Tiesa, Lietuvos informacinėje erdvėje ši ataka daugiausia sieta su jos metu paskleistu šmeižtu apie krašto apsaugos ministrą R.Karoblį. Nors už kibernetinio saugumo politiką atsakingas krašto apsaugos viceministras E.Kerza paaiškino, kad vadinamoji „melaginga naujiena“ apie R.Karoblį buvo tik dūmų uždanga, su konkrečiu asmeniu siejami šios atakos vertinimai nesiliovė.
Galbūt tai ir nėra nuostabu. Vadinamosios „melagingos naujienos“, kalbant apie Rusijos keliamą grėsmę, vis dar yra tiek Lietuvos, tiek ir Vakarų apskritai dėmesio centre. O V.Putino Rusijos kibernetinės atakos pastaruoju metu visame pasaulyje pirmiausia siejamos būtent su informaciniu karu ar politinės įtakos siekiais.
Daugiausia tam, ko gero, pasitarnavo informacija, pavogta iš JAV Demokratų partijos kompiuterių, kuri vėliau panaudota šios partijos kandidatės į prezidento postą H.Clinton diskreditavimui, o tuo pačiu pagalbai D.Trumpui.
Kremlius nuosekliai įrodinėja, kad jau yra visiškai integravęs kibernetinių atakų planus į įvairiausius tiek konvencinio, tiek ir hibridinio puolimo prieš savo taikinius strategijas.
Kibernetinės atakos buvo panaudotos arba galėjo būti panaudotos (Vokietijoje iš parlamento kompiuterių pavogta informacija vis dar nepasinaudota) ir kišimuisi į kitų šalių rinkimus. Yra žinoma ir daug kitų atvejų, kai Kremliaus samdytų programišių veiklos rezultatai taip pat naudoti būtent informacinio karo tikslais arba siekiant paveikti politinius procesus vienoje ar kitoje šalyje.
Taigi, galbūt natūralu, kad po žinios apie minėtą kibernetinę ataką Lietuvoje bei jos metu paskleistą šmeižtą apie R.Karoblį, ne tik sutelktas dėmesys į puolimą prieš asmenį, bet ir imta kalbėti, jog tokių atakų esą daugės prieš prezidento rinkimus.
Tačiau ne vien ekspertams, bet ir visuomenei svarbu suprasti, kad kibernetinės V.Putino Rusijos atakos tikrai nebūtinai turi būti susiję vien su informaciniu karu. Daug rimtesnė grėsmė negu padedant programišiams surengtos informacinės atakos yra Kremliaus nuolat bandomos galimybės pakenkti kritinei infrastruktūrai, o, visai tikėtina, net ir pačioms Vakarų šalių ginkluotosioms pajėgoms.
Maža to, Kremlius nuosekliai įrodinėja, kad jau yra visiškai integravęs kibernetinių atakų planus į įvairiausius tiek konvencinio, tiek ir hibridinio puolimo prieš savo taikinius strategijas.
Pirmą kartą tuo galima buvo įsitikinti 2007 metais Estijoje, prieš kurią surengtą didelio masto hibridinio karo ataką lydėjo ir ne mažiau plataus masto kibernetiniai išpuoliai.
Per „Zapad 2017“ pratybas vadinamosios Rusijos radioelektroninės kovos pajėgos buvo išjungę didelę dalį Latvijos mobiliojo ryšio tinklo ir net GPS signalus dalyje Norvegijos oro erdvės.
2008 metų karas Gruzijoje, nuo 2014 metų besitęsiančios tiek vadinamosios kinetinės, tiek ir įvairiausios hibridinės atakos prieš Ukrainą taip pat visuomet turi ir jas lydintį kibernetinį dėmenį. Net Sirijoje, kurioje Maskvos suplanuota karinė operacija gerokai skiriasi nuo to, kas vyko Gruzijoje ar Ukrainoje, kibernetinis dėmuo buvo ir yra tikrai svarbus.
Per „Zapad 2017“ pratybas vadinamosios Rusijos radioelektroninės kovos pajėgos buvo išjungę didelę dalį Latvijos mobiliojo ryšio tinklo ir net GPS signalus dalyje Norvegijos oro erdvės.
Praėjusį lapkritį Didžiosios Britanijos pareigūnai ne tik pranešė apie Kremliaus atakas prieš šalies energetikos, telekomunikacijų ir žiniasklaidos bendroves, bet ir aiškiai suformulavo, kad tai buvo „pastangų sugriauti tarptautinę sistemą“ dalis.
