioje.
O juk šis nužudymas – tai ne kas kita, kaip teroro aktas vienos iš Europos valstybių sostinių centre, panaudojant radioaktyvias medžiagas.
Tačiau šio teroro akto tiesioginis vykdytojas A.Lugovojus ne tik saugomas Rusijos. Jis atsidūrė ten, kur ir visi įtakingiausi Rusijos nusikaltėliai, – valdžioje. Kaip didvyris buvo paskirtas (oficialiai teigiama, kad išrinktas) į Valstybės Dūmą.
Kaip didvyriai Rusijoje sutikti ir 2004 metais surengto teroro akto Katare, kurio metu buvo susprogdintas buvęs vienas Čečėnijos lyderių Z.Jandarbijevas, vykdytojai. Nors Kataras visiškai ištyrė šį nusikaltimą ir įrodė, kad jį įvykdė kadriniai Rusijos karinės žvalgybos karininkai, kaltininkai dėl Rusijos spaudimo buvo išsiųsti į tėvynę.
Pavyzdžius tikrai galima būtų tęsti. Tad gal jau metas pradėti viską vadinti savo vardais? Gal, kai S.Skvernelis ar bet kuris kitas vėl ragins megzti kontaktus ar bendradarbiauti su dabartiniu V.Putino režimu, pagaliau taip ir įvardinkime: mums siūlo bendradarbiauti su mafija, teroristais ir jų rėmėjais.
Tuomet ir bus galima daug objektyviau diskutuoti ir spręsti: naudinga su šia mafija eiti obuoliauti ar vis dėlto daug labiau pavojinga.
Būtina pabrėžti ir tai, kad supratus, jog V.Putino režimas – tai terorizmo tikrai nesibodinti mafija, grėsmes savo šalies saugumui tikriausiai teks vertinti taip pat kitaip.
Juk tuomet reikės galvoti ne vien apie karinį saugumą, informacines atakas ar kitas vadinamąsias hibridines iš V.Putino Rusijos kylančias grėsmes, kurioms dabar tikrai pagrįstai skiriame daug dėmesio.
Galbūt pagaliau suprasime, kad verslo ryšiai su V.Putino Rusija, kurie dažniausiai įvardijami, kaip santykių su ja nauda, taip pat yra ne tik nauda, bet ir potenciali grėsmė nacionaliniam saugumui?
O gal verslas šioje mafijos valstybėje yra tai, ką verslu esame linkę vadinti Vakaruose?
Manyti, kad kitaip elgiasi kiti Rusijos verslininkai, nėra jokio pagrindo. Mat sisteminė korupcija yra ne vien V.Putino režimo pamatas, bet ir strateginė šio režimo eksporto šaka bei užsienio politikos vykdymo priemonė.
Geriausiu V.Putino Rusijos verslo simboliu, ko gero, neseniai tapo milijardierius S.Kerimovas, kuris buvo sulaikytas Prancūzijoje dėl įtarimų mokesčių slėpimu. Šis verslininkas milijonus eurų į Prancūziją asmeniškai vežė lagaminais po 20 milijonų viename. Teigiama, kad taip milijardierius į šalį įvežė nuo 500 iki 750 milijonų eurų.
Rusijos valdžia, kaip įprasta, puolė ginti neva Vakarų sąmokslo auka tapusį „sąžiningą“ verslininką. Tai ir nenuostabu – juk S.Kerimovas taip pat yra tos V.Putino Rusijos valdžios atstovas, su kuria mums taip siūlo ieškoti kontaktų S.Skvernelis ir kiti bendradarbiavimo su Rusija šalininkai. Mat S.Kerimovas – ne vien verslininkas. Jis – Federacijos Tarybos narys.
Manyti, kad kitaip elgiasi kiti Rusijos verslininkai, nėra jokio pagrindo. Mat sisteminė korupcija yra ne vien V.Putino režimo pamatas, bet ir strateginė šio režimo eksporto šaka bei užsienio politikos vykdymo priemonė.
Kaip jau senokai yra taikliai pastebėjęs buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas, o vėliau organizacijos „Freedom House“ vadovas bei garsus Rusijos ekspertas D.Krameris, didžiausias V.Putino Rusijos eksportas yra ne nafta ir dujos, o korupcija.
Kaip, D.Kramerio nuomone, reikėtų elgtis su V.Putino režimu, puikiai atspindi net jo neseniai ir Lietuvoje pristatytos knygos „Atgal prie atgrasymo: Kova su Putino režimu“ („Back to Containment: Dealing with Putin‘s Regime“) pavadinimas.
Tačiau šį kartą kalbame ne apie D.Kramerį ar JAV. Kalbame apie mus. Ar tikrai agituojantys už verslo ryšius su V.Putino Rusija nori, kad strateginis šios mafijos valstybės korupcijos eksportas taip pat padidėtų? O juk tai – neišvengiamas verslo su šiuo režimu palydovas. Maža to, nereikia abejoti, kad V.Putino režimas su verslo ryšiais į užsienį juk bando perkelti ir visą savo mafijinio verslo modelį bei praktikas.
Be to, kaip ciniškai pripažįsta net Kremliaus užsienio politikos patarėjas S.Karaganovas, visa V.Putino Rusijos užsienio politika paremta Vakarų šalių politikų papirkinėjimu „pinigais, kurie buvo pavogti, tikriausiai kartu“.
Jei kas nelabai suprato šios citatos (o tai iš tiesų S.Karaganovo interviu citata!), galiu paaiškinti. V.Putino režimo atstovas kalba apie pelnus, kuriais taip džiaugiasi verslo su Rusija šalininkai. Ir pripažįsta, kad labai dažnai tai būna nešvarūs pinigai, o jais papirkinėjami Vakarų politikai. Ar tikrai mes norime, kad pas mus ir to būtų daugiau?
Kitaip tariant, jei mes pagaliau įvardinsime viską savo vardais, suprasime, kad esame agituojami ne už ryšius su šiaip kaimyne, kuri mums galbūt nepatinka, bet kaimynų esą nepasirinksi. Mes esame agituojami už ryšius su mafija, teroristais ir jų rėmėjais.
Be to, Lietuvoje garsiai deklaruojami skaidraus verslo principai yra lengva ranka išmainomi į pelną, kurį žada bendradarbiavimas su mafija. Ir net dalis grėsmių valstybės saugumui, tuo pat metu, kai kitai daliai negailima tikrai nemenkų valstybės investicijų, staiga nublanksta prieš norą pasipelnyti iš ryšių su mafija.
Štai už ką iš tikrųjų agituoja (net jei patys to nesupranta) S.Skvernelis ir kiti santykių su V.Putino režimu gerinimo šaukliai. Ir joks figos lapas esą Lietuva gali principingai laikytis sankcijų politikos ir remti Ukrainą, bet tuo pačiu bendradarbiauti su V.Putino režimu, tikrosios šių raginimų esmės tikrai nepridengs.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: Kai apie Rusiją daugiausia pasako teismo procesai