Bene pirmasis, šį rudenį atvėręs šį klausimą, buvo Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas Dainius Žalimas. Jis pareiškė, kad dabartinė rinkimų sistema sunkiai dera su Konstitucijos logika. Teisininkas nuėjo dar toliau sakydamas, kad pusė Seimo narių susiduria su rizika pažeisti Konstituciją, teikdami pasiūlymus biudžetui, kurie orientuoti į jų apygardų gerovę.
Pirmiausia net nevertinant paties pasiūlymo turinio, ne mažiau su Konstitucijos logika galimai prasilenkia ir tai, kad KT pirmininkas lenda ne į savo daržą komentuodamas klausimą, kuris yra ne jo ir ne KT kompetencijos ribose, kol niekas šios institucijos nepaprašė įvertinti rinkimų įstatymo. 106 Konstitucijos straipsnis nenumato galimybės Teismui pačiam savo iniciatyva imtis klausimo. Taip, viešai pareikšta nuomonė neveda į jokias teisines pasekmes, bet tokias pareigas einantis asmuo nuo panašaus pobūdžio komentarų turėtų susilaikyti.
Apklausos dėl rinkimų sistemos keitimo Lietuvoje nėra dažnos, bet iš jų aišku viena – piliečiams patinka balsuoti už asmenybes, o ne sąrašus.
„Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas“ – tiek apie Seimo rinkimų tvarką pasakyta Konstitucijoje. Daugiamandatė sistema savaime nėra nei gėris, nei blogis, bet vargu ar Dainiaus Žalimo pasiūlymas pakeistų patį atstovavimo rinkėjams modelį, susiformavusį Seime. Jeigu rinkimų sistema būtų pertvarkyta į proporcinę paprasčiausiu būdu – tiesiog visus 141 mandatą dalinantis tokiu pačiu principu, kaip dabar dalijama 70, 2016 metų Seimo rinkimuose mandatui pasiekti kai kuriuose sąrašuose būtų užtekę gauti daugiau negu 2400 pirmumo balsų. Tai yra truputį mažiau negu gyventojų skaičius Šeduvoje. Tad visiškai logiška ir toliau būtų svarstant biudžetą tampyti paklodę į savo gimtųjų kraštų pusę. Juk paprasčiau kampaniją vykdyti savo gimtajame rajone negu mėginti patraukti visos Lietuvos dėmesį.
Pasirinkimas dėl rinkimų sistemos yra sudėtingas. Apklausos dėl rinkimų sistemos keitimo Lietuvoje nėra dažnos, bet iš jų aišku viena – piliečiams patinka balsuoti už asmenybes, o ne sąrašus. Vienmandatėse apygardose labai aišku, kas yra atstovas, kuris atsakingas prieš savo rinkėjus. Taip, lokalus požiūris svarstant valstybės biudžetą yra problema nacionaliniu mastu, bet didesnę dalį savo apygardai išplėšęs politikas deda pamatą perrinkimui. Proporcinė rinkimų sistema užtikrina mažesnį balsų iššvaistymą, proporcingą mandatų paskirstymą pagal surinktą balsų skaičių ir tai būtų vienintelė logiška reforma, jeigu sutartume, jog pokyčių reikia.
Pasiūlymų estafetę iš D.Žalimo perėmė Liberalų sąjūdis (LRLS) ir valdantieji „valstiečiai“ (LVŽS). Pirmieji pasiūlė kartelę daugiamandatėje apygardoje nuleisti iki 4, antrieji – iki 3 proc. Koalicijoms šis barjeras būtų atitinkamai 6 ir 5 procentai. Seime palaikymo iš pradžių sulaukė tik pirmasis pasiūlymas, o paskui jau ir antrasis. Tikėtina, kad vienam iš jų gali būti pritarta – iš dabartinių Seime esančių partijų šis pasiūlymas nėra aktualus tik LVŽS, Tėvynės sąjungai (TS-LKD) ir socialdemokratams (LSDP). Šių partijų lyderiai turbūt gali būti ramūs, kad turės frakcijas ir po 2020 metų Seimo rinkimų. „Valstiečiai“ pasiūlymą remia pirmiausiai dėl to, kad išlaikytų gerus santykius su partneriais prieš biudžeto svarstymą. Būtent tai, kad sprendimą didžiąja dalimi lemia politinė konjunktūra, o ne nuoširdus susirūpinimas demokratijos kokybe (kurį deklaruoja valdantieji), kartelės mažinimo idėją diskredituoja.