Kokią grėsmę gali kelti kibernetinės Rusijos atakos rodo, pavyzdžiui, 2008 metų sprogimas Baku-Tbilisio-Džeichano naftotiekyje. Naftos tiekimo nutraukimas šiuo naftotiekiu buvo įvardijamas kaip viena 2008-ųjų Rusijos karo prieš Gruziją priežasčių. Tačiau Maskva parodė, kad tokių pat tikslų gali siekti ir be tiesioginės karinės intervencijos. Mat dabar jau neabejojama, kad minėtas sprogimas Baku-Tbilisis-Džeichanas naftotiekyje buvo nulemtas Kremliaus surengtos kibernetinės atakos.
Kodėl visa tai primenu? Tiesiog tam, kad suprastume, jog tiek V.Putino Rusijos keliama grėsmė apskritai, tiek konkrečios atakos tikrai neapsiriboja informacinio karo ir poveikio politiniams procesams tikslais.
Vertinant konkretų išpuolį prieš tv3.lt, svarbu suprasti, kad ministras R.Karoblis, jei į jį iš viso taikytasi, buvo tik šalutinis taikinys. Jei KGB pagrindu sukurtas ir su organizuotu nusikalstamumu visiškai susiliejęs V.Putino režimas bandytų pakenkti R,Karoblio ar bet kurio kito asmens reputacijai, būtų naudojamos daug subtilesnės priemonės. Ir būtų siekiama, kad jos duotų rezultatų.
Ne tik Maskvoje sėdintys karo su Vakarais strategai, bet ir tokių atakų rengėjai tikrai nėra kvailiai. Ir jie puikiai supranta, kad pati ataka bus greitai pastebėta, o jos metu paskleistas šmeižtas taip pat greitai bus kone visiškai neutralizuotas žinios, jog tariama informacija paskleista kibernetinės atakos metu.
Tad koks gi šios atakos tikslas? Paprasčiausias atsakymas būtų tas, kad svarbiausias tikslas buvo ne šmeižto apie R.Karoblį paskleidimas, o kenkėjiškų programų nusiuntimas įvairių mūsų šalies valdžios struktūrų, užsienio diplomatinių atstovybių ir žiniasklaidos adresais, pasinaudojant šiuo šmeižtu.
Tačiau būtina vertinti visą kontekstą ir žinoti ilgamentę KGB praktiką vienos operacijos metu neapsiriboti kažkokiu vienu konkrečiu tikslu. O taip viską analizuojant, galima daryti išvadą, jog, kaip ir aukščiau išvardintais kibernetinių atakų Vakaruose atvejais, išpuolio prieš tv3.lt tikslas yra gerokai platesnis. Ir įvardintas jis tiksliausiai buvo britų pareigūnų: tai – „pastangų sugriauti tarptautinę sistemą“ dalis. Kitaip tariant – ir pasirengimo visaapimančiam karui su Vakarais dalis.
Nors Rusijos kibernetinės atakos vykdomos visame pasaulyje, didžiausiu jų poligonu, ko gero, yra Ukraina. Čia kibernetinių atakų metu jau smogta kone kiekvienam šalies viešojo gyvenimo sektoriui – politinėms ir valdžios struktūroms, žiniasklaidai, finansų ir transporto sistemoms, energetikai ir net ginkluotosioms pajėgoms.
Nors dažniausiai teigiama, kad tokiais būdais bandoma tiesiog destabilizuoti padėtį Ukrainoje ir parodyti šią šalį, kaip „žlugusią valstybę“, kibernetinio karo ekspertai įspėja, kad tai – tik dalis tikslų. Iš tiesų tiek Ukrainoje, tiek ir visur kitur V.Putino režimas repetuoja ir galimo karo su Vakarais kibernetinio puolimo scenarijus.
Ginkluoto konflikto atveju V.Putino režimas ketina ne vien bandyti pakenkti priešo ginkluotosioms pajėgoms ar paralyžiuoti valdžios veiklą. Kremlius tam atvejui rengiasi perimti ir žiniasklaidos bei visos viešosios erdvės kontrolę.
Todėl būtent šiame kontekste reikia vertinti ir ataką prieš tv3.lt. Juo labiau, kad kibernetinių atakų Ukrainoje metu platinti laiškai su kenkėjiškomis programomis vėliau ne kartą pasirodė esantys pagrindinė sėkmingų išpuolių prieš Ukrainos infrastruktūrą ar vyriausybės įstaigas priežastis.
Tačiau ir pati žiniasklaida ne veltui nuolat tampa Rusijos įsilaužėlių taikiniu visame pasaulyje. Ginkluoto konflikto atveju V.Putino režimas ketina ne vien bandyti pakenkti priešo ginkluotosioms pajėgoms ar paralyžiuoti valdžios veiklą. Kremlius tam atvejui rengiasi perimti ir žiniasklaidos bei visos viešosios erdvės kontrolę.
Net ir įvairių hibridinių atakų metu žiniasklaidos kontrolė gali būti naudojama ypač pavojingiems tikslams pasiekti. Geriausias to pavyzdys – Jungtinėse Valstijose 2014 metų rugsėjo 11-ąją Rusijos programišių surengtas milžiniško masto „melagingų naujienų“ šou.
Buvo paskelbta, kad įvyko sprogimas Luizianos chemijos gamykloje, užteršta didelė teritorija, gresia pavojus žmonių sveikatai. Apie tai „pranešinėjo“ ne tik vietinės Luizianos žiniasklaidos priemonės, bet ir CNN. Žinia tuo pat metu buvo platinama žinutėmis telefonu, „Twitter“ pranešimais ir „Facebook“ tinkle, „Youtube“ kanale pasirodė net įrašas, kuriame už šį neva teroro aktą atsakomybę prisiėmė Islamo valstybės smogikai.
Tačiau paaiškėjo, kad nebuvo ne tik jokio teroro akto ar apskritai sprogimo, bet ir tariami žiniasklaidos pranešimai buvo suklastoti. Tiksliau buvo sukurti „veidrodiniai“ tų žiniasklaidos priemonių tinklapiai, kurie ir pranešinėjo melagingas naujienas, o vartotojais juos laikė tikrųjų žiniasklaidos priemonių, kuriomis jie pasitiki, skleidžiama informacija.
Galima tik įsivaizduoti, kiek pasirengimo ir net išteklių reikėjo tokiai koordinuotai kampanijai. Bet koks jos tikslas? Juk netrukus vis tiek paaiškėjo, kad visa tai – melas.
Atsakymas gali būti vienintelis: tai – dar vienos V.Putino Rusijos kibernetinės pratybos. Jų metu išbandytas žiniasklaidos kontrolės perėmimo scenarijus, o taip pat, ko gero, repetuota, kiek realu tokiais veiksmais sukelti masinę paniką.
Sutikite, kad visi šie pavyzdžiai iš tiesų rodo, kad V.Putino „mafijos valstybės“ kibernetinės atakos iš tiesų veikiausiai skirtos realaus karo su Vakarais repeticijoms. Todėl ir visuomenei – ne tik ekspertams ar valdžios įstaigoms – būtina vertinti jas daug rimčiau negu vien kaip erzinančius, bet didelės grėsmės nekeliančius išpuolius, prie kurių jau kone imame priprasti.
Beje, šios mano įžvalgos ir raginimai niekaip negali būti vertinami kaip gąsdinimas karu ar neišvengiama Rusijos grėsme. Atvirkščiai, kuo geriau suprasime, ką V.Putino Rusija iš tiesų daro, tuo labiau būsime pasiruošę. O kuo labiau būsime pasiruošę, tuo didesnė tikimybė, kad Kremlius plataus masto puolimo imtis nesiryš ir karo bus išvengta.
Prieš pratybas „Zapad 2017“ aš nuosekliai kartojau, jog nematau tiesioginės šių pratybų grėsmės Lietuvai ar visoms Baltijos šalims būtent šiuo metu. Tai, kad Rusija jų metu repetavo plataus masto puolimą prieš NATO, nenustebino ir negalėjo nustebinti. Tačiau tai nereiškia, jog karas gali prasidėti jau rytoj.
Kita vertus, grėsmes reikia ne vien pastebėti, analizuoti ir teisingai įvardinti, bet ir ruoštis jas atremti. O tai – ne vien valdžios, kariuomenės ar specialiųjų tarnybų, bet ir visos visuomenės reikalas. Tas pats galioja ir kibernetinėms atakoms.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
TAIP PAT SKAITYKITE