Kokia būti reali politinė įtaka? Jeigu visuose nepriklausomos Lietuvos rinkimuose būtų galiojęs bent 4 proc. barjeras, 2000-aisiais į Seimą būtų patekusi Krikščionių demokratų sąjunga ir Lietuvos valstiečių partija, 2008 metais – Lietuvos lenkų rinkimų akcija, 2016 metais – Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija bei Darbo partija.
Viena vertus, – ne tiek ir daug. Tačiau esant didesniam partijų skaičiui parlamente, paprastai daugiau jų reikia ir koalicijos formavimui, o iš daugiau partijų sudarytos koalicijos dažniausiai lemia ir didesnį politinį nestabilumą. Galbūt vienas procentas politinę padėtį pakeis ir nereikšmingai, bet ne į pozityvią pusę. Paties barjero esmė yra suderinti atstovavimo proporcingumą ir valstybės valdymo efektyvumą. 5 proc. barjeras yra labai populiari praktika Europoje ir rimto pagrindo kažką keisti nėra.
Jeigu politikų tikslas iš tikrųjų yra gerinti demokratijos kokybę, tam yra ir kitų priemonių.
Apskritai diskusijoms apie rinkimų reformą trūksta dviejų dalykų – laiko ir fantazijos. Likus mažiau negu metams iki rinkimų nėra logiška keisti žaidimo taisykles. Fantazijos trūkumas dar akivaizdesnis – apsiribojama tik sistemomis, kurios tiesiogiai išplauktų iš dabartinės.
Ne vienoje šalyje (pavyzdžiui Bulgarijoje, Kroatijoje, Estijoje, Suomijoje, Graikijoje, Airijoje, Liuksemburge, Maltoje, Portugalijoje, Lenkijoje, Ispanijoje. Švedijoje) yra sudaroma daugiau negu viena daugiamandatė apygarda, kuriose partijos pateikia sąrašus ir kovoja dėl mandatų skaičiaus, nustatyto pagal apygardoje gyvenančių piliečių skaičių. Kai kuriais atvejais rinkimų barjeras galioja nacionaliniu lygmeniu, kartais – apygardos. Nebūtinai ši sistema yra geriausia, bet jeigu politikų kalbose nuolat girdime, jog reikia atsižvelgti į politines tendencijas kitur, ši rinkimų sistemų grupė dabar tikrai gana gausi.
Galiausiai, jeigu politikų tikslas iš tikrųjų yra gerinti demokratijos kokybę, tam yra ir kitų priemonių. Dabartinė partijų steigimo tvarka iš esmės yra užkonservavusi status quo. Partijos įkūrimui reikia net 2000 steigėjų. Gerokai apribojus galimus partijų finansavimo būdus, joms gyvybiškai svarbios yra valstybės dotacijos. Dabar į dotaciją pretenduoja politinės jėgos, per paskutinius vykusius rinkimus (neskaitant prezidento) gavusios bent 2 proc. balsų. Rinkimų užstatą atgauna partijos, kurios per rinkimus gauna bent 3 proc. balsų. Sumažinus partijos įkūrėjų skaičių iki 1000 (kaip būta ne taip seniai), bent šiokias tokias dotacijas mokant partijoms, gavusioms procentą balsų ir sumažinus atgaunamo užstato kartelę turėtume konkurencingesnę politinę sistemą.
Taip, turbūt ir daugiau naujų populistinių valstybės gelbėtojų, bet jie nebūtinai yra blogesni už tuos gelbėtojus, kurie naudojasi tuo, jog savo politines partijas įkūrė tada, kai tai padaryti buvo paprasčiau. Išvengtume tokių komiškų atvejų, kai dėl paprastumo yra „naujų savininkų“ perimama sena partija. Valstybei tai kainuotų nedaug, bet partijoms būtų rimta paspirtis.
Matas Baltrukevičius yra politologas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vadovas.
